7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Neramios širdies muzika

Įspūdžiai iš jubiliejinio Algimanto Kubiliūno kūrybos vakaro Kauno filharmonijoje

Alina Ramanauskienė
Nr. 34 (1313), 2019-10-25
Muzika
Zita Bružaitė, Irena Mikuličiūtė, Algimantas Kubiliūnas, Beatričė Kubiliūnienė. K. Vaitkūnienės nuotr.
Zita Bružaitė, Irena Mikuličiūtė, Algimantas Kubiliūnas, Beatričė Kubiliūnienė. K. Vaitkūnienės nuotr.

Spalio 15-osios vakarą jaukioje Kauno filharmonijos kamerinėje salėje buvo pažymėtas kompozitoriaus ir pedagogo Algimanto Kubiliūno ypatingas gyvenimo jubiliejus. Šventinę nuotaiką, kaip dera, kūrė pats jubiliatas, jo kameriniai kūriniai ir būrys talkininkų, darniai ir pagarbiai papildę neeilinį koncertą: pianistė ir renginio vedėja Šviesė Čepliauskaitė, dainininkas Giedrius Prunskus, pianistas Mykolas Bazaras, Kauno styginių kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė). O dailininkė Irena Mika (Mikuličiūtė) kompozitoriui pateikė staigmeną: padovanojo nutapytą jo portretą – tokį ekspresyvų ir spalvingą kaip jo muzika.

 

„Mano kūryba – tai aš, ir niekaip kitaip“ – šis A. Kubiliūno moto taikliai apibūdina autorių ir jo kūrybą. Algimantas į meną žiūri kaip į gyvybingą pulsavimą, nuolatinį naujos kalbos ieškojimą, nepaliaujamą domėjimąsi viskuo, kuo žmogus gyvas: istorija, pasaulio pažinimu, atsitiktinumais... Jis gerbia paveikslus muziejuose, paskutinius Ludwigo van Beethoveno kvartetus ir vėlyvąsias sonatas, Johanno Sebastiano Bacho choralinius preliudus, „Fugos meną“ – tuos tobulus ir beveik šventus šedevrus, kuriuos galima analizuoti valandų valandas, klausytis ištisas dienas. Bet jam patrauklesnis šiandieninis kūrybos procesas, kuris vyksta dabar. Gal jis netobulas, daug kur taisytinas, kai kada labai rėksmingas, net įžūlus, bet gyvas. Mene kaip gamtoje: įvairovė – gyvybė.

 

Su muzika A. Kubiliūnas susipažino vėlai, būdamas šešiolikos. Į tuometę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą įstojo, kaip pats sako, „nemokėdamas nieko, išskyrus gamas per keturias oktavas“. Muzikos mokykloje jam šventos atrodė fortepijono pradžiamokslio pamokos (pas Tatjaną Freibergienę), na ir, žinoma, kompozicijos studijos (labai pagarbiai mini pirmąjį kompozicijos pedagogą Rimvydą Žigaitį). Vėliau studijas tęsė konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). „Tuomet buvo laikai, kai viską, kas bent iš tolo dvelkė Vakarais, vadindavo supuvusiu buržuaziniu melu, modernizmu ir abstrakcionizmu. Tačiau dauguma konservatorijos dėstytojų ir studentų į tokią oficialią valdžios poziciją nežiūrėjo rimtai. Meniško nusiteikimo žmones, ir jaunesnius, ir vyresnius, siejo ne komunistiniai „šviesaus rytojaus“ lozungai, o intuityvus suvokimas, jog tautos ir kultūros žlugdymui galima priešintis tik kuriant. Todėl tą ir darėm“, – pasakoja kompozitorius. Tuomet gimė pirmieji profesionalūs darbai – vokalinės ir fortepijoninės miniatiūros. Kūriniai, sukurti praėjusiame amžiuje, dar ir dabar stebina drąsiomis raiškos priemonėmis (laisvas atonalumas, dodekafonija), nekonvencionalumu, savitumu. Juose aštrus, analitinis autoriaus protas tarsi sukyla prieš dusinančią sistemą ir ieško ne rėksmingų, bet aiškių ir atvirų būdų išsiveržti iš uždaro rato. Ir jam pavyksta!

 

Dėl didžiulio reiklumo sau ir profesinio sąžiningumo A. Kubiliūno kūrinių sąrašas dar nėra gausus: 11 vokalinių ciklų, 5 styginių kvartetai (šeštasis pakeliui), įvairūs fortepijoniniai kūriniai (labai mėgsta šį instrumentą) ir dar pluoštas įvairiausių kompozicijų netikėčiausiems instrumentiniams ansambliams.

 

Iš pirmo įspūdžio A. Kubiliūno kūryboje viskas konstruktyvu, logiška, net kiek sunkiasvoriška. Tik vėliau į tave ima srūti nuotaikų, tembrų, horizontalių ir vertikalių linijų, jų darnos ir priešpriešos energija. Užvaldo užslėptas nuoširdumas, kažkoks sielą veriantis tikrumas. Itin savita polifonija – iš gelmių. Galima pavartoti ir vaizdingesnę metaforą: tai išoriškai lyg tvirto šarvo ir po juo slypinčios neramios, bet geros širdies muzika. Tai intymūs, dramatiški kūriniai keliolikai, gal keliasdešimčiai klausytojų, bet ne miniai, ne didžiulei salei.

 

Persunkti ekspresionistinių nuotaikų ir jubiliejinio koncerto programos kūriniai: fortepijoninis ciklas „Mintys“ (1968), Pirmasis styginių kvartetas (sukurtas 1988 m. Donato Katkaus, tuomet griežusio Vilniaus kvartete, prašymu), šįkart pirmąsyk griežiamas Kauno styginių kvarteto, bei vokalinis ciklas „Vytauto Mačernio sonetai“ baritonui ir fortepijonui (1996). Jubiliejinį vakarą pirmą kartą scenoje suskambėjo prieš daugiau nei penkiasdešimt metų parašyta daina „Beržas“ (Vlado Baltuškevičiaus ž., 1961).

 

Likimo pokštas rimtuoliui Algimantui: jaunystėje tikino niekuomet nerašysiąs vokalinės muzikos ir nedirbsiąs pedagoginio darbo. Ir štai – vokalinių kūrinių sukurta daugiausia, o pedagoginį darbą dirbo 47 metus! Daugiausia jų – J. Gruodžio konservatorijoje, kur išugdyta daugybė talentingų mokinių, nūnai žinomų kūrėjų.

 

Laikas eina ir daug ką nuplauna. Kaip viskas pakito ir keičiasi! Požiūriai, vertinimo kriterijai, meno funkcija (vis labiau hedonistinė), kūrėjų įsitvirtinimo būdai. A. Kubiliūnas iki šiol žavisi liaudies kūryba: tai buvo ir yra jo tema. Liaudies dainose teberanda ir tai, ko ten gal ir nėra, o jų paveiktas kuria savus pasaulius, podraug ir tikrą dalelę Lietuvos. Be galo šilta atrodo mūsų šalis, kai Algimantas apie ją kalba, dėl jos ginčijasi, įrodinėja savo tiesą, pagaliau ją „užrašo“ garsais.

Zita Bružaitė, Irena Mikuličiūtė, Algimantas Kubiliūnas, Beatričė Kubiliūnienė. K. Vaitkūnienės nuotr.
Zita Bružaitė, Irena Mikuličiūtė, Algimantas Kubiliūnas, Beatričė Kubiliūnienė. K. Vaitkūnienės nuotr.
Algimantas Kubiliūnas. M. Aleksos nuotr.
Algimantas Kubiliūnas. M. Aleksos nuotr.