7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Spinduliuojanti vaidmenų žiežirbomis

Pokalbis su operos soliste Viktorija Miškūnaite

Elvina Baužaitė
Nr. 32 (1311), 2019-10-11
Muzika
Viktorija Miškūnaitė (Didonė) operoje „Apleistoji Didonė“. R. Larl nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Didonė) operoje „Apleistoji Didonė“. R. Larl nuotr.

Viktorija Miškūnaitė, 2012 m. debiutavusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Rozalindos vaidmeniu naujai pastatytoje Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, buvo pavadinta „naujuoju operos balsu“. Nuo 2015 m. rudens ji yra šio teatro solistė, pelniusi kone visus svarbiausius įvertinimus: du „Auksinius scenos kryžius“ (2016 m. už Manon vaidmenį Jules’io Massenet operoje „Manon“ ir 2018 m. už Džuljetos vaidmenį Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“) bei 2017-ųjų Metų operos solistės titulą. V. Miškūnaitė ryški ir Lietuvoje, ir užsienyje. Pernai vykusiame Insbruko (Austrija) senosios muzikos festivalyje, Giuseppe’s Saverio Mercadante’s operoje „Apleistoji Didonė“ („Didone abbandonata“), režisuotoje Jürgeno Flimmo, solistė įkūnijo Kartaginos karalienę Didonę. Režisierius J. Flimmas po premjeros sakė: „Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti.“ Šiemet LNOBT V. Miškūnaitė dainavo rūsčiąją princesę Turandot to paties pavadinimo Giacomo Puccini operoje, režisuotoje garsiojo Roberto Wilsono. Patirčių, pasiekimų ir kasdienybės akivaizdoje kalbamės su šiuo spinduliuojančiu sopranu: kas ir kaip, neriant į vaidmenų kūrybą, balso tobulinimą, idant nuolatinės repeticijos išsipildytų idealiu skambesiu, kitu gyvenimu, bet visados – unikaliąja pačia savimi...

 

Viktorija, pirmiausia sugrįžkime į praėjusius metus ir papasakokite apie Kartaginos karalienės vaidmenį Insbruke. Kokia ji, Jūsų Didonė?

Didonė išties labai gražus ir išskirtinis vaidmuo. Kadangi pasakojimas daugiausia remiasi graikų mitais bei Vergilijaus „Eneida“, tai ir visa istorija yra labai herojiška, pilna epui būdingos pompastikos. Legendinis libretistas Pietro Metastasio išlaiko patosišką naratyvo stilių, todėl ir operos personažų charakteristikos gerokai sutirštintos. Taigi, pagal originalų libretą, Didonė yra nepaprasto grožio jauna, drąsi ir išmintinga valdovė, priimanti sprendimus pati, taip pat galvojanti pakankamai politiškai, įvaldžiusi diplomatiją, bet tuo pat metu aistringai įsimylėjusi Trojos herojų Enėją ir dėl jo visiškai pametusi galvą. Nieko keista, nes jis – pačios meilės deivės Afroditės sūnus. Norėjau atskleisti moteriškąją Didonės pusę, parodyti meilės gebėjimą taip apsvaiginti, kad net pats protingiausias žmogus pradeda elgtis kaip didžiausias kvailys. Kita vertus, kas vis dėlto svarbiausia gyvenime: karjera, valdžia, įtaka ar meilė? Iki paskutinės minutės laikydama personažo psichologinę įtampą, žiūrovams kėliau šį klausimą. Tai dariau pasitelkdama visiškai priešingas emocijas, rodos, neadekvačias situacijai. Pavyzdžiui, kai visas miestas apgailestauja ir reiškia susirūpinimą, kad Enėjas jau kelia bures ir visam laikui palieka Kartaginą, Didonė, tarsi netikėdama, juokiasi iš viso to, linksmai ir nerūpestingai pina gėlių vainikus ir ruošiasi savo vestuvėms su... Enėju! Arba operos pabaigoje, kai Enėjas vis dėlto išplaukia, ji tyčia įžeidžia Maurų karalių, kuris nuolankiai siūlo jai savo širdį ir visą Afriką, kloja jai deimantus po kojomis. Ji taip pasielgia, kad šis įsiutęs paskelbtų karą. Sėdėdama bokšte, apsuptame priešo kareivių, ir matydama paskendusią liepsnose Kartaginą, Didonė vis dar žvelgia į jūrą su viltimi, kad mylimasis, iš toli pamatęs degantį miestą, sugrįš jos gelbėti... Tai istorija apie besąlygišką ir tragišką jaunos moters meilę ir ištikimybę savo jausmams, įsitikinimams.

 

Režisierius J. Flimmas – žinoma asmenybė, buvęs Zalcburgo festivalio meno vadovas ir Berlyno valstybinės operos direktorius. Pasidalykite darbo su juo patirtimi.

Mes tapome gerais draugais! Nepaisant jo irzlaus būdo ir kasdienių kaprizų, džiaugiuosi, kad man pavyko užsitarnauti jo profesinį pasitikėjimą ir jis suteikė man visišką kūrybinę laisvę. Kita vertus, lengva nebuvo. Sunkiausia – atlaikyti jo nuolat kuriamą psichologinę įtampą per repeticijas. Be to, manau, dramos ir operos režisieriai gerokai skiriasi. Gali būti fantastiškas dramos režisierius, koks, tikiu, yra J. Flimmas, bet operą jis traktuoja keistai. Muziką jis laiko lyg garso takeliu. Jei scena jam atrodo nuobodi, muziką kaip kine gali kada nori nutraukti, pakeisti, palėtinti arba pagreitinti. O juk yra didelis menas įsiklausyti į muzikos tėkmę, jos pasakojimą, dažnai nepriklausomą net nuo žodžių. Tai tarsi vidiniai personažų išgyvenimai, pasąmonės kalba, kuri jokiu būdu nėra ir negali būti „nuobodi“. Muzika yra tai, kas parašyta tarp eilučių. Ne tik libreto, bet ir tarp penklinės eilučių. Tai yra pati tikriausia teatro ir operos magija, ir režisieriai, kurie ją perpranta, verti didžiausios pagarbos ir karščiausių žiūrovų ovacijų.

 

Kuo išskirtinis arba Jums ypatingas buvo pats Insbruko festivalis?

Nustebino organizatorių bei pačių austrų parodytas išskirtinis dėmesys ir pagarba menui bei atlikėjams. Nepaprastai mandagus bendravimas, paslaugumas ir nuoširdumas. Socialinė atmosfera ir vidinė kultūra ten išties daugiau nei įkvepianti. Įdomus faktas, kad festivalis yra žinomas būtent kaip senosios muzikos, tačiau šiemet festivalio meno vadovas Alessandro de Marchi ryžosi imtis belkantinės operos ir, kurdamas intrigą, pasirinko XIX a. kompozitorių Severio Mercadante, kurio muzikos stilių galima įvairiai interpretuoti. Sumanyta atlikti po premjeros niekada taip ir nerodytą operą. Sunku patikėti, kad paskutinį sykį šis veikalas buvo rodytas daugiau nei prieš 150 metų, kompozitoriui dar gyvam esant! Festivalis ne tik iš rankraščių surinko ir išleido naujas natas, atgaivino nepelnytai pamirštą P. Metastasio istoriją apie finikiečių princesę, įkūrusią miestą-valstybę Kartaginą, bet ir atliko muziką autentiškais senoviniais instrumentais (mūsų ausiai neįprastu 430Hz derinimu). Kadangi iki šiol nebuvo jokių įrašų, festivalio rengėjai (beje, mecenatų ir muzikos gerbėjų lėšomis) įrašė šią operą CD bei DVD formatu.

 

Meno pasaulyje itin ryškus tarptautinis kultūrinis bendradarbiavimas. LNOBT dažniausiai režisuoja arba diriguoja užsieniečiai, operos meno vadovas ir dirigentas yra italas Sesto Quatrini. Insbruko festivalio operoje „Apleistoji Didonė“ buvo ryškus trupės tarptautiškumas. Ar, Jūsų manymu, dabarties globaliame pasaulyje vis dar esama tautinio savitumo, kultūrinio identiteto, ar daugiau supanašėjimo, bendrumo požymių?

Įdomus klausimas. Taip, „Apleistosios Didonės“ trupę ir kūrybinę grupę sudarė žmonės iš labai skirtingų šalių: Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Austrijos, Argentinos, Vengrijos, Didžiosios Britanijos ir aš iš Lietuvos. Šiame pastatyme kaip niekada jaučiau operos pasaulyje retą dalyką – glaudų ir draugišką komandinį darbą, nė menkiausio konkurencijos krislelio. Iki šiol negaliu atsakyti kodėl. Mes visi taip susidraugavome – kartu kūrėme, kartu pietavome, kartu ėjome į kalnus, ginčijomės, diskutavome ir kiekvieną savaitgalį pas ką nors namuose rengėme vakarėlius. Tai buvo nuostabi patirtis! Žvelgiant profesiniu žvilgsniu, visi kolegos buvo aukščiausio lygio profesionalai, neįtikėtinai puikiai pasirengę, ir kiekvienas – būtent dėl savo kultūrinio išskirtinumo, skirtingų vokalo bei aktorinio meistriškumo mokyklų – įdėjo svarų indėlį į spektaklio sėkmę. Manau, čia ir yra visa paslaptis, kad solistų unikalumas netikėtai suteikė spektakliui išskirtinės dinamikos bei originalumo. Bet kiekvieną kartą suveikia skirtingi dalykai. Grįžtant prie kultūrinio asimiliavimosi klausimo – to nepastebėjau. Anaiptol, kiekvienas labai gerbia savo gimtąjį kraštą, kalba apie tradicijas, galbūt tik kultūrinio finansavimo problemos pasidarė globalios – jis labai sumažėjo. Ar pasauliui, valdžiai nebereikia kultūros?..

 

Kaip regite ir vertinate Lietuvos muzikos kultūrą, operos gyvavimą? Kas bendro, kas išskirtinio, savito, lyginant patirtis kitose Europos šalyse ir Lietuvoje?

Tiesą sakant, juo daugiau tenka važinėti po pasaulį ir dainuoti skirtingose scenose, juo labiau matau ir vertinu mūsų šalies savitumą ir išskirtinumą. Matyt, tiesa, kad tikrieji jausmai ir meilė pražysta atsiskyrus nuo Tėvynės – tik tada pradedi suprasti, kuo ji brangi ir ypatinga. Manote, kad užsienyje yra kitaip? Mažiau problemų, mažiau niurzgiančių ir viskuo nepatenkintų žmonių, mažiau korupcijos ir neteisybės? Visur visko yra. Didžiausias skirtumas, ko gero, tas, kad kitų šalių piliečiai su ypatinga pagarba kalba apie savo šalies istoriją, paveldą, kultūrą... Kiekvienas išaukština savo herojus, ar tai būtų kompozitoriai, ar rašytojai, ar mokslininkai, ar mados kūrėjai. Patikėkite, niekuo neypatingas nei Zalcburgas, nei Londonas, nei Niujorkas, jei nežinai jų istorijos, jų asmenybių, kurios ten gyveno ir kūrė! Tą miestų ir šalių ypatingumą sukuria istorija ir žmonės. Tai didžioji pamoka ir man kaip atlikėjai. Kaskart išvykdama iš Lietuvos ir dainuodama užsienio scenose suprantu atsakomybę, kad atstovauju ne tik sau, bet ir savo kraštui. Tai labai įpareigoja. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog neužtenka skambiai pasakyti „myliu Tėvynę širdyje“, bet ir stengtis dėl jos, kad pasaulis sužinotų, kokie protingi ir talentingi žmonės yra lietuviai. Mes turime kuo didžiuotis.

 

Galbūt užsienyje muzikantai laimingiau gyvena. Sakysite, dėl honorarų? Galbūt. Nors ne pinigai svarbiausia. Žmonės nori jaustis reikalingi ir vertinami už savo įdėtą intelektualinį bei fizinį darbą. Juk dažną kartą ir savaitgaliais, ir per šventes reikia koncertuoti. Galbūt Lietuvoje pasigendu paprasto dėkingumo. Visur. Kai visuomenė pradės vertinti vieni kitų darbus, tai ir atlyginimai bus didesni. Rimtai.

 

Minėdama Elektros vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Idomenėjas“, esate sakiusi, jog tai pirmoji Jūsų įkūnyta blogiukė. Turandot taip pat galima pavadinti pikta, bloga. Pasidalykite savo pajauta, kokia yra princesė Turandot?

Nemanau, kad ji blogiukė. Čia susiduriama su keistu visuomenės fenomenu – etikečių lipdymu pagal stereotipus. Gal žmonėms taip skirstyti yra tiesiog paprasčiau? Suprantu, kai sekame pasakas mažiesiems, jiems reikia daugiau aiškumo, tad ir utriruotas antipodo paveikslas yra neišvengiamas. Nors lietuvių liaudies pasakose net velniai būna geri, dažnai padeda žmogui įgyvendinti jo svajones arba ko nors pamoko...

 

Turandot kaip tik ir įkūnija du labai skirtingus pradus: dieviškąjį, imperatoriškąjį ir žmogiškąjį, moteriškąjį. Operos pradžioje ji pati atlieka ikonos vaidmenį – išpuošta nuo galvos iki kojų lyg kokia itin brangi antikvarinė porcelianinė lėlė įvežama į sceną ant pjedestalo. Ji vienintelė iš visų operos veikėjų stovi ant pakylos ir ateina į minią ne savo kojomis. Ką tai reiškia? Kad ji yra taip suvaržyta papročių ir savo statuso, jog net neturi teisės pati vaikščioti! Apie kokius jausmus galima kalbėti? Taip, ji pasakoja legendą apie savo senelę, tačiau, pagal istorijos baigtį, man kažkodėl atrodo, kad jai tą pasakojimą, kai ji buvo maža, papasakojo jos tėvas, iš anksto formuodamas būsimai sosto įpėdinei reikalingas tvirto valdovo savybes: griežtumą, tradicijų laikymąsi, pagarbą protėviams, keršto troškimą ir negailestingumą už jų pralietą kraują, šitaip stiprinant imperijos galią ir įbauginant priešus. Kita vertus, svetimšalių princų žudymas yra labai gerai apgalvota taktika silpninti kaimynines valstybes, paliekant jas be būsimų valdovų, su kuriais Turandot, kaip moteriai, ilgainiui bus sunku konkuruoti. Taigi jos tariamas žiaurumas buvo tėvo iš anksto gerai apgalvota strategija. Tikroji Turandot – švelni, jautri, mylinti, mieliau atiduosianti šalies valdymą mylimam vyrui. Tai matyti iš jos netikėtai pasigirstančių lyrinių melodinių linijų. Bet čia yra mano asmeninė Turandot koncepcija, režisierius ją matė kiek kitaip.

 

Pasidalykite savo darbo su Robertu Wilsonu – gyvąja teatro legenda – patyrimu.

R. Wilsonas išties išskirtinė asmenybė. Tiesą sakant, net nerandu tinkamo žodžio jam apibūdinti. Šviesų magas, teatro iliuzionistas, siurrealistas, žmogus iš „ano pasaulio“. Jį kalbantį galėčiau stebėti valandų valandas – taip hipnotizuoja! Jis kuria vaizdiniais, paveikslais. Jo kūryba man siejasi su tapyba aliejiniais dažais – scena būna tokia gyva, reljefinė, kai vaizdo sąstingyje matai potėpio ekspresiją: ryški ir prislopinta vienu metu, prisodrinta spalvų, tekstūrų, dekoracinių sluoksnių. Įspūdis panašiai toks, lyg ilgai žiūrėdamas į ant sienos pakabintą paveikslą staiga pamatytum, kad jame viskas atgyja, juda, dainuoja ir gyvena savo gyvenimą. Galbūt tokį įspūdį kuria minimalistinė ir labai gerai režisieriaus apgalvota judesių choreografija, komponuojama su atlikėjų statika, gal šviesų žaismas, o gal viskas vienu metu, nežinau. Tai yra kažkas labai magiško ir stebuklingo!

 

Kaip R. Wilsono režisūrinės idėjos leido atsiskleisti Jums kaip operos solistei? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Kai tik sužinojau, kad „Turandot“ režisuos šis teatro genijus, panorau patekti į pastatymą bet kokia kaina. Man buvo ne tiek svarbu, kokį vaidmenį atlikti – Turandot, Liu ar trečio pažo nuo galo, tiesiog suvokiau, kad darbas su šituo žmogumi yra išties neįkainojama patirtis. Esu labai laiminga, kad man pavyko tai pasiekti. Iš tiesų darbas su režisieriumi yra iki nanomilimetrų preciziškas, nušlifuotas iki tobulumo, todėl gana varginantis ir reikalaujantis didžiulės koncentracijos. Kita vertus, tos į akis plieskiančios lempos (niekada nebuvau anksčiau to patyrusi) tiesiog varo iš proto! Kai 20 minučių nemirksėdamas ir nekrutėdamas žvelgi tiesiai į saulę (kaitrią ir itin ryškią lempą), iš akių nuo įtampos upeliais bėga ašaros, o po kostiumu per visą kūną ir netgi kojas teka prakaitas (nors visiškai nejudi!), ir tuo metu turi dainuoti. Tai nepaprastas iššūkis. Tokie fiziniai nepatogumai kartais nustelbia meninius, „išmuša“ iš vaidmens. Kartais pagalvodavau, kad mieliau į visą šitą grožį žiūrėčiau iš šalies, užuot jį kūrusi. Kita vertus, išties labai vertinga pačiai patirti visiškai kitokią teatro koncepciją, tam tikra prasme itin archajišką, ir visišką priešingybę šiandien madingai kinematografiškai operos traktuotei, kai scenoje vyksta daug judesio, triukšmo, beprasmiško lakstymo. R. Wilsono kuriamas teatras yra sterilus, turi daug psichologinės gelmės, iš tiesų visą tą išorinį mirgėjimą perkelia į žiūrovo pasąmonę. Mane tai labiausiai palietė ir sujaudino.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė

Viktorija Miškūnaitė (Didonė) operoje „Apleistoji Didonė“. R. Larl nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Didonė) operoje „Apleistoji Didonė“. R. Larl nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Manon) ir Michaelis Spadaccini (De Grijė) operoje „Manon“. M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Manon) ir Michaelis Spadaccini (De Grijė) operoje „Manon“. M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė operoje „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė operoje „Turandot“. M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė. M. Penkutės nuotr.
Viktorija Miškūnaitė. M. Penkutės nuotr.