7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Organizatorių žvilgsnis į Tytuvėnų vasaros festivalį

Pokalbis su festivalio direktoriumi Justu Šerveniku ir meno vadovu Robertu Šerveniku

Gražina Montvidaitė
Nr. 27 (1306), 2019-09-06
Muzika
Lina Dambrauskaitė, Laurynas Lapė, Robertas Šervenikas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Organizatorių nuotr.
Lina Dambrauskaitė, Laurynas Lapė, Robertas Šervenikas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Organizatorių nuotr.

Kiekvieną birželį Šiaurės Lietuvoje pradeda skambėti galingi klasikinės muzikos garsai, jau šešioliktą kartą priviliojantys klausytojus iš visos Lietuvos. Tytuvėnų vasaros festivalis, ugdydamas mėgavimosi muzika įgūdį, lankytojams įskiepija ir kultūrinio turizmo geną – aplankius koncertus susipažįstama su architektūra, regiono ypatybėmis ir pasisemiama kelionių po gimtąją šalį džiaugsmo. Festivalį publika jau yra pamėgusi, tačiau kaip vyksta jo organizavimas, planavimas – visa tai, kas koncertų lankytojams lieka nematoma? Apie tai kalbamės su festivalio direktoriumi Justu Šerveniku ir meno vadovu Robertu Šerveniku.

Kada pirmą kartą išgirdote apie Tytuvėnų vasaros festivalį?

Robertas Šervenikas. Apie Tytuvėnų vasaros festivalį sužinojau nuo pat pirmų metų kai jis pradėtas rengti. Pats buvau pakviestas jį rengti nuo trečio festivalio 2006-aisiais.

Kuo šis festivalis jums atrodė įdomus ir svarbus?

R. Š. Festivalis svarbus visam Šiaulių kraštui, kadangi apima gana plačią geografiją. Festivalis vyksta ne tik Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje, bet ir kitose regiono vietose. Tai yra pats solidžiausias profesionaliosios muzikos festivalis šiame Lietuvos krašte, jis vyksta nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Festivalyje galima išgirsti įvairių stilių muzikos, skirtingus atlikėjus bei orkestrus iš Lietuvos ir užsienio. Manau, tuo jis svarbus žmonėms ir dėl to yra mėgiamas.

Kaip kito festivalis su jūsų atėjimu į direktoriaus pareigas?

Justas Šervenikas. Šiais metais rengiamas jau šešioliktasis festivalis. Aš prisijungiau prie keturioliktojo, tad festivalio vizija ir idėja priklauso festivalio sumanytojai Nijolei Saimininkienei (festivalio įkūrėja, dabartinė valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ direktorė – aut. past.). Prisijungiau tada, kai festivalis jau buvo užsitikrinęs vardą kaip vienas didžiausių profesionalaus meno renginių regione. Mano atėjimas gal ir atnešė tam tikrų pokyčių, bet festivalio pagrindinė vizija ir koncepcija liko nepakitusi.

Kuo savo specifika panašus ar skirtingas festivalio direktoriaus darbas nuo jūsų įprastų profesinių veiklų?

J. Š. Trumpas atsakymas būtų – viskuo. Aš esu pianistas, o festivalio direktoriaus pareigos didžiąja dalimi yra administracinis darbas. Tai labai skirtingi užsiėmimai, bet man patinka turėti galimybę dirbti abejose stovyklose. Tai plečia akiratį ir padeda visuose darbuose.

Gal galėtumėte įvardinti kokius jau spėjote pastebėti festivalio direktoriaus darbo pliusus ir minusus?

J. Š. Šis festivalis yra trečiasis man esant direktoriumi. Negaliu išskirti pliusų ir minusų. Yra sunkumai, su kuriais susiduriame rengiant kiekvieną festivalį. Nelaikyčiau to minusais, nes visi jie yra sprendžiami ir yra neatsiejama bet kokio didesnio proceso dalis. Festivalis yra didelis organizmas, kuriame labai daug kūrybinio darbo, tačiau yra ir kasdienės rutinos, užtikrinančios sklandų darbą.

Kodėl jums svarbu dalintis profesionaliąja muzika regionuose, Šiaurės Lietuvos dvaruose?

R. Š. Manau, kad mūsų regionuose rimtosios muzikos trūksta. Dėl to aš su dideliu noru ir užsidegimu šį festivalį perėmiau ir tęsiu iki šiol. Jau keturiolika metų rengiu meninę festivalio programą. Mane skatina noras, kad žmonės, gyvenantys Šiaurės Lietuvos regione, turėtų galimybę pasiklausyti to, ką gali išgirsti, pavyzdžiui, vilniečiai. Svarbu paminėti, kad į kai kuriuos koncertus atvyksta žmonės iš Vilniaus, Kauno ir kitų miestų. Manau, pagrindinis mūsų tikslas – kad koncertai būtų verti parodyti bet kuriame Lietuvos mieste.

Kaip manote, ar regionuose vykstantys koncertai pasiekia vietinį klausytoją, ar vis dėlto susirenka daugiau meno mylėtojų iš miestų, žinančių ir pamėgusių festivalį?  

J. Š. Mūsų publika labai įvairi, dažnai jos įvairovę lemia ir vieta, kurioje vyksta koncertai. Mes orientuojamės ir į vietinį klausytoją, ir į kultūrinį turizmą – kai žmonės iš didmiesčių atvyksta į koncertą, o kartu ir praleisti dieną, apžiūrėti regiono pažintines vietas. Tačiau, atsižvelgiant į visų koncertų statistiką, didžiąją dalį klausytojų sudaro miestų, kuriuose vyksta koncertai, ir aplinkinių vietovių gyventojai.

R. Š. Publika yra labai skirtinga. Tai, matyt, lemia jos muzikiniai interesai. Mūsų festivalio žanrinė amplitudė gana plati: yra daug kamerinės muzikos, koncertai su orkestru, chorinės muzikos, džiazo. Kartais būdavo ir nedideli spektakliai, atliekami Kelmės rajone, Kurtuvėnų svirne.

Kuo šių metų festivalio programa ypatinga? Ką siūlote klausytojui, kuo bandote jį sudominti?

J. Š. Mums kiekvienas festivalis yra ypatingas, kiekvienais metais stengiamės rengti įvairaus žanro koncertus nuo rečitalio iki simfoninio orkestro koncerto.

Į ką kreipiate dėmesį rengdami programą?

R. Š. Pradedame kitą festivalį organizuoti dar vykstant dabartiniam – vasarą. Mes jau galvojame apie tai, kas bus kitais metais, nes rudenį reikia pristatyti paraišką dėl tolimesnio finansavimo. Joje turi būti surašyta festivalio programa ir atlikėjai. Visa tai reikia sudėlioti taip, kad kolektyvai galėtų dalyvauti. Nemažai atlikėjų patys siūlo programas, o mes svarstome, ar tai tinka mūsų festivaliui. Kaip minėjau, siūlome skirtingų žanrų muziką, todėl turime atsižvelgti į tai, ar nebus pažeistas žanrų balansas. Stengiamės daryti du, tris koncertus su orkestru, įterpti fortepijoninės muzikos, džiazo, ar kokio lengvesnio žanro koncertą, chorinės muzikos, programų su atlikėjais iš Lietuvos ir užsienio. Kartais pavyksta padaryti bendrus projektus. Turime labai daug linijų, kurias reikia suvesti į vieną festivalio tvarkaraštį ir stengtis, kad kitas festivalis savo lygiu būtų bent jau ne prastesnis, nei vykstantis dabar.

Vis nuskamba nuomonė, kad Lietuvos muzikos pasaulis labai mažas. Ar jums kasmet rengiant festivalį pakanka muzikų pasirinkimo?

R. Š. Žinoma, pakanka. Lietuvoje yra daug tikrai puikių atlikėjų, kurie koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse, konkuruoja geriausiose pasaulio salėse. Manau, kad muzikų pasaulis Lietuvoje nėra toks jau mažas, palyginus kokia nedidelė yra mūsų šalis. Jeigu pažvelgtumėme į kokį nors didesnį Vakarų Europos miestą, kiek ten yra vietinių atlikėjų, manau, kad mes nenusileidžiame nei skaičiumi, nei kokybe.

Kokia muzika labiausiai norėtumėte pasidalinti su klausytojais? Ar turite mėgstamiausią kūrinį, kompozitorių, epochą, stilių, kurį bent kartą gyvenime turėtų išgirsti kiekvienas?

R. Š.  Aš neturiu tokio kūrinio ir nesu labai prisirišęs prie vienos muzikinės epochos. Manau, kad kai rengiame barokinės muzikos koncertą, į kurį kviečiame puikius, išmanančius baroką muzikantus, tai reiškia, kad bus tikrai aukšto lygio koncertas. Kitas pavyzdys, jei norime išgirsti romantines vokiečių dainas, tai stengiamės kviesti tą atlikėją, kuris yra pripažintas (ir ne tik Lietuvoje) šio žanro meistras. Taip mes supažindiname klausytoją su tikrai aukštos klasės atlikėjais. Esminis dalykas yra koncertų meninė vertė, o ar publika ateis, priklausys nuo kiekvieno klausytojo skonio, išprusimo ir mėgiamų atlikėjų arba kompozitorių. Svarbiausia, kad žmogus būtų dvasiškai aktyvus. Nenoriu pasakyti, kad muzika daro žmogų geresnį, mielesnį ar supratingesnį. Muzika, kaip ir bet koks menas, turi žmogų lavinti, kad jis pats norėtų kažką sužinoti, su kažkuo palyginti. Kad jis pats vertintų, o ne kur nors perskaitęs atlikėjo pavardę manytų, kad tik jis yra numeris vienas ir pats geriausias. Muzika turi atitraukti nuo tokio paviršutiniško vertinimo ir skatinti būti tiesiog melomanais. Man atrodo, labai svarbu kultūringam žmogui lankytis muziejuose, koncertuose, teatruose.

Gal festivalio tikslas yra edukuoti klausytoją, supažindinti su profesionaliąja muzika?

R. Š. Man atrodo, kad mes turime lavintis ir kalbėti apie edukaciją kasdien. Gyvenimas yra edukacija. Kol esi gyvas – turi lavintis, o kaip kitaip? Turi kaskart sužinoti kažką naujo, arba prisiminti tai, ką kažkada žinojai, bet dabar jau naujai, kitaip. Kiekviename amžiaus tarpsnyje mes įgauname skirtingų patirčių, ir tai, ką girdime ir matome, suprantame visiškai kitaip, negu prieš dvidešimt, ar trisdešimt metų. Dėl to mes mėgstame klausytis tas pačias operas, žiūrėti tuos pačius paveikslus ar vis grįžti prie kitų meno kūrinių.

Šių metų festivalio programa spalvinga ir įvairi. O kokį festivalį norite matyti ateityje?

J. Š. Norėčiau, kad festivalis plėstųsi savo geografija, atsirastų daugiau koncertinių erdvių, kuriose galėtume pasiūlyti profesionalios muzikos koncertų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Gražina Montvidaitė

Lina Dambrauskaitė, Laurynas Lapė, Robertas Šervenikas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Organizatorių nuotr.
Lina Dambrauskaitė, Laurynas Lapė, Robertas Šervenikas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Organizatorių nuotr.
Justas Šervenikas ir Petras Geniušas. Organizatorių nuotr.
Justas Šervenikas ir Petras Geniušas. Organizatorių nuotr.
Roman Kim, Robertas Šervenikas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Č. Gudausko nuotr.
Roman Kim, Robertas Šervenikas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Č. Gudausko nuotr.
Klezmerių koncertas. Č. Gudausko nuotr.
Klezmerių koncertas. Č. Gudausko nuotr.