7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika – galinga jėga

Pokalbis su Kristupo vasaros festivalio meno vadove Jurgita Murauskiene

Elvina Baužaitė
Nr. 28 (1307), 2019-09-13
Muzika
Jurgita Murauskienė. A. Vadlūgaitės-Naraveckės nuotr.
Jurgita Murauskienė. A. Vadlūgaitės-Naraveckės nuotr.

Jurgita Murauskienė jau trylika metų yra VŠĮ „Kristupo festivalis“ direktorė, o dabar antrus metus – ir Kristupo vasaros festivalio meno vadovė. Festivalio veikla, galima sakyti, peržengia įprastai suvokiamas koncertų ribas. Šiuos renginius galime pavadinti muzikiniais piknikais, naktiniais rečitaliais, ekskursijomis-koncertais ir t.t. Kristupo vasaros festivalis yra įtrauktas į septyniasdešimties geriausių Europos festivalių gidą, taigi jį aplanko Lietuvos, Europos ir viso pasaulio muzikos gerbėjai, kuriuos greičiausiai kaskart nustebina netikėti potyriai. Apie tai byloja dar 2009 m. festivalio pelnytas tarptautinis kūrybiškumo ir inovatyvumo pažymėjimas FestLabPass. Pernai už lietuvių ir lenkų kultūros puoselėjimą J. Murauskienei įteiktas Gloria Artis bronzos medalis už nuopelnus kultūrai. Pakalbinome koncertų organizatorę.

 

Koks buvo Jūsų pirmasis muzikinis patyrimas – klausantis arba pačiai atliekant?

Jei kalbėtume apie ypatingą muzikinį prisiminimą, tai jis nesusijęs nei su klausymu, nei su grojimu.
Mūsų šeimos žmonės – kūrybingi, tačiau jų profesijos nesusijusios su menais. Taigi kai pradėjau muzikos mokykloje lankyti fortepijono specialybę, tėvai manė, jog neilgam (vaikams juk dažnai taip nutinka). Metus ar dvejus namuose savo instrumento neturėjau. Praktikuodavausi Šiaulių Pirmojoje muzikos mokykloje (buvome sutarę su mokytoju). Vieną vakarą netyčia išgirdau, kaip užsidarę virtuvėje tėvai su seneliais tariasi dėl pianino atvežimo. Supratau, kad man ruošiama staigmena. Nenorėjau jos gadinti, tad tyliai nusliūkinau atgal į lovą. Bet paklauskite, ar pavyko nors kiek numigti... Kitą dieną grįžus po pamokų svetainėje manęs laukė pianinas! Mano pianinas! Kurį laiką net kalbėti negalėjau, atrodė, širdis plyš iš laimės.

 

Nuo pirmojo įspūdžio pereikime prie ypatingiausio. Ką įvardytumėte kaip Jus labiausiai sujaudinusį, gal net tam tikrą šoką sukėlusį muzikinį potyrį?

Jų buvo daug, kiekvienas vis kitoks, todėl labai sunku įvardyti vieną. Kadangi turiu klasikinį muzikinį išsilavinimą, natūralu, daugiausiai žinojau apie klasikinę muziką bei jos atlikėjus. Iki kol susipažinau su dabar jau šviesaus atminimo Portugalijos kultūros atašė Nuno Guimarãesu. Jis pasiūlė į Lietuvą atvežti fado atlikėją Joaną Amendoeirą, pirmą jos koncertą surengėme 2008-aisiais. Iki tol fado gyvai nebuvau girdėjusi, apie patį žanrą tik skaičiusi, tad kažko ypatingo nė nelaukiau.
Bet tas koncertas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus! Įstabi atlikėjos energija, kūno kalba, giluminis muzikos kodas buvo tokie stiprūs, jog daugiau kaip tūkstantis žmonių suprato, ką Joana dainuoja portugališkai. Atrodytų, toks skirtingas mūsų tautų mentalitetas, temperamentas, o vieni kitus puikiai suprantame! Beje, Nuno išsiaiškino, jog lietuviai turi tiksliausią portugališko žodžio saudade atitikmenį – ilgesys... Taigi, tai buvo absoliučiai nauja patirtis, paskatinusi pasigilinti į pasaulio muziką ir festivalyje inicijuoti fusion projektus.

 

Antrą dešimtmetį esate Kristupo festivalio direktorė. Kokios tai pareigos?

Kažkas yra pasakęs, kad „tarp lyderystės ir dėkingumo vadovas yra tarnas“. Manau, tai labai taiklu. Pirmiausiai, tu nepamiršti dėkingumo visiems, esantiems šalia, dirbantiems kartu, o likusį laiką tarnauji idėjai, vizijai, visuomenei. Man direktorės pareigos yra labiau įsipareigojimas ir atsakomybė, o ne jausmas ar būsena. Man svetimi tokie dalykai kaip kontrolė, priežiūra, spaudimas. Dėl to esu dėkinga savo negausiai, bet fantastiškai komandai – vykdomajai direktorei Agnei Vadlūgaitei-Naraveckei ir finansininkei. Žinoma, per festivalį prisijungia daugiau žmonių, bet pagrindiniai, su kuriais brendame „ir per spyglius, ir per žiedlapius“, yra šie du. Buvo labai netikėta, kai Donatas Katkus patikėjo man šias pareigas. Tuomet buvau 25-erių. Nesijaučiau turinti tiek patirties, įdirbio, kad galėčiau vadovauti tokiam dideliam festivaliui. Labai smarkiai savimi abejojau, o jis – ne. Skatino ir drąsino.

 

Kokia Jūsų, kaip Kristupo vasaros festivalio meno vadovės, misija? Kiek turite raiškos laisvės, kiek normatyvinių apribojimų?

Labiausiai noriu, kad bet kur išgirdus apie Kristupo vasaros festivalį įsižiebtų šypsena ir atpažinimo džiaugsmas. Noriu, kad pas mus skambančioje muzikoje kitomis spalvomis skleistųsi architektūra, miesto kiemai, žaliosios erdvės. Noriu, kad muzika kuo pozityviau veiktų mus gaubiantį emocinį foną. Labai tikiuosi, jog kada nors būsime tokie pat stiprūs, atpažįstami, vertinami kaip, pavyzdžiui, garsieji Edinburgo festivaliai. Kalbant apie apribojimus, pagalį į ratus įkiša finansai, tačiau tai mūsų idėjų nekeičia, o tik gerokai prailgina jų įgyvendinimo laiką bei koreguoja kiekį.

 

Kaip regite Lietuvos muzikinę kultūrą? Kokia dabar yra Jūsų auditorija, kokia muzikinė pasiūla?

Tai labai sudėtingas klausimas. Jis aktualus ne tik mums. Europos festivalių asociacija (EFA) rengia forumus, diskusijas, kur link suka didieji festivaliai, kokia kryptis būtų teisinga, kaip keičiasi santykis su auditorija. Taigi, atsakymas būtų – tokių klausimų sau iškėlimas.
Didžiausia mūsų bėda – ribota rinka, lemianti pasiūlą. Be to, festivaliai dažnai pakliūva tarp dviejų ugnių: viena vertus, turime būti flagmanai, per menines raiškos formas atspindintys aktualijas, provokuojantys diskusijas, skatinantys meninius-socialinius eksperimentus, o kartu negalima prarasti galios indekso, kuris dažniausiai matuojamas žinomumu ir lankytojų skaičiumi. Derinti šiuos dalykus yra pati tikriausia ekvilibristika, kuri išeikvoja labai daug energijos.

Iššūkiu pavadinčiau ir publikos inertiškumą. Dauguma vis dar eina į renginius dėl „vardo“ ar „piaro“. Aš visada laikiausi ir laikysiuosi pozicijos, kad ne „vardas“ lemia kokybę. Džiaugiuosi, jog mūsų festivalio klausytojai tai jau puikiai žino.

 

Kokie garsai ar muzika atlieptų, įprasmintų Jus šią akimirką?

Kažkodėl pirma mintis, šovusi į galvą, – Ludwigo van Beethoveno Septintosios simfonijos II dalis. Nežinau, kaip paaiškinti.

 

Jūsų linkėjimas Kristupo vasaros festivaliui ir jo gerbėjams.

Linkiu išlikti aktyviems generuojant naujus siekius, buriant nuostabius žmones. Linkiu matyti galimybes net mažiausiose smulkmenose. Linkiu kūrybiškumo, lankstumo ir būtiniausiai – dėkingumo visiems, visur ir visada. O festivalio gerbėjams – būti smalsiems, atviriems, imliems ir reikliems ne tik menui, aplinkai, procesams, bet ir patiems sau.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė

Jurgita Murauskienė. A. Vadlūgaitės-Naraveckės nuotr.
Jurgita Murauskienė. A. Vadlūgaitės-Naraveckės nuotr.