Muzika
Balandžio 29-ąją nustojo plakusi kompozitoriaus Vytauto Laurušo širdis: jautusi ir užjautusi žmogų. Anapilin išėjo didis žmogus, apdovanotas talentu nuoširdžiai kurti naują muzikos pasaulį, kuriame tilptų garsiniai mintijimai apie gyvenimo prasmę, emocijų proveržiai ir ironiškas požiūris į ilgai besitęsiantį gyvenimą.
Patyręs trijų Lietuvos valstybės egzistencijos periodų transformacijas, Jis išliko ištikimas Tėvynės sūnus. V. Laurušas siekė pajusti save kaip gamtos ir žmonių bendruomenės derinį. Darbais keisti pasaulį. Gal sinergija formavo V. Laurušo savistabos gebėjimus, galias įvertinti kelius ir klystkelius, džiaugtis prasmingo gyvenimo minutėmis. Jis nuolatos buvo Lietuvos muzikinio gyvenimo verpetuose. Diplomatiškas, nuoširdus, rasdavęs būdų pagelbėti žmogui. Būdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos pirmininku sudarė sąlygas plėtoti operos ir baleto meną naujuose teatro rūmuose, statė namus kolegoms, tvarkė poilsio erdves. Sudėtingo visuomenės lūžio laikotarpiu globojo Lietuvos muzikų kalvę – konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). „Nepriklausomos Lietuvos idilė – tai mūsų, vyresniųjų, vaikystės vizija, netekties pokaryje skausmas, pilietiškumo jausena“, – kalbėjo V. Laurušas.
Jo kūrybos palikimas – nuo dainos, operos iki modernių simfoninių, vokalinių, chorinių ir kamerinių instrumentinių kūrinių, skambėjusių Europoje ir JAV, nustebinusių netikėtais minties, emocijų viražais. Atlikėjų mėgtas už nuoširdumą ir gebėjimą jį reikšti.
Grublėtame gyvenimo ir kūrybos kelyje mokėjo rasti savo taką, stengdavosi džiaugtis dalindamasis, suprasdamas savo buvimo prasmę ir kito skausmą. Gebėjo atsiminti, pasidžiaugti, neįžeisti, pagerbti kitą. Aktyviai reagavo į neigiamas visuomenės permainas, stengėsi suvokti ir neskubėjo nieko teisti.
Laurai kūrybiniuose konkursuose, vertintojų liaupsės, garbingiausi apdovanojimai, Nacionalinė ir kitos premijos... Svarbiausia – Jis juto gyvenimo skonį. O dabar te ilsisi siela ramybėje po darbais įprasmintų metų.
