Nuo misterijos iki liaudies dainos

Lapkričio 6–10 d. įvairiose Vilniaus erdvėse vyko visa virtinė XIV tarptautinio folkloro festivalio „Pokrovskije kolokola“ („Pokrovo varpai“) renginių. Šio reikšmingo festivalio rengėjai: Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras, Slavų tradicinės muzikos mokykla, Vilniaus rusų folkloro centras; renginį organizuoja Nikolajus Zacharovas, Irma Fedaravičiūtė, Julija Morozova, Arina Zacharova, Jekaterina Bieliauskienė, Julija Malyškina, Vladimiras Malyškinas, Viktoras Žabrovas, Valentina Smolkova, meno vadovė ir prodiuserė Irena Zacharova.

Išsamiai parengtas lankstinukas supažindina ne vien su numatyta programa, bet ir su festivalio dalyviais. Šios šventės atidarymo koncerto, vykusio lapkričio 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose, aprašyme skaitome, jog festivalis puoselėja gražią tradiciją publikai ne tikvdovanoti unikalių folkloro kolektyvų iš įvairiausių pasaulio šalių pasirodymus, bet ir pateikti pasaulinę world music kūrinio premjerą. Nuo 2009 m. teikiami užsakymai žymiausiems šių dienų Lietuvos ir užsienio kompozitoriams parašyti kūrinius, kuriuose būtų įpinami ryškiausi muzikinio folkloro pavyzdžiai. Profesionalių muzikantų ir folkloro ansamblių atliekamos kompozicijos yra artimos ir liaudies kūrybos mėgėjams, ir profesionalaus meno gerbėjams, ir jaunimui, besidominčiam savo šalies istorija, tradicijomis, paveldu. Įvairiais metais festivalio koncertuose Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo pristatyti kūriniai, sėkmingai atlikti ir kitose koncertų salėse bei užsienyje. Tai Andrejaus Doinikovo „Etnosfera“, Gedimino Rimkaus-Rimkevičiaus „Liaudiškoji rapsodija“, Jono Jurkūno „Iš šio miesto“, Lino Rimšos „Senasis tikėjimas“ ir „Moterų giesmės“, Algirdo Martinaičio „Sakmė apie gyvenimą“, Zitos Bružaitės „Koliažai“, Anatolijaus Šenderovo „Dedikacija“. Nuolatiniais festivalio partneriais bei atlikėjais tapo Lietuvos kamerinis orkestras ir žymūs Lietuvos dirigentai.

Šiais metais „Pokrovskije kolokola“ pateikė dar vieną įspūdingą premjerą – kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus „Varnėno mišias“. Kompozicijoje skamba Sigito Gedos poezija (iš rinkinio „Jotvingių mišios“) ir autentiška įvairių tautų liaudies muzika. Pasirinkta misterijos forma nevaržo autoriaus laisvai jungti šiuos komponentus su world music stiliaus ir modernia kalba. Kūrinį autorius sumanė kaip folkloro, apeigų ir originalios muzikos montažą, kuriame pirmapradės liaudies muzikos prasmė bei stilius jungiami su modernizmo matmenimis.

Tik įžengus į Vilniaus kongresų rūmų salę maloniai nuteikė spalvinga aplinka: daugelyje parterio kėdžių sėdėjo ryškiais tautiniais kostiumais pasipuošę folkloro ansamblių dalyviai. Pirmoje eilėje – juodai apsirengę Sakartvelo (Gruzijos) Calendžichos miesto kultūros rūmų dainų ir šokių ansamblio „Bedinera“ vyrai, antroje koncerto dalyje pirmieji pasirodę su temperamentinga savo dainos interpretacija. Kitose eilėse – skaisčiai raudonos rusų ansamblių moterų skarelės, jų įvairiaspalviai drabužiai gražiai derėjo su klausytojų, tarp kurių buvo nemažai profesionalios klasikinės muzikos melomanų, pakilia nuotaika.

Kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus aštuonių išplėtotų dalių kūrinį „Varnėno mišios“ atliko Lietuvos kamerinis orkestras, folkloro ansamblis „Arinuška“ (meno vadovai Irena ir Nikolajus Zacharovai), Julija Morozova (fortepijonas), perkusininkų ansamblis „Hand voices“, skaitovas – pats L. Vilkončius. Dirigavo Karolis Variakojis, režisavo Jurijus Popovas. Visos 8 misterijos dalys pavadintos įspūdingai: „Kad būtų šviesiau“, „Laukinio dievo puota“, „Vaivorykštės amžius artėja“, „Kai jau niekas nemyli“, „Tai ir yra mano gyvenimas“, „Dvasia neateina iš priekio“, „Prijaukinto kurmėno mirtis“, „Taip ilgai aš mąsčiau“. Paskutiniai pastarosios žodžiai „Eikite, mišios pasibaigė...“ užbaigė visą misteriją. Išraiškingai ant pakylos stovinčio L. Vilkončiaus perteikiami S. Gedos poezijos vaizdiniai, palydimi rankų gestais, tiesiog hipnotizavo, neleido atsipalaiduoti. Dirigentas K. Variakojis labai energingai, veržliai vadovavo puikiai grojančiam orkestrui. Partitūroje vyravo pasikartojančios mušamųjų, perkusijos ritminės formulės. Įdomiai derėjo lyg spyruokliuojančio ritmo moderni muzikos kalba su kartais įsiterpiančiais vaizdingais skaitovo tekstais, o prisijungusio folkloro ansamblio dainavimas rusų liaudies dainų stiliumi atrodė kaip savita tembrinė spalva (šįkart energingi orkestro garsai stelbė dainos tekstą).

Iš pradžių kiek prailgo pirma ciklo dalis, atrodė, kad per daug įtempta ir kartojama panašios ritmikos muzika ima varginti. Per visą misteriją įdomiai ir puikiai į muzikinę medžiagą įsiliejo fortepijono partija, kurią spalvingai traktavo puiki pianistė J. Morozova. Nuo trečios kūrinio dalies muzika tapo kur kas įvairesnė, atsirado daugiau skirtingų garsinio audeklo fragmentų. Hipnotizuojančiai solo partiją atliko „Arinuškos“ solistė Arina Zacharova, savo žemoko tembro balsu nuotaikingai papuošusi kūrinį. Keista, bet juo ilgiau tęsėsi „Varnėno mišios“, juo įdomiau buvo sekti, kaip world music kalba susipina su išraiškingu teksto skambesiu bei pirmapradės liaudies muzikos matmenimis. Manyčiau, kad šis L. Vilkončiaus opusas tikrai vertas dar ne kartą skambėti Lietuvos, o ir užsienio koncertų salėse.

Antroje koncerto dalyje, pavadintoje „Gyvoji tradicija“, dalyvavo folkloro ansambliai iš Sakartvelo, Ispanijos (Katalonijos), keletas iš Rusijos regionų bei Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo, Maskvos P. Čaikovskio ir Petrozavodsko konservatorijų, Baltarusijos, Ukrainos, Serbijos, Latvijos. Pasirodė trys skirtingi ansambliai iš Lietuvos: „Arinuškos“ vyrų grupė, „Klezmer Klangen“ ir „Mindrė“. Įvairove stebino ir duetai: Tatiana Sopilka-Začikevič ir Jurijus Pastušenko iš Lenkijos, dainavę skardžiais gražiais balsais, norvegai – smuiku griežianti Sunniva Sofija Kristiansen ir norvegišku aviganių ragu įspūdingai grojęs bei dainavęs Erikas Agatonas bei galbūt silpniausiai pasirodžiusios smuikininkės Astrid Garmo ir Ester Thunander. Atrodė, kad visi kolektyvai dainuoja ta pačia liaudiška maniera, o ir dainos buvo panašios. Išsiskyrė Petrozavodsko kolektyvas, gražiai paįvairinęs atlikimą dūdelėmis, švilpukais, imituodamas paukščių čiulbesį. Vaidybos elementus į savo interpretaciją įdomiai įpynė Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos folkloro ansamblis. Vienintelė vien instrumentinė grupė „Klezmer Klangen“ smagiu, gyvybingu grojimu (ir šiek tiek dainavimu) įnešė įvairesnės nuotaikos, nudžiugino kitokia muzika.

Klausytojai karštais aplodismentais ir šūksniais dėkojo visiems kolektyvams. Tik gaila, kad galingi garso stiprintuvai pernelyg daugino decibelų, todėl visą vakarą vargino maksimalus garsumas.