Reveransas vokalinei muzikai

Pavasariniame muzikiniame gyvenime itin gausu renginių: įvairiai sumanytų, išradingai ir mažiau sėkmingai įgyvendintų, pateikiamas įvairus kūrinių repertuaras. Tokiame įvykių sraute nelengva išsiskirti, juolab sulaukti publikos dėmesio ir ją sužavėti. Tad kuo patraukė jaukus kamerinės vokalinės muzikos vakaras „Tas amžinas jausmas“, vykęs Kauno valstybinės filharmonijos Mažojoje salėje kovo 25-ąją? Visų pirma, pasirinkta programa – skambėjo prancūzų dainos bei arijos ir amerikiečių muzikos šedevrai, kuriuos atliko gerai žinomi muzikai: Natalija Katilienė (sopranas), Steinas Skjervoldas (baritonas) ir pianistė Eglė Perkumaitė.

Prancūzų dainos ir amerikiečių miuziklų hitai nedažnai atliekami mūsų akademinių koncertų salėse, juolab per vieną vakarą. Prancūzų muzika neatsitiktinai lyginama su žaižaruojančiu upokšniu. Čia galima rasti plačią spalvų, niuansų, kontrastų, subtilių ir rafinuotų melodinių bei harmoninių vingių paletę, kuri ypač ryški XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kompozitorių kūriniuose: nuo Ambroise’o Thomas iki André Messager, kuriuos ir girdėjome pirmoje koncerto dalyje. Natalijos Katilienės balsas, emocionalumas, žavinga sceninė laikysena, o svarbiausia, jų dermė, regis, sutverti atlikti prancūzų muziką. Solistės sopranas gyvybingas ir spinduliuojantis, skriejantis. Ji ne tik dainuoja ir „išdainuoja“, bet džiugiai, skoningai interpretuoja kiekvieną vokalinę miniatiūrą. Galime justi pozityvią solistės energiją, o sykiu ir atidumą dainuojamai muzikai ir, kas ne mažiau svarbu, tekstui.

Kito solisto, norvego Steino Skjervoldo stiprus, gražaus tembro baritonas labai disciplinuotas, raiškus, bet kur kas žemiškesnis. Įstrigo atmintin jo stabiliai ir įdomiai atliktos Maurice’o Ravelio „Trys Don Kichoto dainos“, kiek mažiau įtikino populiarioji Josepho Kosma „Nukritę lapai“. Na, o duetuose tas amžinas jausmas kur kas ryškiau sklido iš jo partnerės pusės...

Antra koncerto dalis buvo skirta amerikietiškam miuziklui. Čia skleidėsi kitokios N. Katilienės talento spalvos: šmaikštumas, koketiškumas, meilumas. Ypač žavingai solistė interpretavo Cole’o Porterio „So in Love“ („Įsimylėjusi“) iš miuziklo „Bučiuok mane, Keit“. Vėlgi, duetuose partneriui pristigo miuziklo žanrui būdingo atsipalaidavimo, šelmiškesnio asistavimo.

Puikia ir patikima abiejų solistų bendrakeleive buvo pianistė Eglė Perkumaitė. Būtent pianistei teko, ko gero, psichologiškai ir techniškai sudėtingiausia užduotis. Nuo pirmos iki paskutinės natos E. Perkumaitė buvo scenoje, sudarydama darnų ansamblį ir su sopranu, ir su baritonu. O solistai atsiskleidė kaip skirtingų temperamentų, vokalinių mokyklų, artistinių raiškos galimybių atstovai. Tad pianistei buvo nelengva „persijungti“ į jų skirtingų interpretacinių suvokimų valdas. Šįsyk nugalėjo neabejotina sceninė atlikėjos patirtis (jos kūrybinėje biografijoje – daugiau nei 850 koncertų: rečitalių, su orkestrais, kamerinių pasirodymų, akompanuojant pripažintiems Lietuvos ir užsienio vokalistams bei instrumentininkams), muzikalumas ir sąžiningos akompanuojančios pianistės reputacija.

Kam rūpi muzikos atlikimo kokybė ir kas mato, o veikiau girdi konkrečią padėtį, jau kelinti metai tyliai pašneka apie tam tikrą nuosmukio žymę. Renginys veja renginį, jų sklaidos tempai nerealūs, „daug žadantys“ anonsai (visi – žvaigždės, o pianistų, vokalistų, stygininkų etc. likę nedaug), bet tos „žvaigždės“ kažkaip vis neryškiau šviečia, susiskaido į begales projektų ir projektėlių. Arba priešingai – pernelyg apdairiai, be ryškaus, ambicingo siekio. Todėl vertingi tampa koncertai, kuriuose klausytojas pakylėjamas – paprastai, be jokių papildomų dekoracijų ir šou efektų.