„Susijunkit, milijonai“

Savaitę po šv. Velykų Šiauliai trisdešimt septintą kartą skambėjo klasikinės muzikos garsais, skelbiančiais prisikėlimą. Kai vis dažniau menas ir kultūra stengiasi šokiruoti, išmušti iš vėžių, gera žinoti, kad yra stabilių dalykų, kaip kasmetinė klasikinės muzikos šventė – festivalis „Resurrexit“. Renginys įpareigojantis, bet organizatoriai vis turi paslėptų kozirių, kurių kasmet ištraukia bent po kelis.

Kadangi festivalis siejamas su šv. Velykomis, jis pradėtas prisikėlimo mišiomis Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Tradiciškai, užtvindytas minios klausytojų, ten pat ir baigiamas. Šių metų baigiamasis koncertas buvo susietas su Lietuvai svarbiu faktu – įstojimo į Europos Sąjungą penkiolikos metų jubiliejumi. Tai paminėta atliekant Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją, dar žinomą kaip „Džiaugsmo“ (pagal finale giedamą Friedricho Schillerio „Odė džiaugsmui“, kuri yra tapusi Europos Sąjungos himnu). Didingąją simfoniją atliko stipriausi Lietuvos kolektyvai ir solistai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis), choras „Vilnius“ (vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas), renginio šeimininkai Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis); solistai Viktorija Miškūnaitė, Jovita Vaškevičiūtė, Tomas Pavilionis ir Liudas Mikalauskas. Visą erdvę tarp altoriaus ir pirmųjų maldininkų suolų užėmusiems muzikantams dirigavo T. Ambrozaitis. Jo darbas kaskart iš naujo žavi. Kūrinio pradžioje dirigentas išlaiko eleganciją, tačiau įsijautęs į muziką tarsi atveria dionisiškąjį pradą, kai muzika lyg čiuopiama rankomis, akordai skleidžiasi rodant pirštais, be batutos, o fortissimo ištraukiamas iš choristų tarsi gijos. Batutos jam prireikia tik diriguojant orkestrui, o chorą tarsi lengviau jaučia rankomis.

Pirmoms simfonijos dalims lengvai srūvant, mintys savaime nukrypsta į erdvės ir muzikos santykį. Atrodo, jokioje kitoje miesto erdvėje ši simfonija negalėtų taip suskambėti. Sakralinio pastato aukščio pakanka muzikai deramai išsiskleisti. Tačiau ketvirtos dalies choro partijai ir solistų balsų griausmui šventovės skliauto jau nebepakako, tad Schillerio „Odės džiaugsmui“ žodžiai kaip himnas pasklido tolyn į miestą, nešdami žinią: „Susijunkit, milijonai, pabučiavime karštam!“

Koncerto pradžioje įžanginį žodį apie kompozitorių ir devintųjų simfonijų „prakeiksmą“ tarė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Nuskambėjus paskutiniams simfonijos garsams ir pasipylus aplodismentams bei gėlėms, į priekį žengė dirigentas Juozas Domarkas. Katedrą vėl užtvindė pagarbios ovacijos ir džiaugsmo šūksniai.

Per festivalio savaitę organizatoriai klausytojus stebino geografine ir muzikos skonių įvairove. Tradiciškai programoje atsiranda koncertas, skirtas senajai muzikai. Šį kartą baroko šedevrus atliko kamerinis ansamblis „AR’s Musica“ ir choras „Polifonija“. XVII–XVIII a. kompozitorių kūrinių kvietė klausytis Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prisikėlimo bažnyčioje skambėjęs Vilimo Norkūno vargonų ir Linos Marijos Songailės smuiko duetas. Festivalio dalyvių geografiją praplėtė viešnios iš Prancūzijos, styginių kvartetas „Akilone“, bei Zagrebo gitarų kvartetas. Kaip ir kasmet, turėjome galimybę išgirsti kaimyninių šalių atlikėjus: tai rankiniais varpais grojęs ansamblis „Arsis“ iš Estijos, Latvijos gitaros virtuozas Kaspars Zemītis, koncertavęs Plungės dvare, pianistas Wojciechas Waleczekas iš Lenkijos, atlikęs dvidešimt penkias pjeses, minint 25-ių šalių įstojimo į Europos Sąjungą metines. Siekiant profesionaliąją muziką paskleisti kuo plačiau regione, surengti koncertai jau minėtame Plungės ir Baisogalos dvaruose. Festivalio programa įvairi ir spalvinga: nuo senosios iki šiandien kuriamos muzikos, nuo Lietuvos iki Vakarų Europos, galiausiai nuo atlikėjo iki klausytojo. Kasmet stabiliai, tačiau naujai ir įdomiai.