Kilti vis aukščiau

Pamažu artėjant jubiliejiniam, 100-ajam, LNOBT sezonui, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila dalijasi mintimis, kokias užduotis orkestras rengiasi įgyvendinti artimiausiu metu.

Naująjį 2019–2020 metų sezoną numatytos Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas“, Ritos Mačiliūnaitės kartu su Izraelio choreografu Itziku Galili kuriamo baleto „Amžinybė ir viena diena“, naujo Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ pastatymo, Gaetano Donizetti operos „Ana Bolena“ bei režisieriaus Vasilijaus Barchatovo 2018 m. Bazelio teatre pastatytos Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjeros. Kaip joms rengiamasi?

Pasirengimas premjeroms vyksta etapais, kuriuose dalyvauja ne tik muzikiniai skyriai, bet ir kiti – organizavimo, vadybos, komunikacijos, atsakingi prodiuseriai. Tai kompleksinis darbas. Kiekvienos premjeros pasirengimo fazė yra kitokia, nes jos įvyks vis kitu metu: vienos tuoj pat, kitos – tik po pusės metų. Pavyzdžiui, „Kandido“ pastatymas jau įpusėjęs, orkestras intensyviai repetavo ir vasarą, praktiškai viskas parengta. Prie baleto „Amžinybė ir viena diena“ taip pat daug nuveikta – įgrota muzika, parengtas įrašas, choreografas Itzikas Galili jau repetuoja. Po „Kandido“ premjeros pasirengimas baletui taps dar intensyvesnis. Taip ir su kitomis premjeromis – derinami tvarkaraščiai, solistų sudėtys.

Kurie iš minėtų naujų teatro repertuaro kūrinių Jus patį labiausiai jaudina, įkvepia?

Man sunku pasakyti, nes labiausiai atsiduodu tam kūriniui, prie kurio tuo metu dirbu. Kadangi dirbsiu praktiškai prie visų, tai visos premjeros man svarbios ir laukiamos. Galėčiau išskirti „Amžinybę ir vieną dieną“, nes tai bus pirmas mano, kaip muzikos vadovo, darbas teatre. Dabar gyvenu „Kandidu“ – intensyviai repetuoju. Labai laukiu „Lošėjo“ repeticijų su Asmik Grigorian, taip pat vėl noriu prisiliesti prie bel canto – operos „Ana Bolena“.

Esate vyriausiasis LNOBT dirigentas. Kokios tai pareigos?

Iš tikrųjų, šios pareigos neįstatomos į rėmus. Sakyčiau, jos susideda iš kelių krypčių. Viena – dirigento, kuris repetuoja ir ugdo orkestrą, jį stebi ir kreipia tam tikra linkme, atsako už meninį rezultatą. Kita – nematoma pusė, kuri apima visus vadybinius reikalus: turiu daug ką numatyti, formuoti repertuarą, spręsti iškylančias problemas, dalyvauti posėdžiuose. Žodžiu, daug biurokratinio darbo, o kartu ir dirigavimo.

Jūsų kūrybinio kelio horizonte – siekiai ir idealai. Prašau pasidalinti mintimis, ko siekiate šiuo gyvenimo etapu kaip muzikas, kaip dirigentas, tiesiog kaip žmogus.

Noriu tobulėti ir augti kaip muzikas, kaip dirigentas. Noriu daugiau veikti savarankiškai, diriguoti daugiau operų. Tai, beje, ir numatyta šį sezoną. Šis veiklos etapas man yra mokykla, investicija į ateitį. Nors būti „biurokratijos“ sūkuryje, strateguoti, prodiusuoti dirigentui nėra pats maloniausias užsiėmimas, tai naudingos pamokos ir kartu atsakomybė. Siekiu dirbti su įdomiais žmonėmis, naujais režisieriais, dirigentais, solistais. O kaip žmogus noriu turėti daugiau laisvo laiko sau ir savo šeimai bei trobelę ant ežero kranto, kur tą laisvą laiką leisčiau.

Muziko gyvenime, rodos, jau tiek daug girdėta, pažinta, išmokta, grota, bet vis dėlto ima ir ištinka nuostaba – įvyksta kažko naujo atradimas. Kas pastaruoju metu Jus nustebino, kas sujaudino, palietė, įkvėpė ir dabar skamba kaip dabarties Jūsų melodija?

Atradimas, kurį nešiojuosi pastaruosius mėnesius, yra Vasilijaus Barchatovo režisuotas „Faustas“ Sarbriukene, Vokietijoje. Tai geniali režisūra, niekada nesu matęs panašaus darbo – kaip tas pats libretas gali būti perkeistas į absoliučiai kitą istoriją! Taip pat ilgą laiką man galvoje skambėjo „Madam Baterflai“, pastatyta Nansi operoje Prancūzijoje, nes pusantro mėnesio prie jos dirbau su Modestu Pitrėnu. Labai įdomi ir naudinga patirtis. Džiaugiuosi, kad šimtajame sezone LNOBT pats galėsiu diriguoti „Madam Baterflai“. Ir, žinoma, Asmik Grigorian Salomėja Zalcburgo festivalyje, Romeo Castelucci pastatytoje operoje – labai giliai įstrigo įspūdingas kūrinys ir režisūra.  

Dirigentas, galima sakyti, groja orkestru tarsi instrumentu. Kartu orkestras yra kaip kūrinys. Tad ką patartumėte ir ko linkėtumėte LNOBT orkestrui – savajam instrumentui ir savajam kūriniui?

Orkestrui linkiu profesionalaus požiūrio į darbą. Tai nereiškia, kad jie – neprofesionalai, bet profesionalumą turime nuolat auginti. Norėčiau, kad orkestras jaustųsi atsakingas už kiekvieną spektaklį, už kiekvieną premjerą ir taip visiems įrodytų, koks jis stiprus ir geras kolektyvas. Tuo remdamiesi galėtume kovoti ir dėl muzikantų materialinės gerovės, kad atlygis būtų adekvatus jų tikrai labai sunkiam darbui.

Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė