7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mūsų laikų vaikas

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras sezoną pradėjo Michaelo Tippetto oratorijos premjera Lietuvoje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 31 (1310), 2019-10-04
Muzika
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.

Nors viešumoje vis dar pasigirsta kalbų apie pasenusią ir nusibodusią klasiką, jas kaskart paneigia pilnutėlės salės suinteresuotos publikos. Štai ir šįsyk į Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 31-ojo sezono pradžios koncertą susirinko gausus inteligentiškos publikos būrys. Pasiilgusiems muzikos žmonėms buvo pristatytas Lietuvoje negirdėtas veikalas, kurio ir autorius pas mus tebėra menkai žinomas. Tai vienas garsiausių Didžiosios Britanijos kompozitorių Michaelas Tippettas (1905–1998), o kūrinys – oratorija „Mūsų laikų vaikas“ („Child of Our Time“), sukurta 1939–1941 metais. Vienu iš kūrinio atsiradimo postūmių tapo 1938 m. nacių įvykdytas žydų pogromas, pavadintas Krištoline naktimi. Pogromas surengtas kaip atsakas į tai, kad Paryžiuje žydų berniuko buvo nušautas vokiečių diplomatas. Beje, britų autoriai tiksliai nurodo, kad šis berniukas buvo pabėgėlis iš Lenkijos.

 

Tippettą nuo jaunystės jaudino žmonių socialinė nelygybė, ypač paaštrėjusi Anglijos šiaurėje ekonominio nuosmukio ir bedarbystės laikotarpiu. Taip pat jis su nerimu stebėjo antisemitizmo Vidurio Europoje bei stalinizmo Rusijoje kilimą. Siekis pasipriešinti totalitariniams režimams jį buvo trejiems metams atvedęs į komunistų partiją, o iš jos išėjus – pas vadinamuosius trockistus.

 

Pavadinimą savo kūriniui kompozitorius pasiskolino iš 1938 m. pasirodžiusio romano „Ein Kind unserer Zeit“, kurį parašė priešiškas naciams rašytojas Ödönas von Horváthas. Remdamasis baroko laikų oratorijų struktūra ir geriausiais pavyzdžiais – Johanno Sebastiano Bacho Pasijomis ir Georgo Friedricho Händelio „Mesijumi“ – Tippettas sukūrė išsamų kūrinio planą, tris stambias dalis su rečitatyvais, arijomis ir ansambliais bei chorais. Pažymėjęs, apie ką bus kiekviename numeryje kalbama, kreipėsi į savo bičiulį Thomą Stearnsą Eliotą, kad šis parašytų žodžius. Tačiau susipažinęs su pateiktu libretu įžymusis rašytojas atsisakė tvirtindamas, kad jo sukurti žodžiai gali nustelbti muziką, tad geriausia pačiam muzikos autoriui imtis ir šio darbo.

 

Lietuvišką teksto variantą klausytojai galėjo, jei suskubo, skaityti švieslentėje. Kam įdomu, gali susirasti anglišką originalą internete. Žinoma, būtų buvę geriau, jei visi oratorijos žodžiai būtų pateikti koncerto programėlėje, vis dėlto buvo klausomasi visai nežinomo kūrinio. Solistai ir choras labai stengėsi kaip įmanoma raiškiau jį artikuliuoti, tačiau salėje ne viskas girdėjosi.

 

Originaliausias šio kūrinio bruožas – į savitą muzikinę kalbą įtrauktos afroamerikiečių religinės giesmės, spiričiueliai. Kompozitorius juos panaudojo kaip artimiausius Naujųjų laikų atitikmenis baroko oratorijose naudotiems liuteroniškiems choralams. Mano galva, šios giesmės, susipynusios su Tippetto muzikine kalbėsena, yra gražiausi oratorijos puslapiai. Visas penkias išvardinsiu ta eilės tvarka, kaip skamba oratorijoje: „Steal Away“ , „Nobody knows the Trouble I see, Lord“, „Go Down, Moses“, „O, By and By“ ir finalinė giesmė „Deep River“.

 

Žydų berniuko istorija konkretizuojama antroje kūrinio dalyje, kurioje solistai tampa tikrais personažais – motina, teta, dėde, o choras – persekiotojais ir persekiojamaisiais. Pirmoje skamba keistoki tarsi iš visatos gelmių sklindantys garsai ir niūrios replikos apie sugedusį, į tamsybes bei smurtą grimztantį pasaulį ir jame pasimetusį žmogų. Trečia dalis palaipsniui veda į viltį, išlikimą dabartyje ir anapusybėje. Apie tai giedama ir finaliniame spiričiuelyje „Deep River“.

 

Pastaruoju metu ši Tippetto oratorija vėl skamba pasaulio koncertų salėse. Nenuostabu, joje išsakytas nerimas dėl Žemės ir joje gyvenančio žmogaus padėties sutampa su šiuo metu žmoniją prislėgusiomis problemomis. Antra vertus, kaip entuziastingai kartojo maestro Gintaras Rinkevičius, tai labai gera ir graži muzika, kurią būtina ir verta pažinti. Oratoriją atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis) ir puikus solistų ansamblis – Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Rafailas Karpis (tenoras) ir Liudas Mikalauskas (bosas).

Orkestras ir choras savo užduotis įvykdė pavyzdingai: neišgirdau nė vienos „falšyvos“ natos ar atmestinai atliktos frazės. Išraiškingi buvo visi pučiamųjų instrumentų solo, jautriai artikuliuoti orkestriniai preliudai.

 

Apie solistus reikėtų prirašyti dar daugiau komplimentų. Jiems teko perteikti ypač daug kiekvienoje partijoje sutelktų minčių ir emocijų. Jie, galima sakyti, konkretizavo visą kūrinio eigą, kūrė joje įkūnytą idėją. Sužavėjo itin raiškus I. Prudnikovaitės dainavimas, tiksliai perteikęs baugią ir niūrią pirmos dalies nuotaiką. Ausį vis tiek glostė solistės balso tembras, spalvos, jėga. L. Mikalauskas išraiškingai tęsė niūrų pasakojimą. Dainavo jautriai ir įtaigiai. Kai įstojo R. Karpis, negalėjai nesuklusti. Pirmoji jo replika „Neturiu pinigų duonai“ suskambo tarsi nevilties šauksmas, į kurį atsakymo nėra. Skaidrus L. Bendžiūnaitės sopranas sklandė po tolimiausius salės kampelius, vietomis pasiekdamas puikiai skambančius aukščiausios tesitūros garsus. Pagirtinai buvo atlikti solistų ir choro ansambliai. Reikia pabrėžti, kad visiems solistams šis kūrinys iki šiol buvo nežinomas, tad visi jie įdėjo daug triūso, kad kūrinys suskambėtų tinkamai. R. Karpis, maloniai nustebinęs praturtėjusiu balso tembru ir skambesiu, kūrinio natas jau turėjo vasarą. Jo partijoje gausu dramatiškų momentų, be to, ji gana plataus, beveik dviejų oktavų diapazono. Didžiausias sunkumas – sinkopuotas ritmas, kurį solistui reikėjo derinti prie orkestro. Tai jam puikiai sekėsi.

 

Suprantama, visų grandžių pulsas ir tėkmė buvo tvirtai laikoma maestro G. Rinkevičiaus rankose, tad muzikai nepristigo gyvo alsavimo ir prasmės. Publika nenorėjo atlikėjų paleisti, išsireikalavo paskutinį oratorijos epizodą pakartoti.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Rafailas Karpis, Liudas Mikalauskas ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Rafailas Karpis, Liudas Mikalauskas ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Ieva Prudnikovaitė ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Ieva Prudnikovaitė ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Lauryna Bendžiūnaitė ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Lauryna Bendžiūnaitė ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, Gintaras Rinkevičius ir solistai. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Gintaras Rinkevičius. G. Jauniškio nuotr.
Liudas Mikalauskas, Ieva Prudnikovaitė, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Liudas Mikalauskas, Ieva Prudnikovaitė, Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.