Šventė ir nepaliaujamas triūsas

Balandžio 10 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vyko tradicinis, jau 20-asis, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas. Laureačių koncerto pradžioje publikai priminusi V. Jonuškaitės-Zaunienės biografiją, muzikologė Beata Baublinskienė pabrėžė, jog klausydamiesi šios tarpukario Lietuvos dainininkės įrašų ne tik girdime balsą, kaip unikaliausią instrumentą, bet ir atpažįstame ypač ryškią, orią asmenybę ir tvirtą charakterį, girdime aukštą profesionalumo lygį. Dainininkė ypatinga ir tuo, kad švytėdama visais pagrindiniais mecosoprano vaidmenimis operos scenoje, pirmoji įteisino koncertų dainininkės statusą, įtraukdama į programas ir lietuvių liaudies dainas.

Akademinio skautų sąjūdžio fondo (Čikaga) iniciatyva LMTA rengiamas dainininkių konkursas – graži pagarbos išraiška lietuvių operos žvaigždei, tikrai primadonai. Pasak fondo atstovės Jolitos Buzaitytės-Kašalynienės, konkursas yra simbolinis dainininkės sugrįžimas į namus ir „kelių Lietuvų suvienijimas“ – ikikarinės ir pasitraukusios bei tos, kuri kėlėsi ir kūrėsi iš naujo. „Norėjome, kad tai būtų ne tik šio konkurso, bet ir visų buvusių konkursų dalyvių, o ypač visų pedagogų, šventė“, – sakė J. Buzaitytė-Kašalynienė.

Jau dvidešimt metų konkurso programa kelia įprastus akademinius reikalavimus: baroko arba klasicizmo arija; romantizmo epochos arba XX–XXI a. arija, romansas arba Lied; lietuvių kompozitoriaus originalus kūrinys ir harmonizuota (arba be pritarimo) lietuvių liaudies daina. Šioji, kaip ir daugelio konkursų, programos klišė atspindi pastovumą, gerą progą tobulėti, kasdienių studijų programas kreipiant į dalyvavimą konkurse, tikintis pasirodyti platesnei auditorijai ir sulaukti išsamesnio aptarimo. Vertinama pažymint balso kokybę, muzikalumą, artistiškumą. Kone svarbiausia šioms savybėms pademonstruoti – tinkamas repertuaras. Dabar, kai konkursas tradiciškai rengiamas jau du dešimtmečius, verta atsigręžti ir pasidalyti nepretenzingais įspūdžiais apie jo vyksmą ir tendencijas.

Pastovus perklausų lankytojas pastebės, jog daugybė konkursinių kūrinių vis tie patys: Johanno Sebastiano Bacho „Quia respexit“, „Mein gläubiges Herze“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Voi, che sapete“ ir „Non so piu“, Despinos arija, Giuseppe’s Verdi Oskaro kupletai, Giacomo Puccini Mimi arija „Donde lieta usci“, Miuzetės valsas ir Lauretos arija, Broniaus Budriūno „Tykiai, tykiai“, Antano Belazaro „Obelys“, „Pienė“, Balio Dvariono „Pušys“, Juozo Tallat-Kelpšos „Ne margi sakalėliai“... Dažna ir Aleksandro Kačanausko „Kad aš našlaitėlė“, tik kažin ar ji laikytina harmonizuota liaudies daina – savo forma veikiau tai originali daina, gal net baladė, tik ne pagal originalų poeto, o pagal liaudies tekstą. Dažna pozicija konkurse – ir kuris nors trumpas Felikso Bajoro fragmentas iš jo „Sakmių siuitos“, kaip „šiuolaikiškas, trumpas ir kontrastingas“. Tas ar kitas „Sakmių“ fragmentas, išplėštas iš ciklo visumos, nuskamba keistokai, mat šio ciklo dainos atliekamos attacca. Tiesa, vis dažniau padainuojama efektinga Kunigundos arija iš Leonardo Bernsteino operetės „Kandidas“, prieš gerą dešimtmetį pirmąsyk LMTA nepaprastai įspūdingai nuskambėjusi iš studentės Anetės Graudinios lūpų.

Nesunku suprasti, kodėl dažnai pasirenkamas vis tas pats repertuaras. Tai geri, patikrinti kūriniai, patogūs dainuoti, jie teikia saugumo jausmą bei pasitikėjimą, išryškina galimybes, leidžia pasireikšti. Tačiau būtų galima sau atrasti ir kitiems parodyti daugybę kitų puikių kūrinių, praturtinant tiek asmeninį, tiek viso konkurso repertuarą. Nejau vartomas vis tas pats nedidelis natų rinkinių pluoštas? Dažnesnis konkurso klausytojas taip pat aptiks, kad ankstesnėse perklausose skambėjusios didžiosios bel canto arijos šiuo metu iš repertuaro kažkodėl išnyko.  

Renkantis konkursui ankstesniųjų epochų repertuarą, dominuoja Mozartas. Tačiau šio autoriaus darna ir paprastumas apgaulingi: kūrinio detalių nepaisymas dažnai palieka mechaniško nekonfliktiškumo įspūdį – nelyginant plaukimas upe pasroviui, nepastebint, kad srovė turi krantus, dugną, užutėkius ir sūkurius, gelmes ir seklumas, o dar ir peizažą aplink, dangų... Kalbu apie dermių kaitos girdėjimą, moduliacijų ir sekvencijų prasmę bei reikšmę, apie simetriją ir dinamikos kontrastus, išlaikant pulsą, saiko jausmą.

Nelengva dalyvėms savo programose nuspręsti lietuvių liaudies dainos vietą. Susidarė įspūdis, kad liaudies daina, kaip visaverte konkurso dalimi, nėra pasitikima: programos pradžioje ji dažniausiai skirta tarsi prasidainavimui, o tikrasis dainavimas akivaizdžiai prasideda tik nuo antrojo kūrinio; liaudies dainai programos vidury tenka neaiškus „tarp kitko“ vaidmuo; ir tik programos pabaigoje, ir jei atliekama be pritarimo, daina, regis, būna suprasta, deramai įvertinta ir pagrįstai pagerbta – juk dainavimo būdas čia išskirtinis, savitas, ir klasikinės emisijos nebereiks ieškoti. Šiuo požiūriu nepamirštamą įspūdį paliko ankstesniuose konkursuose Gabrielės Kupšytės padainuota „Leliumai“ ir Eglės Šlimaitės „Auga vuobėlelė“. Buvo dainuojamas ne siužetas, o būsena. Keistu būdu tai priminė Bacho sakralumo erdvę.

Reta šio ir buvusių konkursų dalyvė, pasirinkusi rusų kompozitoriaus romansą, geba padainuoti jį su tinkamu slaviško romantizmo skoniu ir tradicija bei šiam stiliui būdinga nostalgija. Kalbų mokėjimas ir taisyklinga tartis yra vienas svarbiausių dalykų. Matyt, retas jaunas žmogus bemoka rusų kalbą tiek, kad galėtų skaityti turtingą šios tautos poeziją bei prozą ir taip įgyti minėtą stiliaus pajutimą. Klausydamasi šių metų konkurso, savo menamą prizą užrašų knygelėje už geriausią rusų kompozitoriaus kūrinio atlikimą paskyriau Verai Pavlovskajai, atlikusiai fragmentą „Su aukle“ iš Modesto Musorgskio vokalinio ciklo „Vaikų kambarys“.

Grįžtant prie lietuvių kompozitorių kūrinių, prizas už geriausią lietuvių autoriaus kūrinio atlikimą toje mano užrašų knygelėje tenka Gabrielei Kiršaitei – už subtilų ir nuotaikingą „Undinės“ fragmentą iš Giedriaus Kuprevičiaus ciklo „8 metafiziniai romansai“. O ankstesniame konkurse dėmesį yra patraukęs visiškai negirdėtas kompozitoriaus Jono Jurkūno kūrinys balsui ir fortepijonui „Apie ką visa tai?“ pagal Gintaro Grajausko originalios idėjos išmintingai ironišką tekstą. Tąsyk už lietuvių autoriaus kūrinio įtaigų atlikimą pirmenybę suteikiau Gabrielei Kupšytei. Laikas, pasirodo, bėga dar greičiau nei kad paverkaujame, juk Jurkūnas ir Grajauskas jau bemaž pusamžiai autoriai... Konkursas galbūt galėtų imtis iniciatyvos bendradarbiauti su Lietuvos kompozitorių sąjunga ir pateikti naujų lietuvių kamerinės vokalinės muzikos kūrinių ar atrasti rečiau atliekamų ir taip prisidėti prie lietuvių profesionaliosios muzikos sklaidos.

20-asis konkursas buvo, kaip žadėta, šventiškas: pagerbtas iškiliosios V. Jonuškaitės-Zaunienės atminimas, dalyvavo ankstesnių konkursų laimėtojos. Jos dabar sėkmingai žengia tolesniu profesionalaus dainavimo keliu. Greta šių metų laureačių Austėjos Zinkevičiūtės – I premija, prof. Irenos Milkevičiūtės kl. (II premijos laureatė Kamilė Balabonaitė, prof. Vladimiro Prudnikovo kl., koncerte nedalyvavo), Erikos Kviatkovskos – III premija, doc. Jolantos Čiurilaitės kl., ir diplomantės, pelniusios prizą už lietuvių liaudies dainą, Lorijanos Laurinskaitės, doc. Aušros Stasiūnaitės kl., baigiamajame vakare dainavo 19-ojo konkurso pirmos premijos laureatės Eglė Stundžiaitė ir Monika Kučinska, 18-ojo ir 19-ojo konkursų antrųjų premijų laureatė, dabar Londono Karališkosios akademijos auklėtinė Gabrielė Kupšytė, 12-ojo ir 14-ojo konkursų antrųjų premijų laureatė Ilona Pliavgo bei 11-ojo konkurso antrosios premijos laureatė, Nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Viktorija Miškūnaitė.

Džiugu, kad konkurso pianistai nepavargsta profesionaliai ir jautriai akompanuoti. Aukštą lygį kaskart inspiruoja profesoriaus Jurgio Karnavičiaus akompanavimas. Šiemet diplomu apdovanota pianistė Lina Giedraitytė. 

Šiųmečio konkurso atradimas – profesorės Irenos Milkevičiūtės klasės II kurso studentė Austėja Zinkevičiūtė. Jaunoji dainininkė, „Liepaičių“ chorinio dainavimo mokyklos absolventė, ugdyta mokytojos Vidos Taurinskaitės (taip pat buvusios I. Milkevičiūtės studentės), pakerėjo turtinga prigimtimi: puikiais vokaliniais duomenimis, natūralia balso emisija, muzikalumu, savitvarda ir stabilumu, puikiu skoniu bei išmintimi atliekant jos neilgai patirčiai gana sudėtingą repertuarą. Įkvėptai ir subtiliai skambėjo jos dainuojama Mimi arija iš operos „Bohema“ III veiksmo, netikėtai santūriai, kone rūsčiai traktuota ilgesingoji Budriūno „Tykiai, tykiai“, giliai išjaustas Sergejaus Rachmaninovo „Sapnas“, o retai atliekamas puikus Belazaro romansas „Laiškas“ nustebino jaunutės dainininkės asmenybės branda. Iš visos širdies linkiu Austėjai ištvermės, tikėjimo ir pasitikėjimo nuosekliai ir kantriai studijuojant, perprantant vokalo lobynų paslaptis bei ištvermingai atlaikant dainininkės kelio sunkumus. Tebūnie šis laimėjimas – kilnus įpareigojimas ir įsipareigojimas tarnystei.

V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas pradeda trečią dešimtmetį. Tegul sėkmingai tęsiasi jo šviesi misija, jungianti ir vienijanti ikikarinę, pokarinę, atgimusiąją ir dabartinę Lietuvą, mėginančią kantriai ištverti visus išbandymus.