Muzikinis epochų diskursas

78-ojo Nacionalinio simfoninio orkestro sezono pabaigos programa klausytojams atskleidė į  kitokio mąstymo muzikos stichiją išsirutuliojantį galingąjį romantizmą. Galingąjį, nes ir šiandien mūsų žmogiškoji padermė yra jo glėbyje. Romantinė muzika, poezija yra nesibaigianti išpažintis, raibuliuojanti jausmų verpetais, kuriuos inspiruoja menininkai, apdovanoti įtaigiu, genialiu jutimiškumu. Romantiškumas, kaip rašė Jose Ortega y Gassetas, „mumyse išlaisvino emocinę fauną“. Tai sakytina ir apie Antonino Dvořáko Koncerto violončelei ir orkestrui h-moll, op. 104, muziką. Koncertą rašė kompozitorius, nejautęs potraukio violončelei. Tačiau kurdamas „simfoniją su būtina (obligato) violončele“ pajuto galimybę ja intymiai išsakyti tėvynės ilgesį. Kūrinį pradėjęs Amerikoje, jį išplėtojo ir baigė Čekijoje, paskyrė Hanušui Wihanui. Koncertas buvo baigtas 1896 metais. Tačiau prasidėjo nauja epocha. Įamžinant kūrybą tapo svarbus technikos žodis. 1947 m. JAV buvo parduota 400 milijonų plokštelių su praeities ir dabarties muzika, kurią dievino talentingas naujų technologijų kūrėjas Peteris Goldmarkas. Legenda byloja, kad jį nepaprastai jaudino Dvořáko Koncertas violončelei. Tačiau įrašą galima buvo klausyti tik daug kartų vartant, keičiant plokšteles. Tai paskatino „Columbia records“ kompanijoje dirbusį mokslininką praktiką Goldmarką greičiau, 1948 m. birželio 21 d., išleisti sukonstruotas siauresnių takelių, daugiau talpinančias 33,3 greičio vinilines plokšteles.

Tai reiškė, kad pasikeitė laikas. Koncerte Vilniuje, jau XXI a., jaunas ir talentingas violončelės meistras armėnas Narekas Hakhnazaryanas, kurdamas ekspresyvią partitūrą, atliepė romantikų šauksmą ir šiuolaikinio žmogaus dvasios nerimą. Herojinė pagrindinė tema sukūrė įtampos kupiną atmosferą. Girdėjome, kaip norėjo autorius, raiškų atlikėjų risoluto. Netgi lyrinė antroji tema (dolce sostenuto) virpėjo vidine energija. Puikiai tokiai vizijai pritarė valtornos, klarnetas, fleita. Romantišką nuotaiką kūrė ekspresyvus obojaus solo, kuriam pakako ir poetikos, ir ekspresijos. Kompozitoriaus biografai teigia, kad trečioji dalis – džiaugsmas mąstant apie grįžimą į tėvynę. Skambėjo puiki, natūrali žmogaus ekspresija, įkūnyta gerai intonuojančių orkestro grupių. Tačiau dirigentas dar primiršo pasikartojančią problemą: pradėti kartu lėtųjų dalių frazes orkestrui dar reikėtų padėti.

Solisto atlikimo meniškumas, jautrumas garso gyvybei, poetikai išprovokavo kūrinį solo. Atlikdamas tarsi kalnų viršūnėmis lig dangaus besidriekiančią skausmingą melodiją, Narekas Hakhnazaryanas patriotiškai priminė armėnų muzikos klasiko Komitaso 150-ąsias gimimo metines.

Alfredo Casellos divertismentas „Paganiana“ nuo romantizmo nelabai nutolo. Kūrinio prasmę M. Pitrėnas tarsi suvokė kaip romantizmo inspiracijų jungtį su naujojo žodžio proveržiu. „Velniško“ smuiko negirdėjau, tačiau partitūra alsavo žaisme, gėrėjausi antros dalies gracija, ažūru, gražiais dialogais, dinamikos kontrastais, atskirų instrumentų soliniais epizodais.

2016 m. girdėjome M. Pitrėno interpretuojamą Igorio Stravinsko baleto „Petruška“ siuitą. Šį kartą į naująjį, prieškario pasaulį mus įvedė jo baleto „Ugnies paukštė“ siuita. Atsispindėjo baleto herojų charakteriai, jų santykių žaismė. Orkestro grupės puikiai intonavo ir įgyvendino dirigento siekius kurti darnius ansamblius, net jeigu kartais tutti ir susvyruodavo.

Šį kartą iš nelemtos akustikos „Compensos“ parterio klausiausi ne „metalinio“ mikrofonų garso, bet galėjau panirti į besikeičiančių epochų muzikos erdvę. Pajutau, kad teisūs mąstytojai, siejantys kultūrą su žmogaus dvasia. Atsipalaiduodama nuo paviršutiniškų būsimų prezidentų postringavimų apie kultūrą, džiaugiausi galėdama pajusti tai, kas gelbsti žmogų nuo vitalinės prapulties, kas idėjų chaose leidžia patirti dvasinio gėrio prasmę.