115-osios Vlado Jakubėno gimimo metinės Kompozitorių namuose
Gegužės 15 d. minėsime žymaus tarpukario muzikos modernisto ir išeivijos menininko – kompozitoriaus, įtakingo muzikos kritiko Vlado Jakubėno 115-ąsias gimimo metines. Ta proga Vlado Jakubėno draugija Vilniuje gegužės 14 d. 18 val. Kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus g. 29) rengia diskusiją, skirtą prisiminti šiai iškiliai Lietuvos muzikos istorijos asmenybei. Renginį papuoš vos prieš keletą metų pirmą kartą pastatyto V. Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ įrašo peržiūra (Baltijos baleto trupė, choreografė Marija Simona Šimulynaitė).
Renginyje dalyvaus Vlado Jakubėno draugijos nariai – baleto partitūrą orkestravęs kompozitorius Marius Baranauskas, muzikologas Vaclovas Juodpusis, smuikininkas, pedagogas Petras Kunca, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narys Vytautas Gocentas, žurnalistas Juozas Skomskis. Diskusijos dalyvius pasveikins Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius, baleto „Vaivos juosta“ savybes aptars baleto kritikė, muzikologė Audronė Žiūraitytė. Vakarą ves Vlado Jakubėno draugijos pirmininkė, muzikologė Beata Baublinskienė.
Pasak kompozitoriaus ir eseisto Šarūno Nako, Vlado Jakubėno (1904–1976) muzikoje pinasi romantinės, impresionistinės ir neoklasicistinės muzikos atgarsiai, neretai persmelkti „lietuviškos intonacijos“.
V. Jakubėnas dažnai lyginamas su kitais dviem lietuvių muzikos modernistais Vytautu Bacevičiumi ir Jeronimu Kačinsku: visi trys 1932 m. Kaune įkūrė Muzikininkų progresistų draugiją, kuri 1936–1940 m. dalyvavo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos veikloje. Tačiau V. Jakubėnas buvo nuosaikiausias iš lietuvių modernistų – kūryboje laikėsi gana santūrios pozicijos naujovių atžvilgiu, kurias, pasak muzikologės Rūtos Stanevičiūtės, vertino ne tik iš meninių, bet ir iš etinių pozicijų.
Vladas Jakubėnas gimė Biržuose 1904 m. reformatų kunigo šeimoje – jo asmenybė formavosi griežtoje kalvinistinėje atmosferoje. Jis gavo puikų muzikinį išsilavinimą Rygos konservatorijoje, kur studijavo latvių muzikos klasiko Jāzepo Vītolo klasėje (1924–1928), ir Berlyno muzikos akademijoje, kur jo kompozicijos dėstytojas buvo įtakingas to meto vokiečių kompozitorius Franzas Schrekeris (1928–1932). Berlyne, kurį V. Jakubėnas vadino „pasaulio kultūrine sostine“, jis susipažino ir su naujausiomis muzikos tendencijomis, ypač žavėjosi Paulio Hindemitho kūryba. Vis dėlto, anot R. Stanevičiūtės, tapatino avangardą su kairuoliškomis ideologijomis, todėl selektyviai vertino naujoves ir 1932 m. sugrįžęs į Lietuvą labiau linko į paprastesnę, tradiciškesnę muzikos ištarmę.
Iš kūrybos anais, kaip ir šiais, laikais pragyventi gali ne kiekvienas kompozitorius, tad ir V. Jakubėnas dėstė fortepijoną Kauno konservatorijoje, daug rašė Lietuvos kultūrinėje spaudoje. Jo recenzijos šiandien mums yra nepamainomas tarpukario Kauno ir išeivijos muzikinio gyvenimo atspindys. Verta pabrėžti, kad aktyviausias jo kūrybos laikotarpis yra iki 1944 m. emigracijos į Vakarus (nuo 1949 m. gyveno Čikagoje). Vis dėlto V. Jakubėno muzikinis palikimas nėra menkas. Jis yra 3 simfonijų, styginių kvarteto, baleto „Vaivos juosta“, keliasdešimties kūrinių chorui, balsui solo, keliolikos kamerinių instrumentinių kūrinių autorius. Nors išeivijoje atsidūrusių kompozitorių muzika nelengvai skinasi kelią į šių dienų Lietuvos koncertų sales, V. Jakubėno muzika jose skamba, nėra pamiršta, nuolat įtraukiama į mūsų atlikėjų koncertines programas. Svarbus kompozitoriaus atminimo įamžinimo žingsnis buvo ir Vlado Jakubėno vardo suteikimas 2002 m. Biržų muzikos mokyklai, kurioje besimokantys vaikai nuolat skatinami atlikti šio kompozitoriaus kūrybą, ja domėtis.
