Nauji dialogai

Įkalnėn kylant Tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso link, pasipylė gausybė pianistų rečitalių. Vieni jų – Muzikos ir teatro akademijos salėje, kurioje būsimi konkurso dalyviai rodė kaupiamą interpretacinį įkarštį, kiti rengiami fortepijonų salone „Organum“, kur tebevyksta koncertų ciklas „Fortepijono Aukso amžius“. Lapkričio 5 d. viena šio ciklo grandžių tapo Daumanto Kirilausko rečitalis.

Beje, šio pianisto profesinėje darbotvarkėje 1991 m. taip pat buvo M.K. Čiurlionio konkursas, visi trys jo turai, po kurių jis įvertintas kaip diplomantas. Ką ir kaip vėliau lėmė šis konkursas D. Kirilausko kūrybinio kelio tėkmėje, ką ir kaip jis lėmė vieno ar kito pianisto kūrybiniame gyvenime – būtų įdomu patyrinėti. Aišku viena, kad nacionaliniu požiūriu tai reikšmingas vertybinis impulsas ne tik jame dalyvavusiems pianistams, bet ir jo klausiusiai publikai, ir vertybinis impulsas suvokiant Čiurlionio kūrybos matmenį apskritai. Labai aktualiai tad skamba prof. Vytauto Landsbergio mintys, išspausdintos šių metų VIII Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso buklete, kur į kausimą „ar svarbus, Jūsų nuomone, Čiurlionio konkursas menininko kūrybos, jo idėjų sklaidai“, jis atsako: „Be abejo, Čiurlionio konkursas prie to prisideda visai tiesiogiai. Būtų gera, kad kas parašytų mokslo darbą – knygą, gal disertaciją, apie M.K. Čiurlionio konkursą Lietuvoje. Spalvinga istorija, o lygiagrečiai – ir sklaida. Žinija apie Čiurlionį ir Lietuvą, atgarsiai ir poveikiai. Konkurso reguliarumas yra svarbus veiksnys, patvirtinąs, kad Čiurlionis svarbus ir mums, ir plačiai.“

Taip, šis tarptautinis konkursas, bent nacionalinėje terpėje, yra vienas reikšmingiausių ir profesinę reputaciją žadinančių veiksnių. Štai iš 33 dalyvių pianistų bent 13 prie savo pavardžių rašo Lietuvos vardą. Vargonininkų konkursas atrodo kur kas keisčiau, nes šįmet tarp 29 narių nėra nė vieno Lietuvai atstovaujančio vargonininko pavardės, nors vargonininko profesija, priešingai nei pianisto, nuo XIX a. pabaigos buvo įsigyvenusi kaip bene svarbiausias lietuvių muzikinės kultūros tapatybės ženklas.

Grįžkime prie profesinę reputaciją žadinančių veiksnių. Tarp jų – ne tik konkursai, bet ir profesinę tapatybę paliudijantis žanras – rečitalis. Neįsivaizduočiau, koks kitas koncerto žanras galėtų pakeisti šį – tokį intymų, trapų, bet ir didingą, tokį monologišką, bet sykiu žadinantį takų dialogą (arba ne). Ir tai dažniausiai absoliučiosios muzikos prigimtį manifestuojantis koncerto žanras, muzikos, pagrįstos tik jai būdingais dėsningumais, atsietos nuo bet kokių nemuzikinių ryšių ir asociacijų. Apie tai garsiai nešnekėdamas, bet, ko gero, nuolat puoselėjantis vidinį poreikį, kaskart ir prabyla Daumantas Kirilauskas, skambindamas Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno muziką. Tačiau tikrai joje „neužsiciklindamas“, nes podraug jaučia ir kitą būtinybę. Štai matome jo paties iniciatyva neseniai išleistą lietuvių kompozitorių albumą, kuriame – Tomo Kutavičiaus, Juliaus Andrejevo, Felikso Bajoro, Juliaus Juzeliūno, Osvaldo Balakausko, Šarūno Nako, Loretos Narvilaitės, Jeronimo Kačinsko fortepijoninė kūryba (2018), o dar kitame – Miklós Maros, Carlo Vine’o ir vėl Felikso Bajoro muzika (2011). Įvairovę liudijančių pavyzdžių galėtume vardyti ir daugiau.

Bandau spėti, kas šiam pianistui yra įdomiausia rengiant rečitalius ar fiksuojant atliekamą muziką įrašuose. Galgi tai yra kažkas panašaus, kaip apčiuopti miesto charakterį, sudarytą ne vien iš pastatų, bet ir iš medžiagų, kuriomis jis grįstas, sudarytą ir iš aplinkos, ornamentų, gamtos, medžių. Todėl kaskart labai įdomu apsilankyti D. Kirilausko rečitaliuose, kuriuose atsiveria skirtingų charakterių sambūvis.

Tarytum jau visai įprasta girdėti šį pianistą interpretuojant Bacho muziką. Minimas koncertas kaip tik ir prasidėjo pastarojo Prancūziškomis siuitomis – Nr. 4 Es-dur ir Nr. 2 c-moll. Atlikdamas Bacho muziką pianistas, regis, visad pasitelkia imperatyvą, kurį įvardyčiau lakoniškai – aiškumas. Tai tezės, išsakytos be užuolankų, be nutylėjimų, kurioms nereikia subtilios „pakuotės“ ar kokį nors silpnumą maskuojančio makiažo. Tai tarytum individualus balsas, palydimas bendruomenės komentaro, moralinių išvadų.

Bet štai rečitalyje randasi „nebuvėlė“ Franzo Schuberto Sonata As-dur (D. 557) – seniai girdėtas autorius D. Kirilausko repertuare. Ir kiek čia šubertiško šmaikštumo, sąmojo, o ir diskusijos tarp klasicistinių bei romantinių požymių. O antroje sonatos dalyje, vidurinėje padaloje, tarsi atgimsta dar ir bachiškos sanklodos. Įdomus dialogas!

Rečitalio pabaigoje – Ferenco Liszto Sonata h-moll. Užvaldąs romantinis matmuo, fortepijono technikos dalykai. Betgi tai ir savu būdu garsų pasaulį šifruojanti fortepijono muzika, sukaupusi simfonines galias. Tačiau viena Andante sostenuto temų prabyla Beethoveno Sonatos Nr. 27 teminiu matmeniu. Ir tai tarytum raktas į visą šią pianisto programą, kuri tarsi nauja, bet jau girdėta. Daug sąveikų, struktūrinių paralelių liudija šį pianistą dirbant „atminties darbą“ ir pateikiant savos, rišlios kompozicijos rezultatą. Naujas dialogas įvyko. Ir dėl to džiugu.