7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Simfonija su būtinu fortepijonu

Lukas Geniušas skambino Johanneso Brahmso Antrąjį koncertą fortepijonui

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 17 (1296), 2019-04-26
Muzika
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.

Balandžio 18 d. Vilniaus Kongresų rūmuose Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras atliko Piotro Čaikovskio Pirmąją simfoniją g-moll, op. 13, „Žiemos svajos“ ir Johanneso Brahmso Antrąjį koncertą B-dur, op. 83. Solistas – pianistas Lukas Geniušas.

 

Brahmsas šį Koncertą dedikavo savo mokytojui Hamburge Eduardui Marxsenui. Premjera įvyko 1881 m. lapkričio 9 d., fortepijono partiją sėkmingai atliko pats autorius, su juo grojo Alexanderio Erkelio diriguojamas Budapešto simfoninis orkestras. Koncertas tapo svarbiu pereinamojo laikotarpio kūriniu: tarsi tiltelis iš labai jausmingos romantikų raiškos į ekspresija jaudinančią vėlyvojo romantizmo epochą. Tai poetinė muzikinė pasaulio išraiška, kuriai įtakos turėjo Ludwigo van Beethoveno muzikinis mąstymas, Franzo Schuberto melika, harmoninės konstrukcijos. Iki šiol klausytojus žavi Brahmso temų turtingumas, emocionalumas, minties gelmė. Šis koncertas – grandiozinis kūrinys, vadinamas Symphonie mit obligatem Klavier – simfonija su būtinu fortepijonu.

 

Penkiasdešimt minučių muzikos – visada iššūkis pianistui. Pats būdamas pianistas, šį keturių dalių opusą Brahmsas kūrė tarsi savimi nepasitikėdamas, susirašinėjo su artimiausiais draugais, tarėsi dėl vieno ar kito epizodo. Romantizmo klasika tapusio kūrinio orkestro ir fortepijono skambėsenos vienyje ieškojo tembrinės įvairovės ir ypatingos vietos fortepijonui. Atskiri išplėtoti fortepijono solo epizodai netgi tapo savotiškais savarankiškais intermezzo. Pirmoje dalyje tarsi norėjosi atkreipti dėmesį į kompozitoriaus siekį reikštis labiau poetiškai. Gal todėl tekste nemažai žymių dolce. II d. Allegro appassionato kompozitorius kūrė kaip scherzo. Tokį charakterį orkestrui ir pasiūlė pianistas. Valtornos, puikiai grojusios pirmąją Koncerto temą ir kitus epizodus, čia kiek atsipalaidavo.

 

Nuo pat pirmojo valtornų ir fortepijono dialogo buvo jaučiamas geras orkestro ir Luko Geniušo tarpusavio supratimas, siekis įprasminti Brahmso mintijimus ne juos supriešinant, bet kuriant neatsiejamą aistringą muzikos lydinį. Skambėjo puikūs dialogai ne tik ryškiame pirmos dalies, bet ir kituose epizoduose. Kad ir interpretuojant trečią, Andante, dalį. Graži lyrika perteikiant pasirinktos Brahmso dainos „Immer leiser wird mein Schlummer“ (koncerto anotacijoje, greta kitų klaidų, neteisingas ir šios dainos pavadinimo vertimas. Miegas ne „gilėja“, bet priešingai – herojus bunda, o nubudimą sieja su aistra, ateinančiojo laukimu). Puikiai šios emocijos buvo išreikštos intymios nuotaikos violončelės solo, alto, medinių pučiamųjų grupės, fortepijono ir neforsuoto, „kvėpuojančio“ orkestro deriniuose. Savotiškoje muzikos sukurtoje meditacijoje galima buvo justi partitūros rankraščio originale pažymėtos eilutės prasmę: „Benedictus qui venit in nomine Domini“ („Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“).

 

L. Geniušo grojimo maniera nepaprastai palanki norint turtingas Koncerto harmonines konstrukcijas pripildyti skambesio pilnatvės. Kokybiškas klavišo gelmės pojūtis tiek grojant staccato, tiek legato. Jokio paviršutiniškumo ir skambinant molto leggiero – sukauptas garsas, spalvingas harmoninis audinys, išbaigti epizodai. Pianisto ekspresija kartą „užnešė pirštus“ (pirmos dalies C numerio pasažuose), tačiau galima buvo žavėtis oktavų, sunkių akordinių pasažų precizika, labai tikslinga manualinės technikos kalba.

 

Beethoveno ir Roberto Schumanno orkestro kalbos pagrindas talentingajam Brahmsui tapo gera baze atliepiant vengrų muzikos koloritą ir aistringą savastį. Orkestras buvo puikus partneris. Koncerto klausiausi „pakabinta“ balkono palubėje, solisto nemačiau, bet orkestras, kartu kurdamas vientisą drobę, beveik niekur jo neužgožė. Publikai prašant L. Geniušas paskambino nuotaikingą Leonido Desiatnikovo pjesę.

 

Stebina pianisto koncertinis užimtumas. Kovo mėnesį L. Geniušas koncertavo Niujorke, puikioje, jaukioje muziejaus „The Frick Collection“ salėje. Parengė rečitalį Amsterdamo „Concertgebouw“, grojo „Kioi Hall“ Tokijuje. Gegužės pradžioje jo laukia koncertai muzikos festivalyje „Pašėlusios dienos“ Tokijuje (kasmet didžiuliame 10 salių komplekse vienu metu nuo ryto iki vakaro vyksta klasikinės muzikos koncertai, per tris dienas jų surengiama apie 250). Gegužės pabaigoje Londone, „Barbican“ centre, L. Geniušas dalyvaus Leonido Desiatnikovo autoriniame vakare. Dabar jau Vilniuje gyvensiantis pianistas per metus surengia apie 60–70 koncertų. Pradėjo vesti meistriškumo kursus.

 

Piotro Čaikovskio Pirmoji simfonija g-moll „Žiemos svajos“ pernai, besibaigiant metams, buvo atlikta Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro. Pats kūrinys įspūdžio nepadarė (rašyta „7 meno dienose“, 2018 12 07). Po dabar aptariamo koncerto noriu prisiminti Hanso fon Bülowo mintį: „Nekaltinkime orkestro, o pažvelkime, kas stovi prie pulto.“ Gintaras Rinkevičius tame primityvokame tekste muzikai suteikė prasmingą formą, sudėstė dramaturgiją, rado kontrastingų epizodų prasmių, išryškino artikuliacinius momentus. Aiškią formą įgavo ir fuga, kiek susvyravusi, bet radusi taką į kulminaciją. Mano akyse Čaikovskio simfonija reabilituota.

Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.