Niekuomet nepaliaujantis stebinti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) užbaigė savo grandiozinį 30-ąjį koncertų sezoną. Matyt, dėl to grandioziškumo orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius įspūdingam koncertui pasirinko įspūdingą kūrinį. Jau tapo tarsi savaime aišku, jog šio orkestro sezono atidarymo, gimtadienio ir sezono uždarymo koncertai yra elitinis renginys, pritraukiantis pilną Kongresų rūmų salę. Tad ir programos reikia ne bet kokios. Įspūdingoji austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlero (1860–1911) trečioji simfonija buvo sutikta griausmingomis ovacijomis. O ir nebe reikalo – beveik 100 žmonių orkestras, 80 žmonių choras (Kauno miesto valstybinis ir berniukų bei jaunuolių „Ąžuoliukas“) – vien šie skaičiai negali palikti abejingų.
Gracingai vedami styginių leitmotyvai, karingi varinių pučiamųjų atgarsiai, ramus ir elegantiškas trimito solo užkulisiuose, tarsi ramus ir romantiškas pokalbis Alpių kalnuose kartu su styginiais, vokišku romantizmu dvelkiančios valtornos, kurių publika galėjo matyti net aštuonias ir su trenksmu tarpusavyje derantys mušamieji, ypač timpanai bei arfos, kurių čaižus ir žemas stygų skambesys privertė šiurpti nuo šio instrumento galimybių. G. Mahleris sujungė visas orkestro grupes į vieną ir nenutrūkstamą giją, kurią orkestras puikiai laikė visas dvi valandas. G. Rinkevičiaus interpretacija, tempai, dinamikos laikymas, štrichų bei akcentų kaita – visa tai žavėjo nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Kartu su orkestru bei choru scenoje pasirodė ir mecosopranas Justina Gringytė. Gaila, bet solisto partija šiame fantasmagoriškame kūrinyje yra itin maža, nors ir reikšminga.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, nuotr. G. Jauniškio, šaltinis lvso.lt
Įvertinimo ir pasaulinio populiarumo G. Mahlerio muzika sulaukė tik XX a. antroje pusėje, praėjus 40 metų po jo mirties. Dėl to kaltas buvo ir pats kompozitorius, kuris buvo labai griežtas orkestrui ir dirigentams. Prie savo kūrinių jis nuolat grįždavo, juos vis taisydavo, tobulindavo partitūrų detales, nes dirigento veikla leido jam savo idėjas patikrinti praktiškai. Didžiausią dėmesį kompozitorius skyrė simfoninei muzikai. G. Mahleris sakydavo, kad „simfonija – tai pasaulis“. Iš viso sukūrė dešimt simfonijų (paskutinė nebaigta) ir apie 50 dainų. Vienas jo garsiausių kūrinių – Aštuntoji simfonija – dar vadinama „Tūkstančio atlikėjų simfonija“. Ją atlieka 8 dainininkai, 2 dideli chorai, vaikų choras, 50 styginių, 40 pučiamųjų, vargonai, fisharmonija, 5 arfos, fortepijonas ir daug įvairių mušamųjų.
G. Mahlerio simfonijos išsiskyrė ne tik trukmės prasme, bet ir instrumentų skaičiumi. Apie G. Mahlerio instrumentuotę R. Straussas sakė, kad ji tiesiog pavyzdinė. Kompozitorius garsėjo tuo metu neįprastomis simfonijomis, pavyzdžiui, „Simfonija altui“ buvo sukurta balsui, o ne orkestrui, kaip buvo priimtina anksčiau, be to, kūrė daug dainų pagal senąsias VIII–IX a. kinų eiles. Deja, jo lėto veiksmo simfonijos publikos nebuvo priimamos palankiai, o fašistinėje Vokietijoje dėl kompozitoriaus žydiškos kilmės jo muzika buvo draudžiama.
1893-iųjų vasarą G. Mahleris leido mažame kalnų kaimelyje Šteinbache, Austrijoje. Tuo metu jis tapo „vasarų kompozitoriumi“ – koncertų sezono metu pasinerdavo į dirigento darbą ir didmiesčio gyvenimą, o vasaras leisdavo atokiame užmiestyje, kur, supamas pasakiškos gamtos, galėdavo ramiai atsidėti kūrybai. Ant ežero kranto, pievų ir kalnų apsuptyje gimė ir G. Mahlerio Trečioji simfonija, kurios pagrindinė tema – gamta ir žmogaus santykis su ja. „Nėra reikalo žiūrėti į kraštovaizdį – jis visas sudėtas į mano simfoniją“, – sakė G. Mahleris jo aplankyti atvykusiam legendiniam vokiečių dirigentui ir geram draugui Bruno Walteriui. Išklausęs paties G. Mahlerio skambinamą Trečiąją simfoniją, B. Walteris vėliau rašė: „Jo visa esatis paslaptingu kvėpavimu man atrodė susijungusi su gamta. Tą akimirką galėjau išvysti jį tarsi patį gamtos dievą Paną.“
Simfonijos premjera įvyko 1902 m. birželio 9 d. Krefelde, Vokietijoje. Šiuo kūriniu G. Mahleris siekė apjungti visas savo sukauptas žinias apie žmogaus gyvenimą. Simfonijos esmę puikiai atskleidžia šešioms jos dalims G. Mahlerio suteikti programiniai pavadinimai: „Panas atsibunda. Įžengia vasara“, „Ką man kalba pievų gėlės“, „Ką man kalba miško gyvūnai“, „Ką man kalba žmogus“, „Ką man kalba angelai“ ir „Ką man kalba meilė“. Šiuos paaiškinimus kompozitorius paliko kaip kūrinio programą, todėl yra priskiriamas prie programinės muzikos kūrėjų. Tačiau simfonijos muzika yra tokia įtaigi, jog net ir neperskaičius pavadinimų arba jų kompozitoriui net neparašius, klausytojas puikiai suprastų, ką norima pasakyti.
Pirmoji dalis turi didingą žalvarinį atspalvį, kurį puikiai sukuria variniai pučiamieji. Ši didybė yra tarsi vartai, atveriantys kelią paslaptingoms ir grėsmingoms temoms, laukiančioms savo klausytojų teismo ateityje. Nepaisant lyrinių nukrypimų, juntama nuotaika bei emocija sukuria intensyvią dramą, kuri išsivysto į lėtą triumfą. Staigus kontrastas, mieguistas antrosios temos judėjimas sukelia nekaltą svajonių šokį, galbūt G. Mahlerio originalios koncepcijos žydėjimą. Trečiąją temą kuria žiaurūs, bet tuo pačiu ir labai žaismingi mediniai pučiamieji, kurie su trimitais mezga dialogą, skambantį kažkur toli, tarsi kalnuose. Ketvirtoji ir penktoji temos atneša žmogaus balsą. Pradžioje nuskamba alto solo, o po to prie šio instrumento prisijungia ir choras. Pirmąją solo sceną regime kaip ilgą neviltį, viso pasaulio skausmą. Tačiau kompozitorius neleidžia ilgai tvyroti melancholijai ir šiuos niūrius šešėlius išsklaido su penktąja tema, taip įnešdamas šviesą. Žmogaus balsas, ko gero, tobuliausias ir gražiausias instrumentas, kartu su orkestru išsprendžia problemas, atneša dangiškąją palaimą ir kūrinio finale prieinama šlovinga išvada, tikra ekstazė, išsilaisvinimas iš kančių.
Literatūriniais vokiečių folkloro rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ ir Friedricho Nietzsche’s „Taip kalbėjo Zaratustra“ tekstais iliustruota simfonija nuo pat premjeros dienos sulaukė didžiulio pasisekimo. „BBC Music Magazine“ atliktoje dirigentų apklausoje G. Mahlerio Trečioji simfonija pateko į dešimties geriausių visų laikų simfonijų sąrašą.
30-asis LVSO sezonas baigėsi, tačiau įspūdžiai, išlikę po koncerto, išsilaikys iki pat rudens, kuriame orkestras žadą ne ką prastesnę programą.