Taip užsimota. Taip tęsiama

Kauno valstybinis choras, šiemet švenčiantis savo 50-metį, neabejotinai yra didžiausias ir brandžiausias Kauno kolektyvas. Norėjosi sušukti bravo visiems choristams, jų vadovui Petrui Bingeliui, chormeisteriams Reginai Kamičaitienei, Mindaugui Radzevičiui, Kęstučiui Jakeliūnui, koncertmeisterei Beatai Andriuškevičienei po spalio 25-ąją Kauno filharmonijoje atliktos Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“. Kauno choras kūrinį dainuoja jau beveik 40 metų. Jį pirmąkart 1992-aisiais atliko Berlyno stadione, tąsyk kolektyvui plojo 75 tūkstančių minia. Šįsyk jubiliejinį atlikimą darniai papildė solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Algirdas Bagdonavičius (tenoras), Andrius Apšega (baritonas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas). Auksinės sukakties nuotaiką stiprino Barboros Giliūtės videoprojekcijos, iliustruojančios „Carmina burana“ muziką.

Kauno valstybinis choras pasauliui Lietuvos vardą skelbė tada, kai to labiausiai reikėjo, kai mūsų šalis vadavosi iš sovietų imperinių gniaužtų. Nuo Norvegijos fiordų iki Rusijos platybių, nuo Ispanijos iki Afrikos, nuo Italijos miestų iki Egipto, nuo Graikijos iki Argentinos Andų choras dainavo apie šalį Baltijos jūros pakrantėje, rodė jos gyvybingumą ir tvirtą nusistatymą gyventi laisvai.

Kruopštus pasirengimas pasirodymams – pagrindinis Kauno valstybinio choro credo. Choristams koncertas – ne rutina, ne darbinės veiklos pristatymas ar ataskaita, o maksimalus savo pastangų sutelkimas, rimtas nusiteikimas, didžiulis susiklausymas. Choristai dainuoja susikaupę, seka kiekvieną dirigento mostą, gerbia prieš juos stovinčius maestro ir publiką, akimirksniu geba prisitaikyti prie partnerių. Šias kolektyvo savybes lemia ir jų atliekamas repertuaras: mišios, requiem, sudėtingiausios oratorijos, kantatos, operos... Trumpai tariant, būties, o ne buities muzika. Choras yra parengęs neįtikėtiną kiekį – apie 200! – monumentalių vokalinių-instrumentinių veikalų. Kolektyvo atliekami, jie skamba spalvingai, veržliai, dinamiškai.

Kiekviena Kauno choro balsų grupė turi savo spalvą, atspalvius, niuansus. Choro sopranai yra skambūs, paslankūs, ryškūs, tačiau neįsitempę; altai – aksominiai, minkšti, gilūs; tenorai – labiau dramatiški nei lyriniai, o bosai raiškūs it vargonai. Visi šie balsai jungiasi į nedalomą visumą, panašiai kaip sodrios spalvos papildo viena kitą geriausių tapybos meistrų darbuose. Tokie balsai parengti atlikti sudėtingiausią muzikos repertuarą – Gustavo Mahlerio, Giuseppe’s Verdi, Johanneso Brahmso, Ferenco Liszto, Sergejaus Rachmaninovo, vėlyvuosius Ludwigo van Beethoveno kūrinius ir, žinoma, tapybiškiausią bei teatrališkiausią baroko muzikos genijų Georgą Friedrichą Händelį. Choras sėkmingai yra dainavęs ir pačius sudėtingiausius modernios, atonalios muzikos veikalus, tokius kaip Arnoldo Schönbergo „Gurės dainos“ („Gurre-Lieder“), „Jokūbo kopėčios“ („Die Jakobsleiter“), Viačeslavo Artiomovo Requiem, be abejo, lietuvių autorių programas.

Dabar net neįsivaizduojame, kad Kauno mieste nebūtų valstybinio choro. Jis egzistuoja tarsi savaime be įtampos ir pašalinių pastangų, o jo buvimas, nelyginant pats dainavimas, yra natūralus ir tiesiog būtinas.

Dažnai choro šlovė ataidi iš labai toli: svarbių festivalių, svetimų pilių, geriausios akustikos koncertų salių. Tačiau norintieji jį girdėti čia, Lietuvoje, turi daugiausia galimybių. Choras ne tik dainuoja koncertų salėse, bet ir gieda bažnyčiose, o vasarą dar dalyvauja ir Pažaislio bei kituose festivaliuose. Kasdien vidurnaktį ir ryte per Lietuvos radiją girdime kolektyvo įdainuotą Valstybės himną.

Jubiliejinių renginių keliai lapkritį nusidrieks į Maskvą, į Piotro Čaikovskio konservatorijos salę, vėliau į Jerevaną, Armėnijos operos ir baleto teatrą.

Nenuilstantis maestro, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Bingelis, vadovaujantis šiam sambūriui nuo pat pirmosios repeticijos 1969-ųjų spalio 23-iąją, tik jam žinomais būdais savo chorą „spaudžia“, telkia, veda į jam vienam matomą aukštį, kol dainavimas virsta vos ne mistine garsų visata. Galbūt ne visada kūrinys taip suskamba. Bet taip buvo užsimota. Taip tęsiama.