„Permąstant fortepijoną“

Pianistė Marta Finkelštein didžiulę savo kūrybinės energijos dalį skiria šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ veiklai, būdama jo narė ir vadovė. Marta pasakoja be galo mėgstanti sumanyti ir formuoti konceptualumu garsėjančių ansamblio koncertų idėjas – programos formavimo procesas jai teikia ne mažiau malonumo nei įgyvendinimas. Šis aspektas atlikėjai ne mažiau svarbus ir solinėje veikloje – gegužės 11 d. rengiamas koncertas „Piano re-imagined“ („Permąstant fortepijoną“), kuriame skambės kompozicijos, kviečiančios kitu kampu pažvelgti į pianisto veiklos fenomeną, ir siekiančios rekontekstualizuoti kiek ikonišką fortepijoninės muzikos rečitalio žanrą. Artėjant Martos koncertui „Druskomanijos“ festivalyje, kalbiname atlikėją.

Koncertas vadinasi „Permąstant fortepijoną“ („Piano re-imagined“). Permąstyti – vadinasi, keisti kažką, kas netenkina. Ko Tau trūksta šio instrumento raiškoje? Apie kokias išraiškos priemones svajotum, jei tik jos būtų įmanomos?

Šis konceptas – koncerto „Piano Hero“, kurį pristačiau spalio mėnesį, tąsa. Abu koncertai stipriai susiję su mano doktorantūros darbo tema – performatyvumu, ir šiuo atveju idėja ne ta, kad man kažko trūksta, o noras parodyti tai, kas egzistuoja, bet nedažnai girdima. Mano noras – pristatyti kompozicijas, kurios lietuviškame akademinės muzikos kontekste nėra girdimos ir, nors nėra pionieriškos, joms trūksta dėmesio. „Piano Hero“ radau kompozitorių, kurie man labai patinka, ir siekiau surengti performansą, kuris šiek tiek ironiškai permąstytų fortepijono rečitalio žanrą, o šitas koncertas – tolesnis laiptelis, kurį man leido žengti „Druskomanijos“ festivalis, nes suteikė galimybę sukurti tarptautinį kvietimą kompozitoriams, išreiškiant norą, kad į fortepijoną būtų pažvelgiama kuo originaliau. Sulaukiau net 70 kompozicijų – jos visos labai įvairios, nuo skirtingiausių estetikų iki kūrinių, kurie žengia už tradicinio fortepijono panaudojimo ribų. Buvo tikrai sunku atsirinkti, bet norėjau pademonstruoti kuo platesnį spektrą.

Kuo Tave nustebino (ir teigiamai, ir galbūt neigiamai) atsiųsti kūriniai? Kokius originaliausius aspektus juose aptikai?

Spektras, kaip minėjau, itin platus, nuo performanso elementais grįstų kūrinių iki sentimentalių ir šypseną keliančių. Labai gaila, kad daug kūrinių teko atmesti, kuriuos galbūt pagročiau ateityje. Bet labiausiai mane nustebino gautų pasiūlymų skaičius.

Mėginsi rekonstektualizuoti rečitalio žanrą. Kaip tai galėtum paaiškinti klausytojams? Kaip pati matai nusistovėjusį rečitalio žanrą ir kokį jį nori matyti?

Tikiu, kad niekas nieko nevaržo ir visi gali rinktis bet kokią formą, bet atlikėjai lieka prisirišę prie XIX a. formato, kai jaučiasi „piano hero“ („fortepijono herojus“). Rečitalio „išradėjas“ buvo XIX a. kompozitorius Ferencas Lisztas, įtvirtinęs tokią formą: pianistas vienas scenoje groja virtuozinius kūrinius, fortepijonas pasuktas 90 laipsnių kampu, kad matytum puikią atlikėjo techniką ir veido išraiškas. Įdomu tai, kad iki tol fortepijonas taip nestovėdavo – ansambliuose jis likdavo kažkur šone, pianistas nebūdavo herojus. Tačiau man keista, kad dabar, po poros šimtų metų, tai vis dar nekvestionuojama. Man norisi pasirinkti kompozicijas, kurios tai kvestionuoja. Ar aš visada išsprūstu iš šio formato? Tai mano kova: instrumentas vis tiek stovi scenos viduryje, bet galbūt padėti gali savitas priėjimas prie kompozicijos.

Pati esi LMTA meno doktorantė. Papasakok, ką tyrinėji, kaip susidomėjai šia tema, kuo Tau ji pasirodė svarbi pačiai ir aktuali kitiems šiuolaikinės muzikos atlikėjams?

Pati tema mane sužavėjo dėl Erikos Fischer-Lichte knygos „Performatyvumo estetika“, kurią skaičiau 2016 m. vasarą, ir ji man pasirodė absoliutus raktas į visa, kas man įdomu. Nors ji – apie teatrą, viską mačiau kaip galimą pritaikyti muzikoje, nes iš esmės performatyvumas duoda tam tikrą žiūros tašką. Ir dabar, berašydama darbą, kai „kasuosi“ prie paties termino esmės, man įdomiausia yra tai, kad sąvoka „performatyvumas“ atėjo iš lingvistikos, ją taip pat naudoja filosofai – identiteto, lyties identeto klausimais. Man pačiai tai atrodo kaip naujos realybės pažadas. Performatyvumas vyksta kontekste, kur dalyvauja keletas pusių ir yra bendras susitarimas; per performatyvų veksmą galima pakeisti realybę. Paprasčiausias pavyzdys – santuoka: „skelbiu jus vyru ir žmona!“. Tiesiog nerealu, kaip tai yra konceptualu: juk tarp vyro ir moters realiai niekas nepasikeičia, bet įvyksta socialinis susitarimas, pakeičiantis žmonių realybę. Rugsėjo 11-osios teroro aktas – teatrališkumo bruožų turintis įvykis, pakeitęs amerikiečių požiūrį į islamo religiją, panaikinęs įsivaizdavimą, kad jie yra nepažeidžiami. Judith Butler rašė apie tai, kad lytis yra performatyvi: aš tampu moterimi, kartodama moteriškus veiksmus, bet jei nuo mažens būčiau kartojusi vyriškus veiksmus, mano identitetas galėtų būti kitoks.

Kodėl performatyvumas yra nuostabus dalykas mene? Tarkime, fortepijono rečitalyje susitarimas toks: aš grosiu scenoje ir būsiu virtuozė, o jūs – klausytojai. Bet galima ir pakeisti šį susitarimą. Tačiau performatyvus įvykis, net ir norint, ne visada įvyksta. Man pačiai performatyvūs meno kūriniai suteikia gal kiek naivų lūkestį, kad įmanoma pakeisti nusistovėjusius formatus ir sukurti naujus priėjimus prie meno – ta naujos realybės iliuzija.  

Galbūt performatyvumo idėja lengviau pritaikoma šiuolaikinėje muzikoje, kuri neturi įtvirtintų atlikimo kanonų, o kaip su „aukso fondu“ ir klasika? Ar ji gali būti atlikta performatyviai?

Žinoma. Yra specialiai sukuriami performatyvūs kūriniai, bet aš tikiu, kad tam tikrame kontekste performatyviu gali tapti atlikimas. Pavyzdžiui, kai griuvo Berlyno siena, violončelininkas Mstislavas Rostropovičius ant griūvančios sienos griežė Johanno Sebastiano Bacho Sarabandą iš Antrosios siutos – ir jo kontekstas pasikeitė, tapo įvykiu. Muzikantui svarbiausias aspektas buvo tai, kad jis groja ir aplink griūna, išnyksta jo veiklos geografinė ir ideologinė riba, limitai.

Kuo Tave apskritai žavi šiuolaikinė muzika, kad joje sumanei specializuotis? Ar santykis su ja Tavo kaip atlikėjos kelyje kito, ar nuo pat paauglystės ja domėjaisi ir Tau ji tiesiog natūraliai „prilipo“?

Labai nenoriu priskirti savęs – kaip ir kiti ansamblio „Synaesthesis“ muzikantai – prie prisiekusių tik šiuolaikinei muzikai, segregacijos mane gąsdina. Mano tikslas rašant meno doktorantūros darbą yra ir Bacho „Goldbergo variacijas“ pagroti. Bet man sunku suvokti, kaip galėčiau groti tik kanoninius dabus. Ir tokius atlikėjus man labai sunku suprasti, nes kyla kausimas, kiek galima atlikti vis tuos pačius kūrinius išlaikant susidomėjimą? Bet kurioje kitoje sferoje sunku įsivaizduoti dabarties žmogų, kuris sakytų: aš apsiriboju išradimais ir teorijomis iki XX a. vidurio, nes dabar viskas fragmentiška, komplikuota, tad aš toliau nežiūrėsiu. Man trūksta balanso, ypač akademinėje aplinkoje – gali visą sudijų programą groti kūrinius iki XX a. vidurio; įsivaizduokite, kas būtų, jei kitose meno ar net mokslo srityse normalu būtų apsiriboti studijomis iki XX a. vidurio? Mane gąsdina atskirtis tarp Kompozicijos katedros ir daugelio atlikimo katedrų susidomėjimo laukų. Kartais atlikdama šiuolaikinę muziką jaučiu net neigiamą požiūrį – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: viename konkurse Anglijoje su kita pianiste grojome Steve’o Reicho „Piano Phase“ ir vienas komisijos narys, garsus pianistas, pasakė: nežinau, kaip vertinti šitą kūrinį, tad net nevertinsiu. Tikrai nepuolu klasikos, myliu kanoną ir pati jo klausau, bet neretai jaučiu požiūrį „ką ji čia daro?“ Aš kelčiau kitokius klausimus: tikiu laisve veikti ir specializuotis kiekvienam įdomiausiame lauke, tačiau manau, kad muzikos lauko vientisumui palaikyti yra reikalingas požiūrio pokytis, kad domėjimasis savo srities naujovėmis ir platesnio konteksto supratimas yra labai svarbus kiekvienam muzikos profesionalui.

Kokių anksčiau esi parengusi solinių projektų ar rečitalių? Kiek jie skyrėsi ir kuo jie panašūs į šį?

Šie du rečitaliai yra mano siekiamybė – vientisi koncertai, turintys konceptą ir besijungiantys tarpusavyje. Anksčiau tokių rečitalių nerengdavau, tiesiog pasirinkdavau patinkančius tarpusavyje derančius kūrinius, o dabar vienas iš mano tikslų – kvestionuoti, kaip sudarome programą. Man atrodo, to labai trūksta, yra daug „salotų principo“ – truputėlį Bacho, truputėlį to ir ano, kas tarpusavyje neturi jokios logikos. Tikrai nesu pionierė – yra fantastiškų pavyzdžių, kai žmonės suranda labai originalius sprendimus. Pvz., prieš porą metų „Gaidos“ festivalyje Pierre’as-Laurent’as Aimardas grojo modernią muziką (György Kurtágo, Pierre’o Boulezo) gretindamas su Bacho ir Claude’o Debussy kūriniais. Matau, kad Lukas Geniušas labai sąmoningai renkasi programas. Arba Jevgenijus Kisinas, pasirinkęs žydų kompozitorių kūrinius ir pateikęs juos su paties skaitoma jidiš poezija – tai forma, autentiškai atkurianti kultūrų ryšius. Labai didelis pliusas, kai koncertas turi už jo slypintį konceptą. Manau, tai raktas ir į klausytoją, ir patiems atlikėjams – tarsi pervėrus siūlu, labai skirtingi dalykai tau pačiam logiškai susijungia ir pakeičia priėjimą prie muzikos.

Esi viena iš ansamblio „Synaesthesis“ vadovų. Kuo Tau, kaip solistei, padeda muzikavimas ansamblyje, kuo praturtina kaip muzikantę?

Dėl ansamblinio grojimo galiu pasakyti tiek – tik per kamerinį grojimą matau buvimo muzikoje prasmę, man buvimas scenoje su žmonėmis yra pats didžiausias malonumas. „Synaesthesis“ yra bendraminčių žmonių būrys, jie tam tikru momentu mane, kankinamą abejonių, visiškai sulaikė muzikoje. Su ansambliu atradau, kad galima kurti savo turinį, idėjas. Ir jaučiu, kad mes sugebame išlaikyti savo braižą, kurti konceptualias programas, nepataikauti, nepriimti primestų taisyklų – ir tai labai išlaisvina. Yra daug azarto ir dinamikos, dirbant talentingų žmonių būryje. Nuo pat ansamblio pradžios norėjome, kad kiekviena programa turėtų savo formatą, skirtingą priėjimą. Ir patys jaučiame, kad tas sumanytas konceptas scenoje veda, tai tarsi vėliava, paskui kurią eini. Būdama solistė jaučiu lygiai tą patį poreikį: kuruoti programą – turinį, kurį tu pateiki žiūrovams – ir eksperimentuoti, ar koncertas pasieks žiūrovą kaip vientisa idėja, ar bus suvokiama fragmentiškai. Dabar irgi įdomu, kaip klausytojai suvoks būsimą koncertą „Piano Re-Imagined“.

Kokius tikslus sau keliesi kaip atlikėja, į kokius klausimus stengiesi sau atsakyti?

Dažniausiai smalsumą man sukelia tam tikri kūriniai ir reiškiniai, tad įdomiausias gal ir yra jų perteikimas ir komunikavimas su publika to, kas man pačiai įdomu – ar pavyks tai perteikti žiūrovui? Mano kaip pianistės minusas – kartais man įdomiau net ne įgyvendinimas, o pats konceptas. Aišku, be techninio įgyvendinimo neprieitum prie komunikacijos. Bet dabar įdomiausia būtent komunikacija, juolab, kad šiuolaikinė muzika nėra lengvai priimama, tad dažniausiai mano galvoje besisukantis klausimas – kaip su šia muzika prieiti prie žmogaus? Dabar vientisa programos idėja atrodo kaip raktas. Jei neatrakinsiu su šiuo, galbūt pradėsiu galvoti kažką kito.

Koncertas „Piano re-imagined“ – gegužės 11 d. 18 val. LMTA Balkono teatre (Gedimino pr. 42, Vilnius).

Renginys nemokamas.