7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Juokėsi prieš tris šimtus metų, juokiasi ir šiandien

Ona Jarmalavičiūtė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Muzika
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.

Humoras operoje – reikšmingas elementas nuo pat šio žanro atsiradimo ir klestėjimo XVII a. pradžioje. Komiška opera daugeliu atveju publikai buvo net patrauklesnė nei istorinė ir sunkiasvorė opera seria. Žmonės žavėjosi vaizduojamų personažų ir jų situacijų tikrumu, žemiškumu ir žmogiškumu. Su humoru čia žvelgiama į kiekvieno kasdienybę, kas nenorėtų scenoje matyti tokių situacijų, su kuriomis pats tiesiogiai susiduria per savo kasdienybės vargus ir džiaugsmus. Buvo nevengiama nešvankių, vulgarių temų, absurdo. Komiškos operos iš pradžių buvo kuriamos kaip intermezzo – skambėdavo scenoje tarp opera seria veiksmų. Jas sudarė dvi-trys neilgos padalos, siužetas būdavo paprastas ir lengvai įsimenamas, o scenoje veikė vos keli personažai. Nilgai trukus, dėl didelio publikos susidomėjimo šis žanras tapo savarankišku. Lengvos nuotaikos, šviesiai nuteikiantys sceniniai kūriniai, paremti tipiniais veikėjais ir šaržuotomis buitinio gyvenimo situacijomis, buvo puikus laisvalaikio leidimo būdas to meto publikai. Taip komiškoji opera tapo populiariausia visuomenės pramoga.

Tačiau kaip tradicinis XVII a. komiškas intermezzo yra matomas modernaus žmogaus akimis? Ar to meto visuomenės problemų satyra vis dar gali būti aktuali šiandienos klausytojui? Ar tai, iš ko juokėsi baroko epochos gyventojai, gali kelti juoką XXI a. kartoms? Pateikti atsakymus į šiuos klausimus bando festivalio „Banchetto musicale“ organizatoriai, pristatydami vieną garsiausių ankstyvųjų barokinių komiškų operų – Georgo Philippo Telemanno (1681–1767) operą-komediją „Pinpinone“ (libreto autorius Johannas Philippas Praetorius). Pasakojimą apie Pimpinonės bei jo tarnaitės Vespetos flirtą ir kivirčus, į scenoje perteikia tarptautinis atlikėjų būrys, vadovaujamas Claudio Levati ir Alinos Rotaru.

Telemannas yra žinomas kaip kompozitorius – riboženklis, savo kūryba svyruojantis tarp vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo stilistikų, maišantis įvairių kultūrų tradicijas. Kaip Johanno Sebastiano Bacho amžininkas, savo epochoje jis buvo nepaprastai populiarus ir net pervertinamas, tačiau šiandieną nublanksta greta kitų baroko kompozitorių, o jo muzika dažnai ignoruojama koncertiniuose repertuaruose.

Komiškas Telemanno trijų dalių intermezzo „Pimpinonė“ (pilnas originalus pavadinimas „Nelygiavertė santuoka tarp Vespetos ir Pimpinonės arba dominuojanti kambarinė“) yra vadinamas sėkmingiausiu jo sceniniu kūriniu, dariusiu įtaką kitiems to meto kūrėjams ir įkvėpęs žymųjį Giovanni Battista Pergolesi intermezzo „Tarnaitė ponia“ („La serva padrona“). Originaliai „Pimpinonė“ buvo atliekama per pertraukas tarp Georgo Friedricho Händelio „Tamerlano“ veiksmų Hamburge, tačiau neilgai trukus pradėta rodyti atskirai ir, sulaukusi didelio pasisekimo, paplito visoje Europoje.

Operoje pasakojama tuo metu populiari istorija apie tarnaitę Vespetą (ispaniškai vapsva), kuri įsiteikia savo šeimininkui Pimpinonei. Šis jos apkerėtas, pirmiausia pasiūlo jai darbą, o vėliau (antroje intermezzo dalyje) ją veda, pats sumokėdamas jos kraitį ir suteikdamas jai didelių laisvių. Iš karto po vedybų (trečioje dalyje) Vespeta parodo savo tikrąjį valdingumą, kietą charakterį ir toliau manipuliuoja vyru, kol jis pasiduoda kiekvienam jos įgeidžiui, kapituliuodamas kylančiuose kivirčuose. Šios operos veiksmą kursto prieštaringa pagrindinių veikėjų pora, jų šaržuotas flirtas ir kivirčai vokiečių ir italų kalbomis. Tiek Pimpinonė, tiek Vespetta yra pašiepiami. Pimpinonė čia – turtingas, stilingas ir senas vienišas vyras, kuris kenčia nuo savo naivumo ir geraširdiškumo. Vespeta yra savanaudiška, siekia turtų ir statuso, nesilaikydama jokių padorumo taisyklų. Ji naudojasi Pimpinonės nenuovokumu ir nusavina jo turtus. Dėl savo žavesio ji greitai įgauna laisvės ir suima į savo rankas santuoką bei buitį. Toks siužetas buvo nepaprastai populiarus tarp to meto liaudies. Jiems patiko operoje keliamos socialinės visuomeninės problemos, žmonės jautėsi iš tiesų turintys galių pakeisti savo gyvenimo aplinkybes.  

Moteris yra pagrindinė festivalio „Banchetto musicale“ programų herojė, atspindinti nūdienos visuomenės aktualijas, populiarias moterų emancipacijos ir „me too“ judėjimo idėjas. Stipri ir savarankiška Vespeta yra, be abejonės, pagrindinė ir šios komiškos operos veikėja. Jos charakteris perteikiamas populiariomis ano meto visuomenės klišėmis – panašūs veikėjų trafaretai, susiformavę commedia dell’arte tradicijoje, buvo plėtojami ištisus šimtmečius. Čia scenoje veikia sumani ir savanaudiška moteris, siekianti bet kokia kaina patekti į aukštesnįjį luomą. Nors jos tikslų siekimo priemonės šiais laikais yra smerktinos, savo metu tai buvo vienintelis kelias į kitokį gyvenimą. Senas turčius pasamdo ją kaip tarnaitę, tikėdamasis galios valdyti jos gyvenimą, tačiau ji „juokiasi paskutinė“, rodydama savo charakterio stiprybę. Panašaus santykio konfliktai įspūdį daro ir šiandien, kai moderni visuomenė puikiai atpažįsta scenoje šaržuojamus tipažus.

Šiuo pasirodymo muzikos direktorė – Alina Rotaru – specializuojasi kaip koncertuojanti pianistė, tačiau taip pat groja klavesinu ir diriguoja. Šiuo metu įsikūrusi Lietuvoje, su Dariumi Stabinsku vadovauja ansambliui „Morgaine“. Muzikos direktorė vadovavo šiame pasirodyme grojusiam senųjų instrumentų ansambliui bei atliko klavesino partiją. Veiksmo muzikinė palyda senoviniais instrumentais suteikė reginiui autentišką įspūdį, tiesa, ausis sunkiai pratinosi prie derinimo pustoniu žemiau, skambesys išsiskyrė įdomiais tembrais. Visa tai kūrė visiškai kitokią atlikimo nuotaiką. Kiti scenoje pasirodę ansamblio nariai: Stefano Rossi (Italija) ir Laura Šarova (Latvija) – smuikai, Gediminas Dačinskas – altas, Darius Stabinskas – violončelė, Jānis Stafeckis (Latvija) – kontrabosas, Fernando Olivas (Meksika / Vokietija) – teorba, Alina Rotaru – klavesinas.

Šios komiškos operos režisierius Claudio Levati yra žinomas kaip visapusiškas ir sunkiai į rėmus įspraudžiamas menininkas. Po baigtų klasikinės muzikos studijų jis susidomėjo gatvės menu ir klaunados žanru. Jis yra dažnas Milano tarptautinio klaunų festivalio dalyvis. Kai humoras yra žmogaus profesija, regis, kitokio pobūdžio operos režisuoti jis ir ne galėtų. Taip pat C. Levati įkūnija ir trečiąjį spektaklio personažą – tai dvaro liokajus, kuris nuo pat pradžių aiškiai permatė naujosios tarnaitės kėslus ir stengėsi visaip padėti savo šeimininkui, palaikyti jį visose santykių peripetijose. Mano nuomone, būtent liokajaus vaidmuo buvo įtikinamiausias scenoje. Publika nuoširdžiai juokėsi iš jo veido mimikos ir kūno judesių, ypač kai jis putojo girdėdamas kaip šeimininkas peršasi Vespetai ir persirengė moterimi parodijuodamas Vespetos manieras. 

Kiti du personažai įkūnijami solistų iš Vokietijos Julijos Kirchner ir  Carsteno Krügerio. Sopranas J. Kirchner specializuojasi ankstyvosios muzikos atlikime. Ją žavi vokiškas kamerinio dainavimo žanras Lied ir prancūziškasis Mélodie. Solistė siekia iš naujo prikelti užmirštus senosios muzikos lobius. Kita sceninės poros pusė – C. Krügeris – bosinis baritonas, muzikos išsilavinimą įgijęs Hanoveryje. Jis yra labai dažnas įvairių tarptautinių senosios muzikos festivalių dalyvis. Pasirodyti būtent tokio siužeto operoje atlikėjams turėjo būti smagu – jie daug persirenginėjo, mėgdžiojo vieni kitus, šoko, mušėsi, mėtė vienas į kitą daiktus. Ne dažnai kasdienybėje pasitaiko progų pasitelkti tokią žmogišką ekspresiją.

Telemannas muzikos priemonėmis labai tiksliai ir subtiliai nurodo humoro, visokių juokelių išsidėstymą operoje. Atrodo, planavo ne tik scenoje rodomus juokus, bet ir žiūrovų reakcijas į tai. Juk keli prirašyti taktai neturi jokio loginio muzikinės minties dėstymo pagrindo, tačiau taip kompozitorius palieka laiko publikos juokui ir dėl to kiek pristabdo muzikos plėtojimą. Dėl to šioje komiškoje operoje kai kurios melodijos ir frazės yra ne vienodo ilgumo, muzikos medžiagoje yra nesimetriškų darinių.  

Nepaisant tipiškų personažų, pati istorija – moters kilimas socialiniais laiptais manipuliuojant vyru, – jau nebe tokia aktuali XXI a. publikai. Jeigu žmonės iš baroko epochos sėdėtų šioje salėje, girdėtume jų juoką ir susidomėjimą. Tačiau bandyti prikelti 300 metų humoristinį veikalą taip, kad jis įtrauktų šiandienos klausytojus – subtilus reikalas. Sunku balansuoti ties vulgarumo, banalumo riba ir pasakoti apie šimtmečiais pasenusius santykių kūrimo modelius. Taip opera buffa praranda realizmo atspalvį, kuriuo taip žavėjo savo meto publiką. Šiandien komiška opera yra tapusi istoriniu žanru, tačiau žmogaus prigimties motyvai yra seni kaip pasaulis ir niekuomet nesikeis. Manipuliuoti kitais, siekti naudos, aklai pasitikėti mums patraukliais žmonėmis – tai nutiko prieš 300 metų, nutinka šiandien ir nutiks dar daug kartų ateityje. Šis žmogiškasis faktorius nepaliaujamai kels mums šypsenas ir juoką.

Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ akimirka. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ muzikantai. V. Abramausko nuotr.
Orperos „Pimpinonė“ muzikantai. V. Abramausko nuotr.