7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie senosios muzikos „populiarinimą“

Mintys, kviečiančios diskutuoti

Renata Dubinskaitė
Nr. 23 (1302), 2019-06-07
Muzika
Leonello Spada, „Ludovisi koncertas“. 1615 m.
Leonello Spada, „Ludovisi koncertas“. 1615 m.

Šitas tekstas beldėsi į mano galvą ir fermentavosi jau seniai. Kartais pagaudavau save ne tik tyliai, bet ir garsiai kalbančią su savimi apie nepakenčiamas senosios muzikos tendencijas Lietuvoje – negerai, vadinasi, laikas rašyti, garsiai šaukti raštu.

 

Žinia, kad mūsų, nuosekliai dirbančių su senąja muzika, Lietuvoje yra visai nedaug. Vos keli ansambliai, vos keli festivaliai, o ir kai kurie žmonės tuose keliuose ansambliuose tie patys. Prieš gerą penketą metų nė tiek nebuvo – vienas arba du. Kalbama, kad Lietuvoje pastaruoju metu jaučiamas senosios muzikos atgimimas. Vis dėlto šis atgimimas nuo idėjinės misijos ima tolti keistais šunkeliais.... Tiesa, senąją muziką Lietuvoje reikia populiarinti, ji neturi savo stabilios publikos, kokią seniai užsiaugino klasikinė muzika – žinomesnė ir suprantamesnė, nes per daugelį metų įėjo į klausymosi atmintį. Su senąja muzika kitaip, reikia suvilioti publiką nežinomais dalykais ir ją mokyti – kaip klausytis, ką girdėti, kaip vertinti. Darbas, žinoma, labai sunkus, juolab kad niekas Lietuvoje, išskyrus vieną senosios muzikos darinį, neturi jokio pastovaus valstybinio ar savivaldybės finansavimo, net jei tas pastovumas reiškia viso labo vieną etatą. Tos grynai projektinės iniciatyvos sukasi, kad išgyventų kaip galėdamos, pripratusios kaskart išsiversti su penkiasdešimt ar mažiau procentų reikalingų lėšų, o finansuotojai irgi įpranta, kad tas „užguitas šuo“ kaip nors išgyvens. Tokiame varguoliškame kontekste dar reikia ir publiką privilioti, ir finansuotojams įrodyti, kad senoji muzika reikalinga, kad klausytojai jos nori.

 

Tad kas daroma? Štai kokie pastaruoju metu dominuoja būdai publikai sudominti. Senosios muzikos koncertai (truputėlį) vizualizuojami. Dažniausiai vizualizacija prasideda ir baigiasi 3D natiurmortu – keliais daugmaž senoviniais baldais ir stalu, ant kurio užtiesiama staltiesė, padedama vaisių, gėlių, vyno taurė, plunksna ir rašalinė. Prisiekiu, to paties vaizdo variaciją mačiau mažiausiai keturis kartus. Įsivaizduojama, kad klausytojams dėl to iškart gražiau ir įdomiau.

 

Senosios muzikos koncertai teatralizuojami. Čia reikalai dar blogesni. Dažniausiai teatralizavimas reiškia prastą muzikos kūrinių „sumestinį“, kuris dažnai neturi jokios stilistinės ar istorinės vienovės. Dar prikurpiamas lėkštos fabulos siužetas (pamačiau, įsimylėjau, bet ji myli kitą, ak, tu niekše, dabar aš tau atkeršysiu, ir pan.). Tada muzikos kūriniai, kurie turi individualų turinį, poetinį tekstą, savo dramą, maunami ant kokio nori kurpalio, nepaisant originalaus jų sumanymo. Ištraukti kūrinį iš jo pradinio konteksto – dar ne bėda, tik svarbu nepaminti jo teksto! Toji meilės trikampio (ar keturkampio) fabula „įveiksminama“ taip pat varganai (juk čia tik šiek tiek teatro), tad originalių režisūrinių sprendimų neverta tikėtis. Dėl teatralizavimo muzikos atlikimo kokybė tikrai nukenčia. Ne todėl, kad vaidybinės užduotys neleistų užtikrinti geriausio muzikinio atlikimo (tada operos žanras būtų iš esmės pasmerktas), bet todėl, kad šias dvi funkcijas sėkmingai sujungti įmanoma tik pasitelkus kiekvienos srities profesionalus ir įdėjus kur kas daugiau darbo bei laiko, kurio paprastai nėra. Laikas kainuoja pinigus, o pinigų dar labiau trūksta. Tai kam tas teatralizavimas? O dar jei prireikia mikrofonų, kad padarytum „įdomesnę“ koncerto versiją? Kas tuomet lieka iš senosios muzikos? Brangūs kolegos, ar mums tikrai to reikia? Ar publikai to reikia?

 

Dar vienas būdas – „interaktyvinti“ senosios muzikos koncertus. Dažniausiai tai reiškia, kad atlikėjai pasivaikšto tarp publikos (dėl to taip pat nukenčia atlikimo kokybė, nes kontakto tarp atlikėjų nėra), būtinai koks nors klausytojas pakviečiamas pašokti, dar labai „tinka“ pakviesti visus paploti į smagų ritmą. Bet nesitikėki, mielas klausytojau, kad tik tiek iš jūsų bus pareikalauta. Jus kaip reikiant patampys per tą „spektaklį“, vers glamonėtis su pagrindine žvaigžde, sėstis, klauptis, kam nors ranką bučiuoti, paskui išvolios po grindis... Kadangi jūs mandagus žmogus, nemalonių savo emocijų niekam neparodysite ir nebyliai priimsite šio žaidimo taisykles. Man visam gyvenimui įstrigo vaizdas, kaip jau pagarsėjęs „interaktyvintojas“ čiupo pasipuošusią pusamžę damą iš publikos ir užsivertė ją ant savo peties žemyn galva, išstatydamas sijonuotą ponios pasturgalį į viršų. Žiauriai linksma?

 

Man regis, šiuolaikinis teatras ar šiuolaikinis vizualusis menas žiūrovų nelaiko idiotais, kuriuos tereikia juokinti pigiais pokštais. Jei publika įtraukiama į vyksmą, jei provokuojama, tai ne tam, kad šiaip pralinksmintų, o dažniausiai tam, kad supurtytų, iškeltų klausimą, kurio kitaip nebūtume sau iškėlę, suvestų į akistatą su kažkuo, kas yra egzistenciškai, kultūriškai, socialiai, istoriškai reikšminga, sukeltų emocijas, apmąstymus. Ar tikrai vienintelis būdas tapti populiaresniems yra iš visko daryti komediją, farsą, taip pat ir iš kūrinių, kurie autorių buvo sumanyti kaip dramos ar tragedijos? Aš tikrai ne prieš komediją kaip žanrą, geriausi komedijų pavyzdžiai turi paveikų socialinį ar kultūrinį užtaisą. Bet kam reikalinga komedija, kuri nesako visiškai nieko? Yra žmonių, kurie turi komedinį talentą būtent senosios muzikos srityje, tad kodėl gi jiems nesusitelkus į muzikines komedijas, kurios tam ir buvo sukurtos?

 

Sakytum, ko čia piktintis, jei žmonės nori daryti šou? Pramogos visada egzistuos, ir kur kas sėkmingiau nei rimtoji kultūra. Meno sritys ir žanrai maišosi, integruojasi. Cirkas ateina į teatrą, opera į parodą ir t.t., bet dažniausiai tam, kad tą sritį praturtintų, o ne ją nuskurdintų. Ką klounada suteikia senajai muzikai? Priminsiu, kad senąja pastaruoju metu vadiname ne tiek viduramžių, renesanso ar baroko muziką, kiek požiūrį į jos atlikimą (įskaitant ir klasicizmo, romantizmo ar net XX a. pradžios kūrinių interpretavimą) – požiūrį, grįstą pagarba kompozitoriui ir jo idėjai, kūrinio tekstui ir istoriniam kontekstui. Tačiau kai nuostabi baroko kompozitorės rauda paverčiama ironišku farsu, o šviesi pastoralė, melancholiškas peizažas su nekaltomis nimfomis – mafijos nugalabyto atstovo iš publikos „apraudojimu“ šokant barokinį šokį aplink „lavoną“, tai nebekalbėkime apie jokią senąją muziką. Tikrai įmanomi meniniai kontekstai (ne senosios muzikos), kur pirminės autoriaus idėjos išvertimas išvirkščiai ar kūrybinės medžiagos pasiskolinimas bei pritaikymas visiškai kitai reikšmei turi prasmę, nes pasitarnauja naujai meninei idėjai perteikti. Bet tuomet ta nauja idėja turėtų būti stipri, įdomi, vertinga.

 

Suprantama, kad tokie senosios muzikos koncertų teatralizavimai ir animavimai, įtraukiantys režisierius, kostiumų, šviesų dizainerius, scenografus ir t.t., kainuoja. Tai štai klausimas: ar į tokias iniciatyvas tikrai verta investuoti, ypač valstybines kultūros lėšas? Ar nevertėtų investuoti į tai, kad senoji muzika būtų grojama tais instrumentais, kuriems buvo skirta, atliekama tos srities specialistų, kad publika dažniau išgirstų, kokia tikroji senosios muzikos atlikimo kokybė, kad sužinotų apie tą muziką tai, ko nežinojo? Tačiau vargani senosios muzikos „spektakliai“ sėkmingai keliauja per Lietuvą, brukdami žmonėms prastą komediją kaip senąją muziką... Nejaugi ekspertai to nemato? Akivaizdu, kad ekspertai dažnai neturi kompetencijos vertinti, juos įtikina į tokius spektaklius įtraukiami garsesni Lietuvos senosios muzikos vardai. Jie suveikia kaip garantas, kad dėl kokybės neturėtų būti jokių bėdų. Todėl kiekvienas tokiame „populiarinimo“ kelyje dalyvaujantis atlikėjas turėtų atsakyti už tai, ką sako visuomenei apie senąją muziką, kokį supratimą apie ją ugdo. Bet kodėl nesugebame bent tarpusavyje sutarti dėl to, kas yra elementarus kokybės standartas, ką galime ir ko negalime pateikti kaip senąją muziką?

 

Viskas, matyt, iš skurdo – mažutėje Lietuvos senosios muzikos rinkoje kiekvienas koncertas yra svarbus, kad išgyventume, vadinasi, geriau toks, negu jokio... Tuomet randasi ir kitos garbės nedarančios tendencijos, kai senosios muzikos festivaliai tampa jų meno vadovų koncertine arena, pagrindiniu uždarbio šaltiniu, kompensuojančiu koncertinės veiklos stygių, nes meno vadovas su skirtingais ansambliais groja, pavyzdžiui, penkiuose savo vadovaujamo festivalio koncertuose. Kiek koncertų, jūsų nuomone, festivalio rengėjams padoru groti savo pačių renginyje? Vieną – būtinai. Na, gal du? Manyčiau, joks tarptautinis festivalis neturėtų būti vieno žmogaus ar vieno ansamblio benefisas, nebent tokia festivalio koncepcija – vieša ir atvira.

 

Mano kritikuojami „populiarintojai“ galėtų oponuoti, kad nėra jokių galimybių užmegzti emocinio santykio su publika, jei senosios muzikos atlikėjai neatitraukia akių nuo natų ir dainuoja savo nuobodžias liūdnas dainas neaišku apie ką. Taip, jeigu rengiame senosios operos pastatymą ir net nesiteikiame klausytojams pateikti subtitrų, o jie turi klausytis rečitatyvų (kartais ištisai rečitatyvais grįsto kūrinio!) visiškai nesuvokdami jų prasmės, tai nusikalstame ir muzikos, ir publikos atžvilgiu. Tačiau jei koncerto programa ir jos eiga gerai apgalvota, pasistengta, kad joje netrūktų kontrastų, spalvų, kaitos, jei atlikimas puikus, jei kūrinių tekstai ar bent jau pavadinimai išversti, pateikti – publika tikrai susidomės. Mes suteiksime progą patirti ypatingą būseną, kurią sužadina įdėmus klausymasis, neblaškomas jokių bereikalingų priedų, būseną, kai persikūnijama į muzikos kūrinio laiką ir erdvę, kai širdis ima plakti kitokiu ritmu, kai įmanoma būti estetinių ir emocinių išgyvenimų perkeistam. Ar ne į tokią kokybę ir tokį poveikį klausytojui turėtume investuoti savo laiką ir pastangas? Ar ne į tai turėtų būti orientuotas projektų finansavimas? Nebūtina specialiai šiuolaikinti, perdirbti senųjų epochų kūrinių. Juk pačioje muzikoje visada yra universalusis žmogiškasis-dieviškasis elementas, kuris peržengia laiko ribas, – jį atpažįsta mūsų šiurpstanti oda, besitvenkiančios ašaros. Negi manome, kad reikia kaip nors prie mūsų pritempti Machaut, Palestriną, Monteverdi ar Bachą, kad galime padaryti ką nors geriau, nei stengtis suprasti kompozitoriaus ir jo istorinės epochos paliktus ženklus, kaip atverti jų muzikos turinio lobius?

 

Pabaigoje dera pridurti, kad šių eilučių autorė tikrai ne be nuodėmės – kokių tik kompromisų nebūta iš to amžino kultūros lauko skurdo, galų gale ir iš supratimo stokos... Bet vis dėlto, atkakliai dirbant, kad gerėtų atlikimo kokybė, su aistringu smalsumu gilinantis į muzikos istoriją, dažnai klausantis geriausių senosios muzikos koncertų visoje Europoje ir nuolat bendradarbiaujant su muzikais, kurie labai principingai, kategoriškai nė per plauką neaukoja savo kilniausių tikslų, aukščiausių kokybės bei darbo etikos standartų, kelias pamažu skaidrėja ir tiesėja. Juo gera eiti. Kviečiu kartu!

Leonello Spada, „Ludovisi koncertas“. 1615 m.
Leonello Spada, „Ludovisi koncertas“. 1615 m.
Michael Praetorius, „Syntagma Musicum“. 1620 m.
Michael Praetorius, „Syntagma Musicum“. 1620 m.