7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Kandidas“, arba pamilti akimirksniu

Įspūdis po Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas“ premjeros LNOBT

Rasa Murauskaitė
Nr. 29 (1308), 2019-09-20
Muzika
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.

Užgęsta šviesos, pasirodo dirigentas, nugriaudi plojimai – prasideda muzika. Šią akimirką atlikėjai ir publika persikelia į kitą erdvėlaikį. Transformacija – tai tikrasis muzikos meno žavesys. Kaip prieš „Kandido“ premjerą pasakojo operetės režisierius Vincentas Boussard’as, Leonardo Bernsteino kūryba yra tiesiog pritvinkusi nepaprasto žavesio, kaip ir pati šio kompozitoriaus, dirigento, atlikėjo asmenybė. Jos turtingumas, reiškęsis per muziką, priverčia šią pamilti akimirksniu.

 

Bernsteino „Kandido“ muzika turi viską, ko reikia, kad publika ją pamiltų iškart – nepaprastą muzikinių temų dinamiką, ausį glostančias melodijas, ypatingą orkestrinės faktūros išmanymą ir brodvėjišką lengvumą, dėl kurio pasaulis eina iš proto. Nors išties Bernsteino partitūroje slypi kur kas daugiau nei „saldus popierėlis“, jis suteikia prieinamumo galią, o ši – galimybę itin filosofišką „Kandido“ istoriją išgirsti visiems.

 

Ši istorija nepaprasta dėl jos pasakiškumo ir kitokios pasakojimo formos. Tai daugiasluoksnė alegorija, Voltaire’o iš esmės sukurta ne tik kaip Gottfriedo Wilhelmo Leibnitzo optimizmo teorijos parodija, bet ir filosofo laikams būdingos socialinės sanklodos kritika. Dėl jos kadaise kūrinys buvo uždraustas, o savų aktualijų jame galime rasti ir mūsų laikais. Ne, tai ne tie realijas iliustravę inkliuzai, keli premjeros pipiriukai – šių galėjo ir nebūti. Tai, kas visuomet aktualu, yra asmenybės virsmas, vidinė, idėjų kelionė.

 

Iškart po premjeros kažkur socialiniuose tinkluose jau teko matyti dalinantis mintimis, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras tokio pastatymo seniai nematė. Kas gi jame tokio? Visų pirma, pati Bernsteino muzika, nors ir anksčiau (2012 m.) skambėjusi teatre, kiek nebūdinga šiai erdvei. Kūrinio ir V. Boussard’o pastatymo, vaizdų scenoje ir charakterių eklektiškumas, bendro rezultato sodrumas palieka įspūdį.

 

Štai kūrinį pradedantis Pasakotojas (Rafailas Karpis išties vertas ovacijų, nes įkūnijo ir Pasakotoją, ir kelis kitus vaidmenis, atlaikė atsakomybės naštą tapti savotiška jungiamąja istorijos grandimi) atrodo it nužengęs tiesiai iš 6-ojo dešimtmečio Brodvėjaus scenos. O uždangai atsivėrus pirmos scenos koliažas prikausto žvilgsnį. Scena net kiek primena cirko numerį: ant gaublio stovi basas Kandidas (Enrico Casari), Kunigunda (Margarita Levchuk) tupi vonioje, Dr. Panglosas (Liudas Mikalauskas) primena cirko klouną, o kur dar groteskiškas Maksimilianas (Steponas Zonys) ar koketiška, net vulgaroka Paketė (Monika Pleškytė). Viršum jų – makabriškas choras, stebėtojai, režisieriaus teigimu, savotiški „eksperimentininkai“, nuolatos vedantys pagrindinius herojus į kraštutines situacijas. Beje, turbūt niekada anksčiau neteko girdėti salės šaukiant bravo chorui, o štai „Kandido“ premjeroje (rugsėjo 13 d.) tokie šūksniai skambėjo ne kartą. Išties choras pasirodė solidžiai, nors vietomis buvo galima justi, kad tai tik pirmasis premjerinis vakaras.

           

Be abejonės, bene įdomiausia sekti dviejų pagrindinių personažų – Kandido ir Kunigundos evoliuciją, o ir tai, kaip su šiais nevienareikšmiais herojais susitvarko juos įkūnijantys E. Casari ir M. Levchuk. Mane labiausiai domino būtent ši jauna atlikėja. Daugelis operos gerbėjų turėtų ją prisiminti iš prieš keletą metų vykusio I Tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso – tąkart ji pateko tarp šešių konkurso finalininkų. Nors laurų solistė ir nenuskynė, atrodo, kad patraukė teatro dėmesį. Tai nenuostabu, mat konkurso finale M. Levchuk pasirinko atlikti būtent sudėtingą koloratūrinę Kunigundos ariją „Glitter and be Gay“. Jau tada buvo galima pastebėti, kad sopranui šis vaidmuo puikiai tinka. Vis dėlto „Kandido“ premjera leido dar kartą įsitikinti, kad koncertinis numeris ir vaidmens atlikimas – du skirtingi dalykai. Muzikinės įtaigos, tos laisvės ir energijos, kurios šaukiasi ši arija, kiek pritrūko, nors kūrinio kontekste tai vis vien buvo vienas ryškiausių numerių. Apskritai akivaizdu, kad Margaritai žaismingas, kiek lengvabūdiškas Kunigundos charakteris tinka – soprano įkūnytas personažas buvo ryškus šio pastatymo leitmotyvas. Kaip visi tie blizgučiai, kurių netrūko scenos rekvizite, – traukiantis akį ir keliantis šypseną.

           

Šypseną ne kartą kėlė ir L. Mikalausko įkūnytas Dr. Panglosas. Solistui puikiai tiko šis personažas, tiek leidęs atsiskleisti aktoriniam, komiškojo personažo atlikimo talentui, tiek ir paieškoti įvairiausių balso tembro variacijų. Neturėtų likti nepastebėta ir charizmatiška bei talentingai groteskiška Jovitos Vaškevičiūtės Senoji Dama.

 

Gaila, bet bene labiausiai šįkart man pritrūko svarbiausio – Kandido – personažo įtaigos. Pirmoje premjeroje jį dainavęs E. Casari tarp išraiškingos muzikos, sceninio vaizdo, režisūrinio talento, kolegų aktorinio meistriškumo... tarsi pasimetė. Personažas evoliucionavo librete, partitūroje, bet ne scenoje. Neužtikrintas, tarsi „mokiniškas“ E. Casari elgesys, iš pradžių galbūt tikslingas, atrodo, persikėlė į pačią dainavimo manierą. Toks išliko iki pabaigos. Mano nuomone, Kandidui šįkart išties pritrūko sceninės ir balso charizmos, o ir solidumo.

 

Tokiuose kūriniuose kaip „Kandidas“ didžiulis darbas tenka orkestrui. Skambant uvertiūrai, teko išgirsti, kad skubri ir dinamiška Bernsteino partitūra nėra pati lengviausia lygtis orkestrantams. Ne kartą pasigirdo, kad atlikėjai tarsi vejasi ir ne visuomet pasiveja vienas kitą. Vis dėlto bendras įspūdis išliko geras – orkestras muzikavo su pastebimu lengvumu, o dirigentas Sesto Quatrini jam taip pat lengvai vadovavo, akivaizdžiai besimėgaudamas Bernsteino muzika ne mažiau negu publika.

 

„Labiau už viską pasaulyje, net už muziką, aš myliu žmones“, – yra sakęs legendinis Bernsteinas. „Kandidas“ – viena tos beribės meilės išraiškų, kuri permąsto, o ir švenčia gyvenimą. Šįkart kartu švenčia ir 100-ojo LNOBT sezono pradžią.

Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operetės „Kandidas“. M. Aleksos nuotr.