Mėlynas gaublys – ateities užuomina?

Ketvirtadienio, spalio 10-osios, vakarą visam pasauliui laukiant, kam atiteks Nobelio taikos premija ir viena potencialiausių kandidačių laikant šešiolikmetę švedų klimato aktyvistę Gretą Thunberg, Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjo Eduardo Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ trims solistams, vaikų chorui, dviem fortepijonams, kontrabosui ir mušamųjų grupei. Nors kitą dieną paaiškėjo, kad Greta premijos negavo, simboliškesnio konteksto šiam kūriniui nė nesugalvotum.

„Nors kūrinyje vaizduojamas konkretus įvykis – pionierių stovyklos bombardavimas Palangoje, vykęs karo pradžioje, siužetas, regis, nėra paremtas realiu istoriniu įvykiu. Balsio oratorija – trauminės atminties apie istorijos įvykius pavyzdys“, – 2013 m. straipsnyje rašė muzikologė Rūta Stanevičiūtė. Klausantis pastarojo oratorijos atlikimo galima sakyti, kad nūdienos kontekstuose šis kūrinys gali tapti ne tik tragiškos istorinės atminties, bet ir potencialios kataklizminės ateities ženklu, mat jo epicentre esantys vaikai ir šiandien įvairiomis formomis yra stumiami į „fronto linijas“ – ar kovojant prieš klimato kaitą, kai drąsos tai daryti pritrūksta pasaulio galingiesiems, ar kenčiant dėl pastarųjų neatsakingų sprendimų karinių konfliktų zonose. Keista, bet nūdienos kontekste legendinė frazė „nelieskite mėlyno gaublio“ atrodo daugiau nei savalaikė.

Būtent Balsio oratorijos universalumą, gebėjimą ne pasakoti apie konkretų įvykį, o perteikti pačią tragedijos esmę, nepriklausomumą nuo laiko, laikyčiau didžiausia šio kūrinio vertybe. O sava visiems laikams oratorija – dar ir „sunkiasvoris“ kūrinys lietuviškos muzikos kontekste tiek dėl atlikimo masto (tokio gausaus choro Šv. Kotrynos bažnyčia, manau, nematė jau seniai), tiek dėl įtakos zonos, kuri kadaise neišsiteko okupuotos Lietuvos ribose, o šiandien peržengia siaurą muzikos profesionalų ar melomanų ratą.

Atlikimas simboliškas ne tik globaliai, bet ir lokaliai, mat buvo apipintas atmintinomis datomis ir susidūrimais su paties kūrinio istorijos cikliškumu. Penkiasdešimtmetį minėjęs kūrinys, atliktas minint jo autoriaus šimtmetį, scenoje fortepijonais skambinant kompozitoriaus dukrai Daliai Balsytei ir anūkei Indrei Baikštytei; Mokytojo partija patikėta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui Arūnui Malikėnui (bosas), kuris prieš penkis dešimtmečius pirmą kartą atliekant oratoriją dainavo diskanto – Mirusio vaiko – partiją; Motinos ir Mirusio miesto kaukės vaidmenį atliko solistė Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), o Mirusio vaiko partiją dainavo diskantas Rūtenis Žičkus. Dalyvavo Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos choras (vad. Zita Kariniauskienė), praplėstas mokyklos absolventais, kontraboso partiją grojo Rokas Stunžėnas, visą faktūrą persmelkė galingi Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro mušamųjų instrumentų grupės dūžiai. Šią milžinišką sudėtį suvaldyti ėmėsi Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas.

Klausydamasi svarsčiau, kad tą sunkiai nusakomą „Nelieskite mėlyno gaublio“ tragizmą bene taikliausiai įprasmina kūrinio kontrastingumas. Skaidrus vaikų choro balsas ir dramatiški, viską gožiantys mušamųjų dūžiai; idiliškas vaikystės pasaulis ir gūdi realybė. „Kur jūs esate, vaikai?“ – vis kartoja Mokytojas; „Kodėl jūs man grojate gedulo maršą? Nenoriu to maršo“, – skausmingai atsiliepia skaidrus it varpelis diskanto balsas...

Tiesa, paties atlikimo nepriekaištingu nepavadinčiau. Sėdint šalia choro, buvo nesunku pastebėti ir neužtikrintumo akimirkų, kai kiek vėluojama laiku ir vietoje įstoti; kai kada buvo justi tam tikra tempų disharmonija – žinoma, suvaldyti tokią solidžią faktūrą nėra paprasta. Tačiau norėčiau paminėti solistų įtaigą. Gerą įspūdį apie J. Vaškevičiūtę nešiojuosi dar nuo jos spalvingai komiško vaidmens LNOBT „Kandido“ premjeroje, o jos santūriai dramatiška įtaiga dainuojant oratorijoje patvirtina solistės universalumą. A. Malikėno situacija unikali, tad buvo akivaizdu, kad kūrinys jam gerai pažįstamas ir savas. Na, o R. Žičkus buvo tiesiog prototipinis atlikėjas – skaidrus, skambus balsas, lengvas sutrikimas, bet žavus muzikalumas apgaubė jaunojo klaipėdiečio vaidmenį šiame oratorijos atlikime.

Oratorija užbaigė Balsio gala koncertą, jos svoris ir simbolika lėmė norą šį tekstą pradėti būtent pastaruoju opusu. O pirmoje koncerto dalyje girdėjome dar du Balsio darbus – ekspresyviuosius „Jūros atspindžius“ ir siuitą „Eglė – žalčių karalienė“, kurioje susijungė ne tik baleto epizodai, bet ir Trečiojo koncerto smuikui solo fragmentai, supinti David Geringo (klaipėdiečio Rimanto Giedraičio instrumentuotė). Prie dirigento pulto, o ir kaip solistas, šių kūrinių atlikimui vadovavo maestro D. Geringas.

Koks gi Balsiui skirtas koncertas, kuriame nebūtų jūros! Susijungę Klaipėdos ir Šv. Kristoforo kameriniai orkestrai nestokojo darnos ir solidžiai interpretavo spalvinguosius „Jūros atspindžius“. Viena vertus – tai romantinis, ekspresionistinis kūrinys; kita vertus, dėl savo tapybiškumo ir iliustratyvumo patį kompozitoriaus santykį su menama istorija ir vaizduojamu objektu – jūra – galime laikyti net kiek barokišku. Šis kūrinys – tai ir galingos gamtos stichijos vaizdavimas, ir net labiau – ją stebinčio žmogaus refleksija. Vis dėlto akivaizdu, kad „Jūros atspindžiai“ – jau ne mūsų epochos, o praėjusio laiko kūrybinės vaizduotės rezultatas. Pasikeitė laikai, pasikeitė ir žmogus, tad šio kūrinio kontekstuose galime prisiminti ir garsiąją įsivaizduojamo muzikos muziejaus sąvoką.

Įdomus sprendimas Siuitoje sujungti epizodus iš baleto ir Trečiojo koncerto smuikui. D. Geringas ėmėsi šio monumentalaus darbo tiek rengdamas medžiagą violončelės partijai, tiek pats atlikdamas solo, o dar ir spėdamas diriguoti! Kartais dviejų kūrinių motyvai išties stebino savo kompozicinio mąstymo sąlyčiais, bet vis tiek šių kūrinių kompiliacija man atrodė keistoka.

Eduardo Balsio 100-mečio koncertas – gera proga apsvarstyti ir jo kūrybos aktualumą, ir mūsų šiandienį santykį su ja. O ir šiek tiek paliūdėti, kad kompozitoriaus šimtmetis – svarbi data tik muzikos profesionalų ar menu besidominčių intelektualų ratui. Lakmusas, daug pasakantis apie šiandienę profesionaliosios muzikos refleksijos visuomenėje būklę, kurios kaitos link įmanoma judėti tik abiejų pusių pastangomis.