7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Netolygi rugsėjo kronika. Sąšaukos

Mintys apsilankius senosios muzikos festivalyje „Banchetto musicale“ ir kitur

Giedrė Kaukaitė
Nr. 33 (1312), 2019-10-18
Muzika
Operą „Andromeda“ atlieka ansamblis „Ex silentio“. V. Abramausko nuotr.
Operą „Andromeda“ atlieka ansamblis „Ex silentio“. V. Abramausko nuotr.

Tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, įkurtas muzikologės Jūratės Mikiškaitės-Vičienės, nuo 2003 m. vadovaujamas senosios muzikos propaguotojo ir atlikėjo Dariaus Stabinsko, šiemet Vilniuje vyko 29-ą kartą. Intriguojanti šių metų šventės tema – moters portretas viduramžių, Renesanso ir baroko muzikos istorijoje. Valdovų rūmų menėje susitikome su graikų mitų heroje Andromeda, italų baroko laikų gudruole Vespeta bei legendine Renesanso epochos asmenybe Lukrecija Bordžija. Kitose Vilniaus istorinėse erdvėse vykę koncertai supažindino su dar keturiomis garsiomis moterimis: viduramžių Vokietijos mistike Hildegarda von Bingen, Italijos viduramžių vienuole šv. Klara Asyžiete, ankstyvojo baroko kompozitorės Chiaros Margaritos Cozzolani ir Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikų klavesinininkės virtuozės Élisabeth Jacquet de la Guerre kūryba. Įvairialypį moters paveikslą netikėtai papildė ir festivalio išvakarėse atlikta Lietuvos operos gimtadieniui skirta Alessandro Stradellos opera-serenata „Kirkė“.

 

Rugsėjo 8 d., festivalio atidarymo vakarą, Valdovų rūmuose įvyko Antonio Bononcini operos „Andromeda“ premjera pagal Dariaus Stabinsko parengtą partitūros versiją. Kūrinį atliko kamerinis ansamblis „Ex silentio“ iš Graikijos ir dainininkai Fanie Antonelou (sopranas), Theodora Baka (mecosopranas), Yannis Fillias (tenoras) ir Christos Kechris (tenoras). Svečių muzikavimas parodė, kokia gyvybinga ši prieš 300 metų sukurta muzika, koks šiuolaikiškas gali būti baroko stilius, kokie nūdieniški, mums artimi ir suprantami veikėjų jausmai, kokie ryškūs personažų charakteriai ir konkretūs herojų santykiai bei reakcijos, nors matėme koncertinį operos atlikimą. Visi solistai – profesionalai virtuozai, puikiai įvaldę baroko dainavimo manierą ir techniką. Internete pavyko rasti daugiau šių dainininkų įrašų, kur jie, keisdami garso išgavimo būdą, vibrato intensyvumą bei interpretacijos taisykles, dainuoja ir vėlesnių epochų (bel canto, veristinę ir net šiuolaikinę) muziką. Repertuaro įvairovė ir nuolatinė akistata su publika leidžia šiems dainininkams pademonstruoti įspūdingą jausmų diapazoną.

 

Interpretuodami „Andromedą“ Vilniuje, laikydamiesi baroko stiliaus dainavimo taisyklių, jie tryško temperamentu ir įkvėpimu. Jie ne „atliko“, o kūrė iškilią aistrų istoriją, kaip narsaus keliautojo Persėjo meilė išgelbsti karaliaus Kefėjo gražuolę dukrą Andromedą nuo nepelnytos bausmės. Klausantis jų apėmė nelauktas artimumo jausmas. Gal todėl, kad graikų mitai mūsų skaityti, jų herojai gerai pažįstami, mitų dramaturgija ir moralė – daugelio vėlesnių amžių kūrinių matas, o mitų herojai – vėlesnių epochų kūrinių prototipai. Vakaro pradžioje kalbėjo Graikijos ambasadorė, tad išgirdome ir autentišką graikų kalbą – ji minkšta, jauki, o dažnai pasigirstančios žodžių galūnės -as, -is, -os budino mintį, kad Europos tautų šaknys artimai susipynusios, o lietuvius nuo graikų skiria ne taip jau daug šimtų kilometrų, nors istorijos ir skirtingos. Festivalio atidarymą (vėliau ir uždarymą) elegantiškai pristatė LRT radijo ir televizijos laidų vedėja Gerūta Griniūtė, turinti natūraliai artistišką scenos ir bendravimo su publika pojūtį.

 

Rugsėjo 15 d. į Valdovų rūmus pakvietė Georgo Frydricho Telemanno komiška opera „Pimpinonė“. Jos atlikėjai – vokiečių dainininkai Julia Kirchner (sopranas) ir Karstenas Krügeris (bosas-baritonas), režisierius Claudio Levati iš Ispanijos bei instrumentinis ansamblis, vadovaujamas Lietuvoje reziduojančios talentingos klavesinininkės Alinos Rotaru, – žadėjo linksmą pasakojimą, kaip jauna, žavi mergina Vespeta, pasisiūliusi senstančiam turtingam viengungiui Pimpinonei į tarnaites, apsuks jam galvą ir taps situacijos šeimininke. Pasiduoti scenos veiksmo peripetijomis galimai sutrukdė nelauktas pokalbis prie įėjimo į žiūrovų salę: vyriškis raudonu švarku ir raudona kepure pasiūlė man virėjos, kambarinės arba budėtojos darbą. „Ko tik nebūna, – pamaniau sau, – štai verslas net į Valdovų rūmus braunasi...“ Ir tik kai šis veikėjas užkopė į sceną ir sulaukęs „įsidarbinančių“ dalyvių inicijavo veiksmo pradžią, supratau, kad pokalbis prie salės durų buvo jau spektaklio įžanga... Pamaniau, kažkas negerai, turėjau iškart suprasti žaidimą... Bet nepasitikėjimas, deja, nebeapleido. Vespetos ir jos atakuojamo Pimpinonės flirtą bei kivirčus, padedant „prologo“ kūrėjui (vaidmens be žodžių atlikėjui ir spektaklio režisieriui), stebėjau nuobodžiaudama. Galvojau, ogi nelengvas tasai komedijos žanras... Prisiminiau ilgametį mūsų operos buffa talentą bosą baritoną a.a. Petrą Kasperavičių ir vėlesnį Igną Misiūrą bei dabartinį Nerijų Masevičių, gebančius kurti komiškus personažus. (Atminty šmėstelėjo ir puikus prieš porą metų sukurtas muzikinis vaidinimas „Basso ostinato“ Sapiegų rūmuose Vilniuje, režisuotas talentingo režisieriaus iš Ispanijos Adriano Schwarzsteino, sužavėjęs išmone ir užtaisu (greta N. Masevičiaus ten žibėjo ir Rūta Vosyliūtė). Taigi, nedaug tų gebančių papasakoti anekdotą... Nežymiai apsidairiusi, nuobodulį pamačiau ir kitų žiūrovų veiduose, nors solistai dainavo teisingai ir vaidino uoliai. Padori chrestomatija? (Eidama namo prisiminiau nežinia kiek kartų žiūrėtą seną, apdulkėjusį Jaunimo teatro spektaklį „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, kai laukdavau Kristinos Kazlauskaitės ilgojo monologo, kur ji, jaunikio (Saulius Bareikis) palikta, imdavo tą tekstą „vynioti“. Tačiau vienu momentu kažkurio Kristinos žodžio vidury viena raidelė, vienas mažulytis ketvirtatonis nuskambėdavo kažkaip įtartinai, „kreivai“... ir, tolydžio stiprėdamas, kildamas vis aukštyn, ką tik buvusią graudingą intonaciją moduliavo, vertė į šoną, ir po kelių sekundžių visi vieningai leipdavome juoku, nors ašara dar nespėta nusibraukti... Charizmos ir meistrystės geluonis!)

 

Rugsėjo 26 d., festivalio uždarymo vakarą, Valdovų rūmuose mūsų laukė trečiasis susitikimas, skirtas ryškiai istorinei viduramžių asmenybei Lukrecijai Bordžijai – išsilavinusiai humanitarei, mokėjusiai daug kalbų, išmaniusiai menus, gyvenusiai neilgą prieštaringą gyvenimą, neišvengusiai apkalbų, tačiau buvusiai daugelio menininkų mūza. Atskleisti jos asmenybę atsiribojant nuo jai priskiriamų dviprasmiškų stereotipų ėmėsi instrumentinis ansamblis „Capella de Ministrers“ ir dainininkė Èlia Casanova iš Ispanijos, pasitelkę programą, sudarytą, kaip pažymėta festivalio buklete, iš Lukrecijos gyvenamojo meto kūrinių. Išgirdome spalvingą viduramžių dainų ir instrumentinių kūrinių pynę, atliktą ypač virtuoziškai ir įtaigiai, vėl priminusią, kad senoji muzika kupina ne tik grožio ir harmonijos, bet ir sudėtingiausių rafinuotų išgyvenimų. Ori ispanų muzikų laikysena stiprino emocijų kaitrą. Kerėjo gražus, švarus ir šiltas dainininkės È. Casanovos balsas, jos dainavimo menas, asmenybės žavesys ir nepaprastas nuoširdumas. Koncerto vidury nuskambėjusi ir pabaigoje pakartota Lopšinė prilygo meditacijai, į kurią drauge su atlikėjais paniro visa dėkinga žiūrovų salė. Perkusininkas dėl ligos atvykti negalėjo, tad nesužinojome, kaip dar būtų praturtėjusi koncerto partitūra. Pastaba rengėjams: nesužinojome skambėjusių kūrinių autorių, pavadinimų ir neturėjome tekstų vertimų. Tatai būtų padėję sekti Lukrecijos Bordžijos gyvenimo posūkius bei įspėti jos daugialypės asmenybės bruožus.

 

Rugsėjo 22 d. Bernardinų bažnyčioje penkios lietuvių ansamblio „In campo aperto“ dainininkės, daugelio sakralinės ir šiuolaikinės muzikos festivalių dalyvės, pristatytos muzikologės Živilės Stonytės-Tamaševičienės, pasekė dar vienos viduramžių moters, vienuolės, šventosios – Klaros Asyžietės (šv. Pranciškaus Asyžiečio bendražygės, jo dvasinės sesers) – gyvenimo istoriją. Ši edukacinė programa, skirta vaikams ir visai šeimai, sudomino gausius klausytojus. Negalėjai atitraukti akių nuo artistiškos muzikantės Ievos Baublytės veido: improvizuodama gotikine arfa, išilginėmis fleitomis ir retesniu instrumentu šalamaja, ji kūrė kone transo būseną. Šviesi tos dienos saulė, laiku sutviskusi per aukštus langų vitražus, sudarė tarsi natūralią dekoraciją.

 

Rugsėjo 16 d. vakarą Bernardinų bažnyčios erdvėje Austrijos ir Vengrijos muzikų „Ensemble Mandel“ pateikta programa tapo viena iš šių metų „Banchetto musicale“ kulminacijų. Klausėmės viduramžių muzikos ir improvizacijų, pavadintų vienuolės, abatės, kompozitorės Hildegardos Bingenietės vizijomis. Talentingas ansamblio muzikanto Zsolto Kalteneckerio improvizavimas sintezatoriumi suliejo fleitą, styginį instrumentą vielę, vargonus ir įkvėptą Juditos Andrejszki vokalą į stulbinamai įtaigią visumą, nelauktai įspūdingai nutiesiant ne tik emocinį, bet ir kone vizualų laiko tiltą per viso tūkstantmečio ūkus nuo mūsų dienų link anos garsiosios muzikės, poetės, mokslininkės laiko. Meditatyvinė mistinių vizijų būsena nepaleido klausytojų iki pat nepertraukiamo muzikavimo pabaigos, provokuodama mintis apie amžinybės slėpinį ir neaprėpiamą visatos begalybę.

 

Rugsėjo 22-osios vakarą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje skambėjusi Vakarinė liturginė valanda, skirta Šv. Kazimiero koplyčios statybų pradžiai prieš 400 metų paminėti, turėtų būti pavadinta ne tik viso šių metų festivalio kulminacija, bet ir grandiozine manifestacija, parodžiusia, kokių pasaulinio lygio aukštumų pasiekė tą vakarą koncertavusių Lietuvos muzikų – solistų, chorų ir jų vadovų bei instrumentininkų – atsidavimas puoselėjant aukštąjį meną. Skambėjo ankstyvojo italų baroko kompozitorės vienuolės Chiaros Margaritos Cozzolani giesmės, atliekamos solistų, choro ir konsorto (instrumentinio ansamblio) „Brevis“, vadovaujamų Gintauto Venislovo ir Dariaus Stabinsko, ansamblio „Schola Gregoriana Vilnensis“, vadovaujamo Dainiaus Juozėno, dalyvaujant Baliui Vaitkui (vargonai). Neįmanoma atsistebėti muzikos autorės talentu – jos giesmių ir psalmių, kanconų, himnų ir antifonų (giedotinių atsakymų) vingių ir harmoninių moduliacijų išradingumu. Drauge gėrėjomės solistų ir abiejų chorų, instrumentinio ansamblio susitelkimu bei meistryste. Dirigento G. Venislovo įtaigai paklusdami, su didžiausiu įkvėpimu, koncentruota išraiška ir valia jie kūrė šią didžiulę, pakylėtą sakralumo drobę, ypač tinkamą iškilniai Arkikatedros erdvei. Pasigėrėtinai skambėjo sodrus ir kokybiškas Noros Petročenko mecosopranas (giesmėje „O, Maria, tu dulcis“), pasiekdamas sakralinės ekstazės išraišką, Ievos Gaidamavičiūtės-Barkauskės skaidrus, įdvasintas sopranas, koncerto viešnios iš Latvijos Ilzės Grēvelės įsimintino tembro balsas ir šiltas Nerijaus Masevičiaus bosas-baritonas (tercetas „Quis audivit unquam tale?“). Labiausiai imponavo seniai bepatirtas tobulas didžiulės formos kūrinio visumos įspūdis.

 

Šių metų festivalį „Banchetto musicale“ papildė istorinė tema – Liublino unijos 450-osios metinės. Sukakčiai pažymėti buvo skirti du koncertai. Rugsėjo 9 d. Valdovų rūmuose vyko liutnios muzikos koncertas „Dovana Karaliui“. Klausėmės liutnininko Joachimo Heldo iš Vokietijos atliekamos lenkų kompozitorių Wojciecho Długorajaus, Diomedes Cato ir Jakubo Reyso kūrybos. Rugsėjo 10 d. Švč. Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčioje dainavo kamerinis ansamblis iš Krokuvos „Cracow singers“, pateikęs Renesanso kompozitorių Vaclovo Šamotuliečio, Mikalojaus Gomulkos bei kitų autorių, dirbusių ir Vilniuje, Žygimanto Augusto dvare, vokalinių kūrinių. Koncerte nuskambėjo ir senieji skaitiniai – patriotinė priesaika bei Liublino unijos įkvėpti tekstai, priminę bendro Lenkijos ir Lietuvos istorinio meto laikus. Koncertą ir jo kontekstą išsamiai pristatė muzikologė Živilė Stonytė-Tamaševičienė.

 

***

Greta festivalio „Banchetto musicale“ dėmesį patraukė ir keletas kitų renginių. Rugsėjo 7 d. Valdovų rūmų muziejus paminėjo Lietuvos operos gimtadienį, pateikdamas tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto fiorito“, vadovaujamo išilginių fleitų ir korneto virtuozo Rodrigo Calveyros, naują darbą – Alessandro Stradellos mini operos (serenatos) „Kirkė“ sceninį pastatymą, papildžius veikalą autoriaus amžininkų kūriniais. Pripažįstant kūrėjų pastangas, vis dėlto intriguojamai anonsuota šešėlių teatro scenografija, žadėjusi režisūrinį vyksmą, galbūt liko šiek tiek savitikslė. Ar kūrėjai deramai įvertino reginio visumą iš salės? Ar intensyvus ekrano mirgėjimas nesuniveliavo prioritetų: ar, atitraukus dėmesį nuo puikiai dainavusių solistų (Renata Dubinskaitė, Ieva Gaidamavičiūtė–Barkauskė, Nerijus Masevičius), nesutrukdyta atsakyti į paprastą klausimą – koks siužetas? 

 

Rugsėjo 21 d. vakarą Vilniaus paveikslų galerijoje mecosopranas Saulė Šerytė ir pianistas Gustas Raudonius klausytojus pradžiugino rečitaliu, pavadinę jį „Eduardo Mörikės poezija dainose“. Šešiolikos dainų autorius – vokiečių romantikas Hugo Wolfas, dar dviejų – Johannesas Brahmsas. S. Šerytę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo pedagogę, dažniau girdime senosios muzikos ansambliuose. Šis Lied rečitalis priminė prieš daugelį metų pradėtą, tačiau užgesusią idėją būtent šioje salėje rengti kamerinio dainavimo koncertus, pavadintus „Dainų ratas“. Iš anos gražios paieškos ryškiai atminty išliko Sigutės Stonytės ir pianisto Jurgio Karnavičiaus atliktas Roberto Schumanno vokalinis ciklas „Moters meilė ir gyvenimas“. Minėtas S. Šerytės rugsėjo rečitalis įspūdingas savąja tema ir apimtimi, retas tarp kitų dainininkų programų. Tai išrankiam klausytojui skirta aristokratiškų jausmų puokštė, nestokojusi rafinuotų dvasios būsenų, subtilių nuojautų bei filosofinių prasmių, mistinių vaizdinių iš nerealaus pasaulio, atspindėjusi iššūkio vertą ambicingą dainininkės nuostatą. Visas rečitalis padainuotas atmintinai puikia vokiečių kalba, tiksliai jaučiant dainų prasmes. Malonu pasveikinti pianistą G. Raudonių – jautrų, temperamentingą muzikantą, turintį tikrą koncertmeisterio talentą, idealiai prisitaikiusį prie ne ypač paklusnaus šios salės instrumento. Šį koncertą Vilniaus galerijoje surengė fortepijonų salonas „Organum“, jau keletą metų kantriai kuriantis solidų įvaizdį ir turintis nuolatinių klausytojų ratą (Lietuvos pianistai „Organume“ dažni svečiai, jie turi retą galimybę savo programai pasirinkti ir instrumentą!). Maloniai nuteikė profesionaliai suredaguotas Saulės rečitalio dainų tekstų ir jų lietuviškų vertimų bukletas. Vertimus klausytojams perskaitė aktorius Ridas Jasiulionis.

 

Rugsėjo 25 d. drauge su Genoveita, mokytoja iš Sedos, ir jos vilniške bičiule Dalia, germaniste, vertėja, apsilankėme MO muziejuje. Būsim ir mes buvusios! Ekspozicija pasitaikė trumpa, likom nesupratusios, kur pradžia, o kur jau ir pabaiga, kur jos „cimusas“ ir kuo ypatingas muziejaus interjeras. Gausiausiai susispietusi publika meditavo MO kavinėje. Mes prisijungėme. Smalsumą žadino žmogaus kūno spalvos objektas galingu vyriškio torsu už masyvaus stiklo sienos, ekspozicijoje nedalyvavęs, nelabai ir apsirengęs, bet atviras ir droviems, ir akiplėšiškiems žvilgsniams, ir fotoobjektyvui. Gal tai ir buvo tikroji parodos intriga? Juk modernas. Ką padarysi.

 

Nieko nelaukdamos, nuskubėjome į Operą, bus „Bohema“! Jau buvau ne kartą girdėjusi, bet dabar kantriai tylėjau ir nepasakojau, ko taip verkiau per šio spektaklio premjerą: graudu prisiminti jaunystės „Bohemą“ su Jonu Aleksa dar senajame teatre, kur viskas buvo gerai matyti ir girdėti. („Žinoma, ir žolė anuomet žalesnė buvo“, – kas nors pakomentuos...) Po pirmos dalies mano bendrakeleivės nedaugžodžiavo, sakė, lauksim, kas toliau, gal po karšto šokolado paaiškės. Pabaigoje Genoveita neiškentė: „Kažin ko žiūrovai taip lenktyniauja ploti stati sustoję? Ar tai reikštų, kad jiems patiko?“ – „O tau ar patiko?“ – klausiu. „Na, aš tik mokytoja, ne muzikė... Bet laukiau, laukiau šiurpuliukų ir nesulaukiau...“ Dalia pritarė taip pat šiurpuliukų nepatyrusi ir pridūrė: „Ko gi taip tamsu scenoj, ar elektrą taupo? Veidų nesimato. Ir dekoracija – joks Paryžius, kažkoks kosminis laivas. O kas ta režisierė?“ – „Dirigento Riccardo Muti žmona“, – paaiškinau Genoveitai. „Tai gal ir mes visos trys ne prastesnės? Juk esam savo vyrų žmonos, ane?“ Tikrai taip, Genoveita.

 

Kažkurį saulėtą šio rugsėjo vidurdienį naujoje galerijoje Antakalnyje užtikau Juzefos Čeičytės tapybos portretų ir skulptūriškos faktūros abstrakcijų bei piešinių parodą. Autorei – scenografei, tapytojai ir poetei – šiemet 97-eri. Daugeliu požiūrių ji nepralenkta. Visad džiaugiasi aplankoma ir tebėra žvali, judri ir svetinga. Gyvybinga jos esybės jėga, matoma ir juntama kūriniuose, inspiruoja parodoje apsilankiusius, palaiko ir ją pačią. Gyvuok, brangioji Juta!

 

Liko neišgirsta 100-ojo Operos sezono premjera – Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“. Kol kas atidėjau. Prieš keliolika metų per TV transliuotas Bernsteino diriguojamas Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos finalas tapo nelauktu detektyvu. Nutiko taip, kad bežiūrint koncertą, besigėrint dirigento talentu, besižavint pačiu Bernsteinu suskambo telefonas. Nutildžiusi televizoriaus garsą, telefonu atsiliepiau, žvilgsnio nuo ekrano neatitraukdama. Tebesu ir šiandien dėkinga anai pasitaikiusiai galimybei stebėti dirigentą be jo kuriamo garso... Skubiai baigusi pokalbį telefonu ir toliau koncerto „klausiausi“... be garso. Kokia tai neįkainojamai atvira ir be galo iškalbinga emocijų partitūra! Joks aktorius to nesuvaidins! Kaip asociacija iškyla Federico Fellini filmas „Prova d’orchestra“ („Orkestro repeticija“, 1979). Na, o Bernsteino kurta muzika man mažiau įspūdinga, todėl ir atidėjau „Kandidą“.

***

Senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ garsų prisotintas rugsėjis Vilniuje baigėsi, privertęs pasidžiaugti, kaip sparčiai turtėja senųjų epochų muzikos skambėjimas, atliekant ją autentiškais instrumentais, atkuriant jos originalią vertę ir grožį. Lietuvoje kuriasi nauji ansambliai, žadėdami sudėčių ir repertuaro įvairovę, o neregėtai išsiplėtęs festivalių tinklas leidžia pristatyti senosios muzikos entuziastų meną vis platesniam klausytojų ratui. Įgyvendinami nauji projektai, daug dėmesio skiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos paveldo puoselėjimui, plačiai atliekant ją ir svetur, atkartojant buvusias mūsų valstybės sąsajas su kitais pasaulio kraštais ir kuriant naujas. Intensyvėjant inspiracijų apykaitai, turtėja ir festivalių programos. Senosios muzikos judėjimas tampa gyvu pulsuojančiu organizmu. Pastarųjų festivalių programos skiriamos kuriai nors vienai svarbiai temai, pasiūlant skirtingų žanrų, įvairios apimties formas ir netgi operų pastatymus, suburiant tarptautinių sudėčių ansamblius, pasikviečiant garsius solistus. 

 

Didžiąją sėkmingos veiklos dalį, be abejo, lemia rengėjų entuziazmas ir aistra. Nestingant profesinio išmanymo, daugybė dalykų dažnai įveikiami „pasidaryk pats“ būdu, kai vadovas, idėjų generatorius, vadybininkas, administratorius, mokytojas, partitūrų rengėjas ir atlikėjas – „viskas viename“, nes didėjant proceso tankiui finansinės galimybės, deja, atsilieka. 

 

Didžiulė vertybė – nuolat rengiami senosios muzikos atlikimo kursai, kas ypač svarbu dėl to, kad Lietuva vis dar neturi stacionarios senosios muzikos studijų programos. Ši opi problema aptartina išsamiau – šios srities spragos apsunkina jaunų muzikų kelią, siaurina galimybes pasirenkant pageidaujamą būsimos veiklos amplua. Juk būtent galimybė studijuoti tiesiogiai iš autentiškų šaltinių, nenutrūkstamą tradiciją išlaikiusiuose kraštuose (Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje) leido mūsų šalies entuziastams skatinti dabartinį senosios muzikos atgimimą Lietuvoje, praturtinusį visą mūsų kultūros spektrą, keliantį pilietinį pasididžiavimą atkuriamomis vertybėmis ir istorija. Tad nuoširdžiausiai palinkėkime visiems senosios muzikos kolektyvams sėkmės, bendradarbiavimo ir ištvermės, mainais pažadėdami klausytojų pripažinimą ir meilę.

Operą „Andromeda“ atlieka ansamblis „Ex silentio“. V. Abramausko nuotr.
Operą „Andromeda“ atlieka ansamblis „Ex silentio“. V. Abramausko nuotr.
Operą „Andromeda“ atlieka ansamblis „Ex silentio“. V. Abramausko nuotr.
Operą „Andromeda“ atlieka ansamblis „Ex silentio“. V. Abramausko nuotr.
Ansamblis „Capella de Ministrers“ ir dainininkė Èlia Casanova. V. Abramausko nuotr.
Ansamblis „Capella de Ministrers“ ir dainininkė Èlia Casanova. V. Abramausko nuotr.
Ansamblis „Capella de Ministrers“ ir dainininkė Èlia Casanova. V. Abramausko nuotr.
Ansamblis „Capella de Ministrers“ ir dainininkė Èlia Casanova. V. Abramausko nuotr.
Ansamblis „In campo aperto“. V. Abramausko nuotr.
Ansamblis „In campo aperto“. V. Abramausko nuotr.
Operos „Pimpinonė“ atlikėjai Karstenas Krügeris ir Claudio Levati. V. Abramausko nuotr.
Operos „Pimpinonė“ atlikėjai Karstenas Krügeris ir Claudio Levati. V. Abramausko nuotr.
Vakarinės liturginės valandos akimirka. V. Abramausko nuotr.
Vakarinės liturginės valandos akimirka. V. Abramausko nuotr.