Marijampolėje skambėjo „Lietuviškasis Requiem“

Paskutinį birželio penktadienį Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje suskambo Jono Tamulionio „Lietuviškasis Requiem“. Taip nuaidėjo vienas paskutinių šių metų Marijampolės religinės muzikos festivalio koncertų. Šiam tęstiniam renginiui sėkmingai vadovauja žinomas tenoras Edmundas Seilius. Monumentalų kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), choras „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas), solistai Aurimas Raulinavičius (tenoras), Rita Novikaitė (mecosopranas), Kristina Zmailaitė (sopranas) ir Egidijus Dauskurdis (bosas). Programą parengė ir koncertui vadovavo ilgametis LNSO vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas.

Sudėtingą partitūrą dirigentas ir kolektyvai rengė visą savaitę. Maestro atskirai repetavo su solistais, choru ir orkestru. Paskutinėse repeticijose Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje muzikavimas vyko drauge. J. Domarko kūrybinis darbas kaip įprasta pasižymėjo kruopštumu, racionalumu ir atkaklumu. Jau prieš bendras repeticijas kolektyvo stygininkų partijose buvo surašyti tarpusavyje dailiai suderinti štrichai. Dėl šio, taip reikalingo dirigento atlikto darbo, repeticijos tapo kur kas produktyvesnės, daugiau dėmesio skirta ansambliškumui ir interpretacijos problemų sprendimui.

Requiem – stambios apimties religinės tematikos kūrinys, komponuojamas Anapilin iškeliavusiųjų atminimui. Galbūt dėl šios priežasties prie Requiem žanro kompozitoriai apsistoja sulaukę kūrybinės, o neretai ir nugyventų metų brandos. Žymieji Wolfgango Amadeus Mozarto, Giuseppe’s Verdi, Johanneso Brahmso opusai buvo komponuoti antroje jų gyvenimo pusėje. Requiem kūrė tautinės religinės muzikos patriarchai Juozas Naujalis, Česlovas Sasanauskas ir kiti Lietuvos kompozitoriai.

Prieš įvykstant „Lietuviškojo Requiem“ premjerai, pakvietėme mintimis pasidalinti kūrinio autorių Joną Tamulionį.

Kada užbaigėte Requiem partitūrą, ar tai pirmasis šio įspūdingo kūrinio koncertinis atlikimas?
Jonas Tamulionis: „Lietuviškasis Requiem“ baigtas kurti 2015 metais, na o atlikimas šiandien tikrai pirmasis. Nesu iš tų, kurie atkakliai siekia išskirtinio dėmesio savo kūrybai, tad premjerų kartais tenka ir palūkėti...

Kodėl gi Requiem „lietuviškasis“?
Kūryboje naudoju liaudiškas intonacijas. Ir ne tik išplėtodamas autentiškas dainas, tai savaime suprantama, svarbiau, kad kūriniai alsuotų tautiškumu, lietuviška dvasia. Antras dalykas, lietuviško Requiem pastaruoju metu, kiek žinau, nebuvo parašyta, o religinė tematika visada traukė. Permąstęs surikiavau apie trisdešimt šios kūrybinės linijos savo kūrinių. Pernai japonų chorui parašiau „Gloria in Excelsis“, kuris dar iki Naujųjų Metų buvo atliktas Hirošimoje. Ką tik pasiekė žinia, kad paskutinėmis liepos dienomis kūrinys bus atliktas ir Tokijuje. Vėl religinė tematika. 

Kas inspiravo šio monumentalaus kūrinio gimimą?
Negalėčiau pasakyti, kad šio kūrinio atsiradimą paveikė kas nors konkretaus. Mąsčiau apie tai seniai ir bijojau, nes supratau atsakomybės mastą. Matyt, reikėjo laiko ir patirties šiai idėjai galutinai subrandinti ir materializuoti. Mano komponuojama muzika nėra per daug moderni ir sudėtinga, nesinori naudoti vien matematiką ar grafiką. Komponuojant muziką, man svarbūs du dalykai – atlikėjas ir klausytojas. Jei atlikėjas, siekdamas muzikinės minties įgyvendinimo, kankinasi ir įdeda trigubai daugiau darbo nei reikėtų – jau nėra gerai. Šviesaus atminimo dirigentas Saulius Sondeckis yra pasakęs: „Kiekvienas lietuviškas kūrinys atliekamas mažiausiai du kartus – pirmą ir paskutinį...“ Jei netinkamai kūrinį parašysi, tai taip ir bus. Kita vertus, neretai tekstas techniškai nelengvas, tačiau repetuojant atlikimo problemos išnyksta. Pamenu pirmąsias „Toccata Diavolesca“ repeticijas – maniau, kad stygininkai užbadys mane strykais, tačiau kai „įsigrojo“, kūrinys tapo vertas idėjos ir šiandien plačiai skamba ne tik Lietuvoje. Reikia, kad kūrinys „išsigulėtų“ galvoje ir pirštuose. Apie šios dienos „Lietuviškojo Requiem“ premjerą galima pasakyti tą patį. Antra vertus, visos premjeros rizikingos, tačiau be jų kūriniai negimsta.     

Ar kūrinio tapsmui turėjo įtakos kiti religinės muzikos kūriniai?
Nekukliai pasakius – jeigu yra „Vokiškasis Requiem“, kodėl negali būti „Lietuviškojo...“? Be abejo, esu susipažinęs su daugybės įvairių epochų kompozitorių religinės tematikos kūriniais, kurie daugiau ar mažiau galėjo turėti įtakos šio Requiem atsiradimui.

Priešpaskutinė ciklo dalis tampa viso kūrinio emociniu centru. Labai sėkmingai panaudota fonograma, kurioje įrašyta etnografinė našlaičių daina, skambanti šviesioje mažorinėje tonacijoje, kūrinio kontekste įliejanti naujų muzikinių spalvų ir prasmių, suteikianti visam epizodui išskirtinės reikšmės. Beje, visas dvylikos dalių ciklas plėtojamas link nušvitimo, tragiškų mirties baimės epizodų jame nėra daug. Gal išgirstume keletą žodžių apie fonogramą ir jos pritaikymo istoriją?
Studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje dalyvavau studentų folklorinio ansamblio veikloje, vėliau apie dešimt metų vadovavau Dailės muziejaus folklorinės muzikos kolektyvui. Taip persiėmiau autentiškos lietuvių muzikos intonacijomis, kad be jų kūryba tapo neįmanoma. Raudą atlieka buvusi mano studentė, laidų vedėja, folkloro dainininkė, etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, akademinio žemaičių jaunimo aktyvistė, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Mukaitė-Sungailienė. Ilga laiką ieškojau panašaus muzikinio epizodo, galų gale internete raudau šios muzikos vizualizaciją. Paskambinęs dainininkei gavau sutikimą naudoti jos atliekamą kūrinį. Rengiantis koncertui kilo diskusija – ar klausytis gyvai atliekamos raudos, ar naudoti balso įrašą. Pasitarę su maestro J. Domarku nutarėme, kad fonogramos skambesys suteiks kūriniui paslaptingumo, melodija atplauks tarsi iš anapus.   

Ar jau planuojami kiti šio kūrinio atlikimai?
Šio koncerto rengėjas Edmundas Seilius dėl tolesnio kūrinio atlikimo turi planų. Kai kurie organizatoriai išsakė ketinimus „Lietuviškąjį Requiem“ įtraukti į tautai svarbių įvykių paminėjimo renginių programas. Už šią premjerą esu dėkingas pirmiausia maestro Juozui Domarkui ir festivalio organizatoriui Edmundui Seiliui. Jų pastangomis šis kūrinys suskambo. Su J. Domarku bendraujame nuo mano diplominio darbo. Tuomet maestro pateikiau kūrinį, kuris vadinosi „Simfonija Nr. 1“. Kaip šiandien pamenu, dirigentas užklausė, kodėl būtent toks pavadinimas? Atsakiau, kad tikiuosi parašyti dar ne vieną simfoniją. Ir tikrai taip atsitiko. O su Edmundu Seiliumi kūrybiškai bendradarbiaujame nuo mano operos vaikams „Bruknelė“ premjeros LNOBT, kurioje jis atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų.

***
Minėjome, kad didžiulį kūrybinį darbą kūrinio repeticijose ir koncerte nuveikė žymusis dirigentas Juozas Domarkas. Pakvietėme garbųjį maestro atsakyti į keletą klausimų.

Kada išgirdote apie šį kūrinį?
Juozas Domarkas: Apie „Lietuviškojo Requiem“ atlikimą su kompozitoriumi kalbame jau senokai. Requiem tematika yra specifinė. Jo atlikimui reikalinga tam tikra erdvė, vieta ir data. Kūrinio į bet kurią programą neįtrauksi. Laukėme tinkamo momento, kol galiausiai susiklostė premjerai palankios aplinkybės.

Jūs puikiai pažįstate šiuolaikinę lietuvišką simfoninę muziką, esate daugybės naujų kūrinių pirmasis dirigentas, o dažniausiai ir muzikinis redaktorius, už tai kompozitoriai Jums nuoširdžiai dėkingi. Kuo šis kūrinys Jums įdomus, kuo išsiskiria iš moderniosios lietuvių kompozitorių simfoninės muzikos gausybės?
Nuo senų laikų, kai Jonas Tamulionis buvo dar jaunas kompozitorius, o aš – dar jaunas dirigentas, dirigavau nemažai jo partitūrų. Koncertavome Lietuvoje ir už jos ribų. Visada Jonas palikdavo normalaus šiuolaikinio kompozitoriaus įspūdį. Jis prisilaiko nuosaikios ir paprastos harmonijos, kuri lengvai priimtina ir atlikėjams, ir klausytojams. Muzikinė medžiaga artima mano lietuviškajam vaikystės dainų, liaudiškų intonacijų pajautimui. Kompozitorius rašo kaip klasikas ir kartu europietiškai, lietuviškai. Antra priežastis, kodėl ėmiausi šios partitūros – ciklo muzikoje greta tradicinio lotyniško teksto skamba ir lietuviški žodžiai. Jie man yra labai artimi, pažįstami iš jaunystės dienų, karo laikų. Šie labai sėkmingai parinkti lietuviško teksto intarpai suteikia kūriniui išskirtinės vertės, kūrinys tampa artimas, mielas. Daugiau nei penkiasdešimt metų diriguoju modernios lietuvių autorių simfoninės muzikos partitūras, tad, žvelgdamas iš šios perspektyvos, galiu pasakyti, kad „Lietuviškasis Requiem“ turi galimybių tapti vienu ryškiausių, gražiausių tautinių šio žanro kūrinių. Tokios tematikos partitūrų daug neturime, manau, kad ir ateityje jis užims tinkamą vietą lietuviškos simfoninės muzikos repertuare. Galima pasakyti, kad Jonas Tamulionis, komponuodamas „Lietuviškąjį Requiem“, gražiai seka didžiųjų Europos klasikų ir kitų iškilių pasaulio kompozitorių šio žanro muzikinėmis tradicijomis.

Dėkoju, gerbiamas Maestro, už išsakytas mintis.
Kalbino ir parengė Vitoldas Rimkus