Nuolat ieškant atsakymų

Neseniai praūžusio festivalio „Gaida“ uždarymo koncerte, greta naujausios Steve’o Reicho kompozicijos „Music For Ensemble And Orchestra“ ir Niujorke gyvenančios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės „Saudade“ orkestrui, skambėjo britų kompozitoriaus ir dirigento Thomo Adèso kūriniai: „Polaris“ simfoniniam orkestrui bei koncertas fortepijonui ir orkestrui „In Seven Days“. Solinės partijos atlikėjas – žymus rusų kilmės amerikiečių pianistas, itin vertinamas už išskirtinį fortepijoninį artistiškumą, Kirillas Gersteinas. Jis yra 2001 m. A. Rubinšteino pianistų konkurso pirmos vietos laimėtojas, pelnęs prestižinius „ECHO Klassik“, „Gilmore Artist Award“ apdovanojimus. Pianistą kalbinome prieš baigiamąjį festivalio „Gaida“ koncertą.

Ar tai pirmas Jūsų apsilankymas Lietuvoje?

Kadangi esu gimęs ir augęs Sovietų Sąjungoje, su tėvais dažnai per atostogas atvykdavome į Vilnių. Tai nepaprastai gražus miestas. 1994 m. išvykau studijuoti į JAV ir labai ilgai negrįžau nei į Rusiją, nei į Lietuvą. Gyvenau Bostone, Niujorke, vėliau tęsiau studijas Ispanijoje, Italijoje, Vengrijoje. Dabar reziduoju Vokietijoje, Berlyne. Daugybę vietų esu vadinęs namais. Šiandien pirmą kartą grįžau į Vilnių po trisdešimties metų...

Kūrybiškai bendradarbiaujate su kūrinio „In Seven Days“ autoriumi Thomu Adèsu. Ką Jums reiškia ši bendrystė?

Thomą ir jo kūrybą pažįstu jau seniai. Nuo pat pradžių jo muzika man atrodė išsiskirianti, ryški, paliko gilų įspūdį. Bet asmeniškai su juo susipažinau 2006 m., kai su Birmingamo orkestru grojau Igorio Stravinskio muzikos koncertą. Tuomet Thomas dirigavo. Nuo tada draugystė augo ir stiprėjo, jis lankydavosi mano koncertuose Niujorke, grojau jo diriguojamuose koncertuose, abu rengėme rečitalius dviem fortepijonams. Atlikau ir jo kūrinį, parašytą Los Andželo filharmonijos užsakymu. Tai ir yra ta kompozicija, kuri šiemet skamba „Gaidoje“. Būtent po to koncerto paprašiau, kad jis sukurtų kompoziciją man. Maniau, jog tai bus trumpa solo pjesė, bet jis parašė visą fortepijoninį koncertą! Tikiuosi, ateityje bus galimybė atlikti jį ir Lietuvoje, nes tai tikras šedevras. Netrukus įvyks jo premjera Londone. Taigi mus sieja ir asmeninė, ir profesinė draugystė. Mane Thomas nepaprastai įkvepia, nuolat galiu iš jo mokytis, jis yra išmintingas žmogus ir išskirtinis muzikas.  

Kaip vyko Jums dedikuoto kūrinio kompozicijos procesas, gal prisidėjote prie jo?

Prisidėjau inicijavęs kūrybos pradžią. Kompozitorius pažįsta mano grojimo manierą. Gali būti, kad į tai atsižvelgė. Tačiau manau, kad atlikėjas neturėtų kištis į kūrybą, juolab tokio autoriaus kaip Thomas. Taigi stengiausi per daug nesmalsauti ir jo nespausti. Žinoma, kai gavau kūrinio partitūrą, procesas pakito. Tuomet bandžiau suprasti, kaip visa tai turėtų skambėti, vyko gana intensyvus bendradarbiavimas, man kilo daug klausimų, turėjau daug pasiūlymų. Galimybė tartis su kompozitoriumi man labai svarbi. Gaila, kad negaliu parašyti laiško Beethovenui ar Brahmsui ir paklausti, ką jie norėjo pasakyti. Juk kaip ir dabar, jie užrašė tai, ką girdėjo mintyse, o kitam žmogui sunku iš nuorodų atsekti, kokį skambesį iš tiesų kompozitorius turėjo omenyje. Taigi man svarbu, jog su Thomu, kaip ir su bet kuriuo kitu dabarties kompozitoriumi, galiu bendradarbiauti.

Th. Adèso kompozicija „In Seven Days“ pasakoja pasaulio sukūrimo istoriją. Koks Jūsų požiūris į tokį kūrinį, parašytą lyg ir religine tematika?

Iš tiesų sudėtinga kalbėti apie religiją ir pasaulio sukūrimą. Mes paprasčiausiai nežinome daugybės dalykų. Repeticijose Thomas vis užsimindavo apie tai, kas „vyksta“ kūrinyje – kurioje vietoje sukuriamas žmogus ir panašiai. Tai žavi ir masina atlikėjo vaizduotę, tačiau, mano nuomone, gerai atlikti kūrinį galima ir nežinant šios informacijos. Nors kontekstas, be abejo, praturtina interpretaciją.

Kokiais principais vadovaujatės rengdamasis atlikti kūrinį?

Kiekviena kompozicija man – tarsi organiškas kūnas, gyvas organizmas. Bandau jį suprasti iš vidaus ir iš išorės, „peršvietęs“ rasti, kur yra širdis, kur nervai. Suprantu, jog šis organizmas veikia pagal tam tikrus, tik jam būdingus principus. Bandau tuo sekti ir pajusti, kaip kompozicija turėtų būti atlikta. Jeigu yra užfiksuotas posūkis, turiu jį parodyti. Tai nėra mano sprendimas. Kai kurie ryšiai tarp garsų yra ryškesni, svarbesni nei kiti. Grodamas stengiuosi visa tai perteikti. Šiam procesui reikia nuoširdaus domėjimosi kūriniu, kuris vėliau virsta meilės išraiška.

Kaip renkatės savo koncertinį repertuarą?

Man labai svarbu turėti platų repertuarą. Juo dažniau keliauji skirtingomis kryptimis, tuo daugiau turi patirties, tam tikrų asociacijų, įspūdžių. Manau, kai žmogus siekia specializuotis vienoje siauroje nišoje, kyla problemų. Rinkdamasis repertuarą visuomet groju tai, kas mane domina. Man svarbu pačiam nuspręsti, pačiam rinktis. Sprendimai kyla ir iš išorinių, ir iš vidinių impulsų. Taip kiekvienas atliktas kūrinys man tampa prasmingas, jis mane tobulina, moko, augina kaip atlikėją.

Kas Jums yra koncerto ritualas?

Muzikos atlikimas koncerte man kiek primena istorijų pasakojimą. Yra skirtumas, ar pasakoji istoriją sau mintyse, ar pasakoji kitam, visai klausytojų salei. Grodamas kitiems siekiu rasti su jais tam tikrų bendrumų. Jeigu koncerte sukuriamas bendrumo jausmas, tuomet koncertas būna pavykęs. Aišku, muzika yra labai abstraktus dalykas ir tai, kaip klausytojai suvokia tavo pasirodymą, gali labai skirtis nuo tavo paties požiūrio. Vienam klausytojui atlikimas atrodo suprantamas, gražus, o kitam – keistas. Tai nesvarbu. Jeigu muzika turi kokį nors poveikį žmogui, jis pajautė su ja bendrumą – koncertas pasisekė. Aš pats scenoje stengiuosi išlaikyti koncentraciją, būti susikaupęs ir sekti kūriniu.

Kaip saugote savo muziką nuo išorinių aplinkybių, triukšmo ir panašių trukdžių?

Visa tai suvokiu kaip savotišką žaidimą. Man muzika kalba labai aiškiai, dėl to keblumų nebūna. Kai pagaliau būna išspręstos organizacinės problemos ir randu fortepijoną, prie kurio galiu repetuoti, tuomet viskas tarsi susidėlioja į savo vietas. Net jeigu būnu pervargęs po skrydžio ir esu svetimoje vietoje, kai net nežinau, kur yra artimiausia parduotuvė, grodamas vėl prisimenu, dėl ko visa tai darau. Renkuosi tokį gyvenimo būdą.

Ką Jums reiškia būti pianistu?

Tai mano gyvenimas, darbas ir hobis. Tai vienintelis stabilus dalykas mano gyvenime, nes nuolat keliauju iš vienos vietos į kitą. Kiekvieną dieną sėdu prie tos pačios klaviatūros, spaudau tuos pačius klavišus ir groju tuos pačius garsus, klausydamasis, jausdamas juos. Taigi grojimui suteikiu meditacinę, dvasinę prasmę.

Mano požiūris į grojimo procesą keitėsi. Ilgą laiką negalėjau suprasti, kokia yra grojimo prasmė. Net studijuodamas, net kai laimėjau A. Rubinšteino konkursą – nežinojau, ką darau. Bandymas tai suprasti keitė mano profesijos suvokimą, tačiau nemanau, jog šioje kelionėje yra galutinė stotelė. Vis dar jaučiuosi nesuprantantis ir, ieškodamas atsakymų, atveriu naujas patirtis.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė