7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzika yra laimė

Pokalbis su pianiste profesore Veronika Vitaite

Ieva Kananavičiūtė
Nr. 15 (1294), 2019-04-12
Muzika
Pianistų dinastija: Paulius Anderson, Aleksandra Žvirblytė, Veronika Vitaitė
Pianistų dinastija: Paulius Anderson, Aleksandra Žvirblytė, Veronika Vitaitė

Su šiemet 80-metį švenčiančia profesore Veronika Vitaite galima kalbėtis valandų valandas. Muzika, anot profesorės, yra laimė, lydinti ją nuo pat gyvenimo pradžios. Kritikų ji vadinta virtuoze, mokinių – nuostabia pedagoge, kolegų – linksma, kuklia, bet kartu stipria asmenybe. Pianistės sceninių, pedagoginių ir kultūrinių veiklų bei pasiekimų gausa išties stebina. Skambinimas solo, duetuose, pastaruoju metu su šeimos narių trio „Dinastija“, darbas tarptautinių konkursų žiuri, vadovavimas meistriškumo kursams, Lietuvą pasaulyje garsinančių pianistų, tarptautinių konkursų laureatų ugdymas – tai tik trumpas jos nuveiktų darbų per daugiau nei penkiasdešimt veiklos metų apibūdinimas. Paklausta, iš kur semiasi tiek energijos, profesorė šmaikščiai atsako, kad tai užkoduota jos pavardėje, prasidedančioje itališku žodžiu „vita“, reiškiančiu gyvenimą.

 

V. Vitaitės nuopelnai įvertinti Vytauto Didžiojo ordinu, Šv. Kazimiero ordino garbės medaliu už gyvenimo nuopelnus Lietuvos muzikai, kultūrai, visuomenei, anksčiau suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas; 2014 m. profesorė pelnė Vyriausybės kultūros ir meno premiją; šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senatas profesorei įteikė LMTA garbės medalį.

 

Visas Jūsų profesinis gyvenimas susijęs su pedagogika, su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Su kokiu jausmu palikote aktyvią pedagoginę veiklą akademijoje?

Akademiją palikau su šiltais jausmais. Čia man teko laimė dirbti su Lietuvos muzikinės kultūros korifėjais, tokiais kaip Stasys Vainiūnas, Saulius Sondeckis, Jurgis Karnavičius, Vytautas Laurušas, Olga Šteinberg, Virgilijus Noreika, Raimundas Katilius ir daugybe kitų. Mano profesija man yra labai brangi, todėl akademijoje dirbau su meile. Čia teko džiaugsmas išgyventi laimingas savo mokinių dienas, kartu su jais patirti sėkmes ir nesėkmes, nuolatos tobulinti save. Taip pat ir akademinis gyvenimas – koncertai, renginiai su Fortepijono katedra ir gerbiamais kolegomis – visuomet skatino ieškoti naujų būdų tobulėti. Akademijai linkiu gyvuoti ir klestėti. Čia sutelktas mūsų kultūros elitas.

 

Ar Lietuva, Jūsų požiūriu, turi savo fortepijono mokyklą? Kokia ji?
Manau, kad turi. Nors Lietuvoje profesionalus menas, lyginant su Europa, pradėjo plėtotis vėliau, o iki nepriklausomybės atkūrimo daugiausia pianistų mokėsi pasaulinio garso Maskvos konservatorijoje, mes sugebėjome adaptuoti gautas profesines žinias ir sukurti savo individualų veidą. Sakyčiau, kad mūsų pianistai pirmenybę teikia intelektualiam atlikimui, jiems būdingas filosofinis, lyrinis mąstymas ir labai aukšta dvasinė kultūra. Būtent intelektualumas, išorinių efektų nesivaikymas, subtilios ir poetiškos kūrinių interpretacijos daro mūsų fortepijono mokyklą savitą.

 

O kaip apibūdintumėte savo pedagoginį braižą? Kas formavo Jūsų stilių, kokias savybes siekėte perteikti savo studentams?

Man teko laimė mokytis pas profesorę Olgą Šteinberg. Baigusi Maskvos konservatoriją ji į Lietuvą atvežė žymaus pianisto Heinricho Neuhauso mokyklą. Profesorė buvo aukšto lygio muzikantė, kantri, nuostabi asmenybė, tapusi man dideliu autoritetu. Su savo mokytoja bendravau iki paskutinių jos dienų.

 

Pedagogiką prilyginčiau kūrybai, kurioje svarbiausia – išugdyti menininko asmenybę ir profesionalumą. Kad jis išmoktų įsigilinti į tą genialią savo atliekamą muziką, gebėtų ją analizuoti ir savo interpretacija deramai perteikti kompozitoriaus sumanymą. Būdama Fortepijono katedros vedėja prieš stojamuosius egzaminus būsimiems studentams pabrėždavau, kad į Akademiją jie ateina kaip į vienuolyną: savo gyvenimą turės paaukoti menui. Jie bendraus su pasaulio genijais – Johannu Sebastianu Bachu, Ludwigu van Beethovenu, Sergejumi Rachmaninovu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu... Labai stengiausi, kad studentai gautų platesnį meninį išsilavinimą: skatinau eiti į koncertus, klausytis įrašų, skaityti knygas, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir taip pajusti dar stipresnį atsidavimą ir meilę muzikai. Paskaitose daug dėmesio skyriau vidinės klausos lavinimui, partitūrų struktūros girdėjimui, stiliui, interpretacijai, technikoms, skatinau ieškoti savitumo.

 

Vis dėlto kiekvienas studentas kitoks, ir aš visuomet ieškojau individualaus priėjimo, stipriųjų kiekvieno savybių, kurias ir plėtojome. Man buvo svarbu studento mąstymas, psichologija, charakteris, fiziniai duomenys, šeima, iš kurios atėjo, dvasinis poreikis. Žinoma, gyvenime būta ir nesėkmių. Nors kiek įmanydama bandžiau sudominti studentus ir jiems padėti, pavykdavo ne visada. Jei nesugebėjau studentui įdiegti meilės muzikai, kaltinu tik save.

 

Pedagogas, atrodo, per siauras terminas Jūsų profesijos apibūdinimui. Jūs būnate ir psichologė, ir sielovadininkė...

Be jokios abejonės. Turėjau žinoti visas studentų problemas. Kartą studentė atėjo nepasiruošusi: į pastabas nereaguoja, išsiblaškiusi. Klausiu, kas atsitiko. Sako, buvome padavę pareiškimus santuokai, bet jaunikis atsiėmė pareiškimą. Ar tokios nuotaikos ji gali groti? Sakau, tiek to, nutraukime pamoką, eikime į „Neringą“, pasėdėsime, pasikalbėsime, ne viskas gyvenime prarasta... Jaunam žmogui dažnai reikia padrąsinimų, patarimų, nes jis dar ieško savęs. Apskritai, menininkų asmenybės labai jautrios.

 

Visuomet jaučiau atsakomybę sąžiningai dirbti ir tobulėti kartu su studentais. Jei reikėjo daugiau padirbėti, susitikdavome ir savaitgaliais, kviesdavau studentus į namus, man tai buvo natūralu.

Niekada nesilaikiau nustatyto paskaitų laiko – man rūpėjo įsiklausyti į studentą, su juo pasikalbėti, paskaityti reikiamos literatūros. Tokį požiūrį turbūt lėmė mano profesorės O. Šteinberg pavyzdys, jos atsidavimas. Pamenu, kai dar mokiausi Čiurlionio mokykloje, gyvenome tame pačiame name: mes su mama našle, broliu ir seserimi – pirmame aukšte, o profesorė – trečiame. Beveik kiekvieną dieną eidavau pas ją klausytis plokštelių ir skaityti knygų. Ji su manimi dirbdavo savaitgaliais, o apie kokį nors atlygį nebuvo nė kalbos. Ji į svečius kviesdavosi ir kitus savo mokinius, studentus. Kartą vienas jų paklausė, kodėl ji neemigruoja į Vakarus – juk būdama puiki pedagogė ten uždirbtų gerokai daugiau. O ji atsakė iki šiol man galvoje skambančiu klausimu: „O kiek kainuoja pamoka, dirbant su genialia Chopino mazurka?‘‘

 

Iš kur sėmėtės jėgų tiek daug apimančiai veiklai?

Kažkada mano mamytė džiaugėsi, kad būsiu muzikantė. Ji pati turėjo absoliučią klausą, vaikystėje mes lankydavomės operos teatre (nemokamai, nes mūsų name gyveno ponia, kuri stovėdavo prie teatro durų). Kai grįždavome namo, mamytė iš klausos grodavo ką girdėjusi. Paskui pastebėjo, kad ir man muzika labai artima, sesuo turėjo nuostabų balsą, o brolis absoliučią klausą. Ir kartą mamytė man pasakė, kad jeigu turėsiu mylimą darbą ir profesiją, kurioje jausiuosi laiminga, pragyvensiu laimingą gyvenimą. Aš tuos žodžius prisimenu iki šiol. Galbūt ji pastūmėjo mane siekti tų tikslų. Jeigu gyvenčiau iš naujo – vis vien pasirinkčiau muziką. Nesvarbu, kiek uždirbu. Mano dukra pianistė, mano vyras chorvedys, anūkas pianistas. Laimė yra būti toje genialioje muzikinėje aplinkoje. Laimė dirbti su mokiniais, organizuoti festivalius, gyventi aukštos dvasios pasireiškimo terpėje.

 

O dėl tiek nuveiktos veiklos, matyt, kaltas charakteris. Greitai užsidegu nauja idėja, galimybe kažką padaryti prasmingo. Man labai patinka organizuoti. Sekdavosi tai daryti, uždegdavau ir draugus, būtinai atsirasdavo kolegų, su kuriais, negalvodami apie atlygį, viską įgyvendindavome.

 

Labai padėjo mano vyras Vytautas Žvirblis – chorvedys, puikus muzikantas, kuris laikė namus, kai aš išvažiuodavau, pavyzdžiui, studijuoti Vienoje, o dukra buvo dar maža, mokėsi Čiurlionio mokykloje. Aš visada galėjau ramiai dirbti, išvažiuoti, žinodama, kad yra žmogus, kuriuo visiškai pasitikiu ir kuris yra atsidavęs šeimai. O ir muzikos atžvilgiu jis labai išsilavinęs, pataria dirbant su mokiniais, namuose dažniausiai tariamės, kaip padėti tam ar anam mokiniui išgirsti, suvaldyti techniškai, perteikti klausytojui...

 

Žvelgiant į Jūsų mokinius, jų pasiekimus bei susiklosčiusią sceninę veiklą matyti, kad Jūs tikrai pastebite jų individualumą ir stiprybes. Kokios emocijos užplūsta jų klausantis? Ar juose vis dar matote savo mokinius, ar žvelgiate į juos kaip į kolegas?

Aš labai laiminga galėdama stebėti jų tobulėjimą. Puikiai žinau, jog muzikos mene kiekvienas kūrinio atlikimas scenoje yra naujas ir pabaigos neturintis išbandymas. Galbūt čia ir slypi mūsų profesijos žavesys: ji neleidžia pasenti pedagogams, turintiems kaskart uždegti vidinę mokinių aistrą siekti aukštumų, skatinti eiti tuo keliu visą gyvenimą. Kelias būna pilnas tiek atradimų, tiek praradimų, todėl menininkui reikia turėti valią, tvirtą charakterį. Aš mielai einu klausytis sugrįžusių iš svetur savo mokinių ir labai džiaugiuosi, kai išgirstu juos grojant kitaip, nei tą darė studijuodami, nes savitumą laikau menine vertybe. Dažniausiai jie suranda savo kelią, keičiasi – privalo keistis. Būna labai gera, kai pasiekę karjeros aukštumų jie sugrįžę dovanoja savo kompaktines plokšteles ir pasako: ačiū Jums, mokytoja! To man visiškai užtenka. Prieš save jau matau ne mokinius, o savitus menininkus, kolegas ir dėl to labai džiaugiuosi.

 

O kadaJūs jautėtės geriau: būdama atlikėja ar pedagogė?

Visuomet jaudinuosi, tačiau kiekvienu atveju jaudulys pasireiškia skirtingai. Darbui klasėje būnu pasiruošusi: namuose peržiūriu mokinių programas, permąstau aplikatūrą, nuolatos skaitau metodinę literatūrą, kurioje kaskart galiu atrasti kažką nauja ar nepastebėta. Stebėdama mokinius scenoje patiriu didesnį jaudulį nei jie, nes atlikėjo mene darbo rezultatas yra momentinis. Įdėto darbo scenoje gali nesimatyti, todėl pedagogas visada jaudinasi, ar mokinys parodys, ką gali.

 

Dėl asmeninio sceninio jaudulio pirmiausia noriu pasakyti, jog scena yra laimė. O jaudulys dažniausiai priklauso nuo skambinamo kūrinio. Būna, kad kūrinys labai patinka, atrodo, kad jį parengiau tobulai, bet scenoje to parodyti nepavyksta. Tuomet savęs paklausiu: dėl ko visa tai darau?.. Bet būdavo akimirkų, kai išeinu į sceną, pradedu groti ir viskas einasi taip sklandžiai, kad po minutės imu jausti vidinį ryšį tarp savęs, kūrinio ir publikos, jaučiu, kad klausytojams tai įdomu, ir pasijuntu labai laiminga.

 

Pasauliui globalėjant, atskirų mokyklų ribos nyksta, studentams vis sunkiau atskirti gera

nuo bloga. Ką manote apie šiuolaikinę pedagogiką?

Šis klausimas man visada rūpėjo ir kaip katedros vedėjai, ir kaip pedagogei. Manau, jog šiuolaikinės muzikos pedagogikos problemos yra kultūros ir švietimo politika bei nuo jos priklausančių ugdymo institucijų būklė, pradedant muzikos mokyklomis, baigiant akademijomis. Daug dėmesio skyriau mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių vaikų muzikos mokykloms, kadangi nuo pirmo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio švietimo sistemą imta reformuoti. Reforma nebuvo palanki muzikos mokykloms, nes buvo nustatyta, jog jos valstybei kainuoja per brangiai, ir norėta palikti tik mėgėjišką muzikavimą. Kartu su LMTA bendruomene aktyviai važinėjau po regionus, organizavau savo ir studentų koncertus bei susitikimus su mokyklų direktoriais ir pedagogais. Stengiausi, kad jie suvoktų, jog kiekvieno miestelio muzikos mokykla yra kultūros centras, savotiška filharmonija. Turinčias chorus, liaudies, pučiamųjų ir styginių orkestrus, jas skatinau dar aktyviau įsitraukti į kultūrinę veiklą, kad ir valdžia suvoktų, jog turime puikius miestelių kultūros židinius.

 

Kasmet matome Muzikų rėmimo fondo organizuojamą tarptautinių konkursų laureatų pagerbimą Prezidentūroje, kur LR prezidentė įteikia apdovanojimus muzikams iš visos Lietuvos: anksčiau dominavo tik Vilnius ir Kaunas, o šiandien konkursuose laurus skina mokiniai ir iš mažų miestelių. Tai įrodo, jog Lietuvos muzikinė kultūra iš tiesų yra aukšto lygio. Iš kitų šalių atvykę profesoriai dažnai pabrėžia, kad mūsų jaunimas puikiai išmokytas, nes užsienyje tokios muzikos mokyklų sistemos, kokią turime, nėra. Mūsų studentams jie vis siūlo išvykti studijuoti svetur. Tad muzikos mokyklų finansavimo mažinimas yra glaudžiai susijęs ir su muzikų emigracijos problemomis.

 

Pastebiu, kad šiandien jauniems žmonėms sunku įsitvirtinti, nes kultūros politika nesuteikia palankių studijų ir darbo sąlygų. Profesionalų reikia ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose miestuose. Manau, jog studijas baigusiam profesionalui atvykus dirbti, tarkime, į Šiaulius ar Kupiškį, turėtų lengvatinėmis sąlygomis būti suteiktas butas, panaikintos tam tikros išmokos, kadangi jis atvyksta kelti to regiono kultūros lygio. O studentams turėtų būti didinamos stipendijos ir keliamas profesijos prestižas. Pedagogų pareiga yra kalbėti apie šias problemas ir jų sprendimo būdus žiniasklaidoje, nes tik taip jaunimas matys savo studijų prasmę.

 

Žinoma, tai ilgas procesas, reikia vienytis, rašyti, auklėti, aiškinti apie muzikos mokyklų ir kultūros svarbą valstybei. Kasmet mažinant stojančiųjų į muzikos mokyklas skaičių, kyla grėsmė joms išnykti. Jei jos išnyks, nukentės kultūra ir pati valstybė. Manau, jog dabartiniai pedagogai yra puikiai išsilavinę ir autoritetingi, daug dirbantys kultūros labui ir turintys potencialo padaryti dar daugiau. Šiame globaliame pasaulyje mes būsime pastebimi ir gerbiami, jei išliksime tikrai aukštos kultūros šalis.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Ieva Kananavičiūtė

Pianistų dinastija: Paulius Anderson, Aleksandra Žvirblytė, Veronika Vitaitė
Pianistų dinastija: Paulius Anderson, Aleksandra Žvirblytė, Veronika Vitaitė
Veronika Vitaitė su absolventais: Dariumi Mažintu, Guoda Gedvilaite, Martyna Jatkauskaite ir Edvinu Minkštimu. A. Rakausko nuotr.
Veronika Vitaitė su absolventais: Dariumi Mažintu, Guoda Gedvilaite, Martyna Jatkauskaite ir Edvinu Minkštimu. A. Rakausko nuotr.
Profesorei Veronikai Vitaitei Senatas įteikia LMTA garbės medalį
Profesorei Veronikai Vitaitei Senatas įteikia LMTA garbės medalį
Veronika Vitaitė. B. Baublinskienes nuotr.
Veronika Vitaitė. B. Baublinskienes nuotr.