7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jubiliejinį sezoną užbaigs Gustavo Mahlerio simfonija

Kristupas Antanaitis
Nr. 19 (1298), 2019-05-10
Muzika Anonsai
Gustav Mahler
Gustav Mahler

Gegužės 16 d. Vilniaus kongresų rūmuose maestro Gintaras Rinkevičius ir jo vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jubiliejinį trisdešimtąjį koncertų sezoną užbaigs įspūdinga austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio (1860–1911) simfonija Nr. 3. Šis kūrinys šventinio sezono pabaigai pasirinktas neatsitiktinai. Muzikologė Jūratė Katinaitė rašė, kad „maestro G. Rinkevičius – pirmasis Lietuvos „maleristas“, kurio dėka Lietuvoje prasidėjo G. Mahlerio kūrybos recepcijos istorija“. Bėgant metams G. Mahlerio kūryba tapo neatskiriama Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro repertuaro dalimi. G. Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras taip pat yra įrašęs visus G. Mahlerio simfoninius kūrinius.

 

G. Mahleris, antras iš 14 vaikų, gimė 1860 m. Čekijos miestelyje. Anksti pažino vargą ir skausmą. „Esu triskart benamis: kaip bohemietis – Austrijoje, kaip austras – Vokietijoje ir kaip žydas – visame pasaulyje. Visur – tik įsibrovėlis, niekad nelaukiamas“, – rašė kompozitorius. Nuo 1875 m. G. Mahleris studijuoja Vienos konservatorijoje, pradeda kurti „Stebuklingą berniuko ragą“. Nesėkmė lydi daugelį jo kūrinių, tarp jų − ir kantatą „Rauda“, kurią atmetė L. van Beethoveno premijos komisija.

 

Tačiau kaip dirigentas G. Mahleris sėkmingai kilo karjeros laiptais – jis buvo paskirtas Vienos operos teatro vyriausiuoju dirigentu. Tai buvo prestižiškiausias postas Austrijos imperijoje, kuriame G. Mahleris dirbo 10 metų. Diriguodamas jis išgarsėjo ne tik įspūdingais W.A. Mozarto „Don Žuano“ ir R. Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ pastatymais, bet ir griežtumu publikos atžvilgiu. O orkestrą esą jis tiesiog hipnotizuodavęs... G. Mahleris dirigavo Prahoje, Leipcige, Budapešte, 1909−1911 m. vadovavo Niujorko filharmonijos orkestrui. Ilgą laiką G. Mahleris buvo žinomas kaip vienas geriausių savo kartos Europos dirigentų. Visus metus diriguodamas, o vasaromis rašydamas muziką, G. Mahleris išseko ir mirė būdamas vos 50-ies metų.

 

Įvertinimo ir pasaulinio populiarumo G. Mahlerio muzika sulaukė tik XX a. antroje pusėje, praėjus 40 metų po jo mirties. Dėl to kaltas buvo ir pats kompozitorius, kuris buvo labai griežtas orkestrui ir dirigentams. Prie savo kūrinių jis nuolat grįždavo, juos vis taisydavo, tobulindavo partitūrų detales, nes dirigento veikla leido jam savo idėjas patikrinti praktiškai. Didžiausią dėmesį kompozitorius skyrė simfoninei muzikai. G. Mahleris sakydavo, kad „simfonija – tai pasaulis“. Iš viso sukūrė dešimt simfonijų (paskutinė nebaigta) ir apie 50 dainų. Vienas jo garsiausių kūrinių – Aštuntoji simfonija – dar vadinama „Tūkstančio atlikėjų simfonija“. Ją atlieka 8 dainininkai, 2 dideli chorai, vaikų choras, 50 styginių, 40 pučiamųjų, vargonai, fisharmonija, 5 arfos, fortepijonas ir daug įvairių mušamųjų.

 

G. Mahlerio simfonijos išsiskyrė ne tik trukmės prasme, bet ir instrumentų skaičiumi. Apie G. Mahlerio instrumentuotę R. Straussas sakė, kad ji tiesiog pavyzdinė. Kompozitorius garsėjo iki tol dar nekurtomis simfonijomis, pavyzdžiui, „Simfonija altui“ buvo sukurta balsui, o ne orkestrui, kaip buvo priimtina anksčiau, kūrė daug dainų pagal senąsias VIII–IX a. kinų eiles. Deja, jo lėto veiksmo simfonijos publikos nebuvo priimamos palankiai, o fašistinėje Vokietijoje dėl kompozitoriaus žydiškos kilmės jo muzika buvo draudžiama.

 

1893-iųjų vasarą G. Mahleris leido mažame kalnų kaimelyje Šteinbache, Austrijoje. Tuo metu jis tapo „vasarų kompozitoriumi“ – koncertų sezono metu pasinerdavo į dirigento darbą ir didmiesčio gyvenimą, o vasaras leisdavo atokiame užmiestyje, kur, supamas pasakiškos gamtos, galėdavo ramiai atsidėti kūrybai. Ant ežero kranto, pievų ir kalnų apsuptyje gimė ir G. Mahlerio Trečioji simfonija, kurios pagrindinė tema – gamta ir žmogaus santykis su ja. „Nėra reikalo žiūrėti į kraštovaizdį – jis visas sudėtas į mano simfoniją“, – sakė G. Mahleris jo aplankyti atvykusiam legendiniam vokiečių dirigentui ir geram draugui Bruno Walteriui. Išklausęs paties G. Mahlerio skambinamą Trečiąją simfoniją, B. Walteris vėliau rašė: „Jo visa esatis paslaptingu kvėpavimu man atrodė susijungusi su gamta. Tą akimirką galėjau išvysti jį tarsi patį gamtos dievą Paną.“

 

Simfonijos premjera įvyko 1902 m. birželio 9 d. Krefelde, Vokietijoje. Šiuo kūriniu G. Mahleris siekė apjungti visas savo sukauptas žinias apie žmogaus gyvenimą. Simfonijos esmę puikiai atskleidžia šešioms jos dalims G. Mahlerio suteikti programiniai pavadinimai: „Panas atsibunda. Įžengia vasara“, „Ką man kalba pievų gėlės“, „Ką man kalba miško gyvūnai“, „Ką man kalba žmogus“, „Ką man kalba angelai“ ir „Ką man kalba meilė“. Šiuos paaiškinimus kompozitorius paliko kaip kūrinio programą, todėl yra priskiriamas prie programinės muzikos kūrėjų. Tačiau simfonijos muzika yra tokia įtaigi, jog net ir neperskaičius pavadinimų arba jų kompozitoriui net neparašius, klausytojas puikiai suprastų, ką norima pasakyti.

 

Pirmoji dalis turi didingą žalvarinį atspalvį, kurį puikiai sukuria variniai pučiamieji. Ši didybė yra tarsi vartai, atveriantys kelią paslaptingoms ir grėsmingoms temoms, laukiančioms savo klausytojų teismo ateityje. Nepaisant lyrinių nukrypimų, juntama nuotaika bei emocija sukuria intensyvią dramą, kuri išsivysto į lėtą triumfą. Staigus kontrastas, mieguistas antrosios temos judėjimas, sukelia nekaltą svajonių šokį, galbūt G. Mahlerio originalios koncepcijos žydėjimą. Trečiąją temą kuria žiaurūs, bet tuo pačiu ir labai žaismingi mediniai pučiamieji, kurie su trimitais mezga dialogą, skambantį kažkur toli, tarsi kalnuose. Ketvirtoji ir penktoji temos atneša žmogaus balsą. Pradžioje nuskamba alto solo, o po to prie šio instrumento prisijungia ir choras. Pirmąją solo sceną regime kaip ilgą neviltį, viso pasaulio skausmą. Tačiau kompozitorius neleidžia ilgai tvyroti melancholijai ir šiuos niūrius šešėlius išsklaido su penktąja tema, taip įnešdamas šviesą. Žmogaus balsas, ko gero, tobuliausias ir gražiausias instrumentas, kartu su orkestru, išsprendžia problemas, atneša dangiškąją palaimą ir kūrinio finale prieinama šlovinga išvada, tikra ekstazė, išsilaisvinimas iš kančių.

 

Literatūriniais vokiečių folkloro rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ ir Friedricho Nietzsche’s „Taip kalbėjo Zaratustra“ tekstais iliustruota simfonija nuo pat premjeros dienos sulaukė didžiulio pasisekimo. „BBC Music Magazine“ atliktoje dirigentų apklausoje G. Mahlerio Trečioji simfonija pateko į dešimties geriausių visų laikų simfonijų sąrašą.

 

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro jubiliejinio 30-ojo sezono pabaigos koncertas įvyks 2019 m. gegužės 16 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.

Gustav Mahler
Gustav Mahler
Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. G. Jauniškio nuotr.