7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kontrabosas: nuo solo iki...

Įspūdžiai iš Donato Bagursko kompaktinės plokštelės „Pažadas“ pristatymo vakaro

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 36 (1315), 2019-11-08
Muzika
Donato Bagursko CD viršelis
Donato Bagursko CD viršelis

„Kompaktinės plokštelės sutiktuvės – dabar jau retas, tarsi senamadiškas žanras“, – sakė muzikologė Veronika Janatjeva, vedusi kontrabosininko Donato Bagursko debiutinės kompaktinės plokštelės „Pažadas“ pristatymo vakarą. Ir vis dėlto lietingą ir namie likti gundžiusią spalio 27-ąją Vilniaus paveikslų galerijos salė buvo pilnutėlė. Galbūt dėl to, kad vakaro objektas išties išskirtinis. Pripažinkime, kai kuriuos instrumentus – tarp jų kontrabosą – kartais „nurašome“ prie orkestro masuotės, jiems beveik niekada nepatiriant pirmaplanio vaidmens saldybės. D. Bagurskas savo pavyzdžiu rodo, jog panorėjus šis stereotipas gali būti sulaužytas.

 

Panorėjus čia svarbus žodis, nes be atlikėjo entuziazmo ir iniciatyvos neturėtume tokio rezultato, kokį girdime šiandien. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje ši specialybė populiarėja – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kontraboso studentų netrūksta. Vis dėlto, kalbant konkrečiai apie D. Bagursko plokštelę „Pažadas“, žymi jos dalis radosi dėl paties kontrabosininko veiklumo: iš devynių plokštelėje įrašytų kūrinių du D. Bagursko iniciatyva aranžuoti kontrabosui (Anatolijaus Šenderovo „Dvi Sulamitos giesmės“ ir Giedriaus Kuprevičiaus Preliudas M.K. Čiurlionio atminimui), dar du – naujai užsakyti. Tai Jurgitos Mieželytės „Gravity“ ir Lino Rimšos „Last Kiss“ kontrabosų orkestrui. Pastarasis kūrinys atveria dar vieną netikėtą aktyviojo D. Bagursko iniciatyvą – jis subūrė aštuonių kontrabosų orkestrą (be vadovo, dar griežė Dainius Rudvalis, Donatas Butkevičius, Augustinas Treznickas, Rokas Stunžėnas, Aušvydas Kriščiūnas, Samanta Ignatjeva, Vincas Bačius), turėjusį išskirtinę progą gyvai debiutuoti būtent „Pažado“ pristatymo vakarą. Kontrabosininkai atliko minėtą L. Rimšos opusą (prisidedant kompozitoriui su lūpine armonikėle) ir paties D. Bagursko parašytą improvizaciją-išdailą sutartinės „Turėjo liepa“ tema.

 

Tarp koncerto ir pokalbio lygiavertiškai balansavęs pristatymo vakaras buvo labai kompaktiškas ir kartu taikliai nurodė plokštelės esminius taškus. Pirmiausia, tai pirmoji Lietuvoje kompaktinė plokštelė, pristatanti muziką išskirtinai kontrabosui. Šis instrumentas – čia ir solistas, ir lygiavertis ansamblio su fortepijonu narys (jo partiją ir įraše, ir koncerte atliko daugybės atlikėjų scenos partnerė Indrė Baikštytė), ir aštuoniskart „padaugintas“ tampa orkestru. Reikėtų paminėti, jog solisto kryptis D. Bagursko veikloje nėra sulig šia plokštele atsiradusi naujiena – atlikėjas neretai su įvairiais kolektyvais yra koncertavęs kaip solistas, interpretavo ne vieną XIX a. italų kompozitoriaus, kontraboso virtuozo Giovanni Bottesini kūrinį bei kitų užsienio ir lietuvių autorių opusus, kur kontrabosui tenka solisto vaidmuo. Taigi kompaktinė plokštelė „Pažadas“ – tarsi pirmas rimtesnis kontraboso solisto apibendrinimas, solidžiai pateikiant kontrabosininko kaip virtuoziško, ekspresyvaus, universalaus ir savarankiško muzikanto įvaizdį.

 

Kitas išskirtinis „Pažado“ aspektas – įrašyta vien tik lietuvių autorių muzika. Neabejoju, kad kūrinių kontrabosui paieška yra nemažas iššūkis. Susiduriant su tinkamo repertuaro trūkumu, galimi keletas sprendimų, kuriuos ir išnaudojo D. Bagurskas. Tai kitoms sudėtims parašytų kūrinių aranžuotės bei naujų kompozicijų užsakymas. Beje, pristatymo vakarą kontrabosininkas pasakojo, jog A. Šenderovo „Sulamitos giesmes“ (originaliai sukurtas balsui ir fortepijonui, vėliau paties kompozitoriaus pritaikytas įvairioms kitoms sudėtims) aranžavo pats, be kompozitoriaus žinios, ir jam savą versiją parodė tik baigęs darbą. „Jis ant manęs supyko. Supyko, kodėl anksčiau jam neparodžiau, kaip puikiai ši muzika gali skambėti su kontrabosu“, – prisimena D. Bagurskas. Jis pabrėžė, kad plokštelėje pasirinko reprezentuoti lietuvių kūrybą, nes turime išties nemažai išskirtinių autorių, kurių muziką verta skleisti kuo plačiau, ir būtų nusikaltimas tokį lobyną slėpti. Tad kokią muzikos kontrabosui panoramą mums pateikia „Pažadas“?

 

Plokštelė aprėpia lietuvių autorių muziką, parašytą nuo 1973 m. iki naujausių, šių metų kompozicijų. Simboliška, kad pirmas ir paskutinis takeliai – tarsi ramstis į tradiciją. „Pažadą“ pradeda vyriausia čia įrašyta kompozicija – G. Kuprevičiaus Preliudas M K. Čiurlionio atminimui (1973), neoromantiškai ataidintis pirmojo mūsų profesionalaus kompozitoriaus dvasią, o vainikuoja D. Bagursko improvizacija sutartinės „Turėjo liepa“ tema (2019). Kiti kūriniai parašyti maždaug 30-ies metų laikotarpiu iki pat šių dienų ir chronologiniu požiūriu išdėstyti kontrasto principu: kiek senesnės, praeito amžiaus pabaigos kompozicijos gretinamos su šio dešimtmečio opusais. Šalia Vytauto Barkausko Sonatos kontrabosui ir fortepijonui, op. 84 (1987), atsiduria Deniso Grotskio „Urban Movements“ (2011), šalia A. Šenderovo „Sulamitos giesmių“ (1992) – J. Mieželytės „Gravity“ (2019), šalia Arvydo Malcio „Šauklio“ (1997) – Gedimino Gelgoto „Sanctifaction“ (2017).

 

Kruopštus kūrinių pasirinkimas džiugina atveriama kontraboso galimybių – tiek techninių, tiek ekspresijos – palete. Tokie kūriniai kaip A. Šenderovo „Dvi Sulamitos giesmės“ stulbina – čia kontrabosas gali skambėti itin dainingai; nors ir yra iš tos pačios instrumentų šeimos kaip smuikas, altas ir violončelė, kurie įprastai tapatinami su melodingumu ir lyrikai palankiu tembru, kontrabosą tokios asociacijos įprastai aplenkia, paliekant jam boso funkciją. Tačiau šis kūrinys, taip pat kai kurie V. Barkausko Sonatos fragmentai, D. Grotskio „Urban Movements“ pirmoji pusė ar G. Gelgoto „Sanctifaction“ (koncerte kartu muzikuojant autoriui) fragmentai įtaigiai primena, kad kontrabosas – tai dainingosios violončelės „brolis“. Kita vertus, plokštelėje netrūksta ir aštresnę šio instrumento pusę akcentuojančių momentų. Ir „Gravity“, ir „Šauklyje“ ar „Sanctifaction“ kontrabosas naudojamas perkusiškai, pabrėžiant griežtą muzikos ritmo pulsaciją ir žemuosiuose tembruose atsiveriantį instrumento skambesio grubumą.

 

O kalbant apie pačios plokštelės esminius taškus, ji neabejotinai neša nuspėjamą, bet dėl to ne mažiau vertingą ir svarbią žinią – siekiama populiarinti muziką kontrabosui, akumuliuoti jos atgimimą, skatinti kūrėjus atsigręžti į šį instrumentą ir plėsti repertuarą. Kaip pamatėme pristatymo vakarą, talentingų ir entuziastingų kontrabosininkų Lietuvoje netrūksta, o ir studentų būrys auga. D. Bagursko „Pažadas“ – simbolinis, tai tarsi pradžia, žadanti tolesnį augimą. Įsitikinome, kad erdvės atsiskleisti šio instrumento atlikėjams ir kompozitoriams tikrai yra, tad belieka tikėtis, kad pažadas išsipildys.

Donato Bagursko CD viršelis
Donato Bagursko CD viršelis
Donatas Bagurskas ir kolegos. Asmeninio archyvo nuotr.
Donatas Bagurskas ir kolegos. Asmeninio archyvo nuotr.
Donatas Bagurskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Donatas Bagurskas. Asmeninio archyvo nuotr.