Jurgio Karnavičiaus dvasios fortas

Spalio 30 d., Vėlines pasitinkant, fortepijonų salono „Organum“ salėje pianistas profesorius Jurgis Karnavičius skambino prancūzų kompozitorių kūrinius, programą pavadinęs „Grožio slėniu“. Girdėjome Césaro Francko Preliudą, choralą ir fugą, tris Gabrielio Fauré noktiurnus (es-moll, op. 33 Nr. 1; Es-dur, op. 36 Nr. 4; Des-dur, op. 63 Nr. 6) ir Maurice’o Ravelio fortepijoninį ciklą „Atspindžiai“.

Gera klausytis stiprios romantinės ir spalvingos impresionistų muzikos, kai skambina intelektuali, harmoninga asmenybė, kuriai orumas ir išmintis – savaime suprantami, gyvenimo tėkmėje kantriai puoselėjami dalykai. Emocijų pakilumas tuomet suskamba ne tik iš širdies, bet ir tauriai, ypač paveikiai, nestokojant brandaus filosofinio žvilgsnio. Kūrinių temos buvo paskambintos išskirtinai dainingai, tarsi „vokališkai“, podraug ypač raiškiai ir reljefiškai artikuliuojant. Žavėjo spalvų, kontrastų bei rafinuotų intonacijų žaismas, skoningas rubato, įvaizdžių ryškumas, kaip ir virtuozo technika be menkiausios užuominos į savitikslumą ar puikavimąsi. Tai buvo įsimintinas pavyzdys, kaip jautraus menininko valia išgrynina interpretaciją, atverdama švarų kūrinių pirmapradiškumą, pasiekdama brangų įspūdį, tarsi pažįstamą muziką girdėtume pirmą kartą.

Šis rečitalis – vienas iš šešių koncertų ciklo „Fortepijono aukso amžius“, skirto pristatyti Lietuvos pianistų atlikimo meną, vakarų. „Organum“ salės kamerinę aplinką pamėgę išrankūs klausytojai, tą vakarą susirinkę pabūti tikro meno akivaizdoje, regis, jautėsi dvasios giminaičiais. Tokios nedidelių erdvių, jaukių sambūrių artumos ir džiugesio manifestacijos vis dažnesnės. Jos viltingai žada grynuosius kriterijus saugoti, neapleisti, o išpažįstantiems tas pačias vertybes – vieniems kitus remti ir palaikyti. Tai be galo svarbu ir brangu kaskart labiau skubančių dienų laikais.