7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikinio lobyno puoselėtojas

Susitikimo su 80-metį švenčiančiu muzikologu profesoriumi Jonu Vytautu Bruveriu akimirkos

Lukrecija Stonkutė
Nr. 14 (1293), 2019-04-05
Muzika
Jonas Bruveris
Jonas Bruveris

Kovo 19-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje vyko popietė, skirta muzikologo Jono Vytauto Bruverio 80-mečiui. Renginį vedė doc. dr. Judita Žukienė. Jaukiame kolegų ir studentų būryje profesorius dalijosi prisiminimais apie nuveiktus darbus, atsakė į J. Žukienės klausimus. Pateikiame kiek sutrumpintas jubiliejinio susitikimo akimirkas.

 

Judita Žukienė: Būna įvairiausių gražių progų, pasitaiko labai oficialių sukakčių, tačiau būna ir tokių džiuginančių kaip šiandien. Kai buvo galvojama apie šią popietę (ji juk nėra oficiali visos Lietuvos mastu), ją nuspręsta rengti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nes visi čia susirinkusieji akademijoje suaugome arba bent jau paaugome. Niekam nereikia aiškinti, kas sėdi šalia manęs. Nes tai mano dėstytojas, profesorius, labai mylimas žmogus Jonas Bruveris. Noriu, kad visi jaustumės kaip gimtadienyje. Šiandieną galime profesoriui užduoti klausimų, kurių galbūt anksčiau neuždavėme. Kai permąsčiau, ką esu sugalvojusi, supratau, jog galime kalbėtis šešias valandas, po to dar truputį. Ir visi puikiai suprasime apie ką, nes profesorius yra vaikščiojanti enciklopedija. Tai žmogus, nuolat besidžiaugiantis atrastais naujais dalykais ir tuoj pat skubantis pasidalyti patirtimi su kolegomis. Ši istoriko savybė visada žavėjo studentus. Dalis mano klausimų prasidės mėgstamiausiu – „kodėl“? Jis kaip tyčia verčia kalbėti apie esmę.

 

Pirmas klausimas: kodėl muzikologija?

Nebepamenu, kada buvau taip klausinėjamas visuomenės akivaizdoje kaip mokinukas. Gera matyti savo mielus kolegas, kai kurių, deja, jau nebėra...

 

Į muzikologiją atėjau iš labai dainingos giminės, nors ne profesionalų. Pamenu, kadaise per giminių susitikimą vis buvome raginami valgyti. Kažkas iš giminės paskatinančiai sušnabždėjo, kad tikrai valgykime, nes kitu atveju pradėsime dainuoti. Man labai pasisekė, kad mokiausi Joniškio gimnazijoje, kurioje dirbo daug prieškarinių mokytojų, tikrų inteligentų. Buvo toks mokytojas Dragūnas. Jis vedė pianino būrelį, kurį ir aš lankiau. Taip pat mokykloje buvo rengiami literatūros, dailės vakarai. Net tokie sceniniai veikalai kaip operos „Aida“ ar „Karmen“ mums, mokiniams, nebuvo svetimas dalykas. Na, o kai įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, pasirinkau kompozicijos specialybę, nes kaip pianistas gabus nebuvau. Manau, dauguma iš čia esančių esame girdėję lietuvių kalbininką Simą Karaliūną. Dar Joniškio mokyklos laikais mes kartu parašėme „Pabaigtuvių valsą“. Sukūrėme ir žodžius, ir muziką. Tad kompozicija jau nebuvo svetimas dalykas.

 

Kompozicijos mokiausi pas profesorių Juozą Karosą. Pamenu, kaip nagrinėjome Ludwigo van Beethoveno Penktąją sonatą ir supratome, jog tema labai panaši į latvių himną. Kažkaip su kiekvieno dalyko pedagogu vis paliesdavome istorinius momentus. Na, o kompozicija man sekėsi sunkiai, teko imti net akademines atostogas. Po jų nusprendžiau studijuoti muzikologiją.

 

Kitas klausimas: kodėl Mikalojus Konstantinas Čiurlionis?

Ogi labai paprastai. Kai šis kompozitorius jau buvo atgaivintas ir pripažintas, pataikiau ant to visuotinio entuziazmo bangos. Baigdamas J. Tallat-Kelpšos mokyklą turėjau parašyti teorinį darbą, tad parašiau kažką apie Čiurlionio „Jūrą“. Rašiau su didele meile ir negailėdamas gražiausių žodžių šiam didžiam menininkui. Stasys Yla, mano darbo vadovas, perskaitęs susigraudino, dar dabar matau jo veidą.  

 

Po stebėto vaizdo įrašo, kuriame matėme, kaip Jonas Bruveris ir profesorius Vytautas Landsbergis tyrinėja Čiurlionio muzikinius veikalus, norisi paklausti: kokia yra muzikologo misija?

Klausimas gana rimtas, tačiau kaip ir bet kokios profesijos atstovui svarbiausia atlikti savo darbą visuomenės labui, ir kuo geriau. Na, o dėl muzikologo – juk muzika išties milžiniškas dvasios lobynas, kuris privalo būti kuo labiau prieinamas visiems žmonėms. Net ir pažvelgus į nūdieną, mes turime puikiausių muzikų, kompozitorių. Tad muzikologo misija – gilintis į muzikos teoriją, istoriją, estetiką ir kuo plačiau skleisti skoningą požiūrį į muziką.

 

Jūs, profesoriau, šią misiją sąmoningai atliekate visą savo gyvenimą. Bet nesustodama prie šios minties turiu ir kitą klausimą: kodėl opera?

Sunkoka atsakyti. Pats dainavimas daugeliui žmonių labai artimas ir mielas. O kaip aš patekau į operos teatrą? Dar besimokydamas J. Tallat-Kelpšos mokykloje gaudavau keletą „kontramarkių“ patekti į operos spektaklius. Prisipažinsiu, kartais elgdavomės nedorai, perėję patikrinimą, nubėgdavome į rūsyje esantį kampą ir per mažą langelį paduodavom lapelį draugui. Taip ir susidraugavau su operos menu... 1975 m. buvau pakviestas pas Operos ir baleto teatro direktorių Virgilijų Noreiką. Jis man ir pasiūlė darbuotis teatre Literatūros skyriaus redaktoriumi.

 

Kokie Jums įsiminė mokytojai – iš gimnazijos, studijų tuometėje konservatorijoje?

Įsiminė draugystė su profesoriais Jadvyga Čiurlionyte, Vaclovu Paketūru. O mintimis grįžtant į Joniškio gimnaziją, mane žavėjo prieškariniai mokytojai, kurie buvo nepaprastai išsilavinę.

 

Profesorius visais laikais buvo matomas Lietuvos visuomenėje. Jūsų pavardė kultūros pasaulyje atidarydavo labai daug durų. Jei pasakydavai, kad esi Bruverio studentas, sakydavo: „O! Tai rimta!“ Vaizdo įrašas su profesoriaus pasakojimu apie operos istoriją (iš tų laikų, kai dirbo Operos ir baleto teatre) mūsų visai nenustebino, nes profesorius visada neįtikėtinai iškalbus. Kalba be lapo, nebent jis panaudojamas kelioms citatoms perskaityti. Pamenu tokį etapą, kai profesorius visur vaikščiodavo su knyga. Aštuonis ar net dešimt metų jis rašė knygą. Ypač įstrigo tada jo pasakyta frazė: „Kodėl aš jos nesudeginau?..“ Profesorius rašė knygą apie Operos ir baleto teatrą, kurioje kruopščiai buvo sudarytas net ten dirbusių rūbininkių pavardžių sąrašas. Ši knyga turi dvi gražias istorijas. Viena ta, kad knyga pagaliau išėjo, o kita – už ją Jonui Bruveriui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Norėčiau pridurti keletą žodžių. Knyga buvo sugalvota dar besibaigiant sovietiniams laikams. Tuometinio Leningrado leidykla buvo suplanavusi išleisti knygelę apie teatrą. Aš kaip tik tuo metu svečiavausi Leningrade ir buvau parašęs dalį knygos rusiškai. Anuomet knygoje daug ko nebuvo galima minėti, tačiau pasikeitus laikams man atsivėrė plačios durys į įvairius šaltinius bei reikalingas knygai nuotraukas.

 

Kitaip tariant, Jūs tik dar kartą patvirtinate objektyvią mintį, jog muzikos istorija yra pats įdomiausias dalykas pasaulyje. Kitas klausimas: kodėl Bratislava? Jūs 1981–1984 m. dėstėte Bratislavos universitete.

Sovietų Sąjunga turėjo įvairių ryšių su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Aš pats esu studijavęs Leningrade, muzikos estetikos aspirantūroje. Taip nutiko, kad Bratislavos universitetui prireikė muzikos estetikos dalyko dėstytojo, taigi buvau pakviestas ten dirbti.

 

Kokia kalba dėstėte Bratislavoje?

Buvo aiškiai pasakyta dėstyti rusiškai. Tačiau atsitiko taip, kad labai greitai pradėjau ir slovakiškai kalbėti. Santykiai ir su kolegomis, ir su studentais buvo šilti.

 

Suskaičiavusi supratau, kad šiemet sukako jau 50 metų, kai pradėjote dėstyti tuometinėje Lietuvos konservatorijoje. Didžioji dalis šiandieną čia esančiųjų yra Jūsų buvę studentai bei kolegos. Visi galime prisiminti daugybę visokių istorijų. Tačiau viena žinome puikiai: įtariu, kad sunkiausia Jums būdavo mus „reitinguoti“. Kai įvedė tuometę 21–25 balų vertinimo sistemą, kuri prilygo penketui, arba dabartiniam dešimtukui, visi pamatėme, jog profesorius atsigavo, nes galėjo net penkiems studentams parašyti po aukščiausią balą! Bet, kalbant rimtai, kas sunkiausia būnant dėstytoju?

Prisipažinsiu, man visada būdavo labai sunku parašyti pažymį. Pavyzdžiui, sėdi jaunas žmogus, mokosi, jam reikia gyventi. Labai bijodavau, kad mano pažymys nesugadintų kam nors gyvenimo. Dažnai pasitaikydavo, kad studentų iš egzamino nepaleisdavau tol, kol ko nors nepamokydavau. Leningrado laikais man nutiko toks keistas įvykis. Estetikos dėstytojas paprašė manęs išegzaminuoti jo studentus neakivaizdininkus. Tai man buvo naujas neįprastas dalykas. Iš visos Rusijos suvažiavo linksmi, smagūs žmonės, o aš visiems turiu surašyti pažymius...

 

O kas lengviausia būnant dėstytoju?

Lengviausia ateiti į akademiją ir atsisėsti auditorijoje, o tik po to pradėti galvoti, ką čia pasakius studentams.

 

Muzikos ir teatro akademijoje Jūs dirbote labai ilgai, ir dar jaučiamės Jus tebeturintys. Į skaidres įdėjau ir nuotraukų, susijusių su pedagogų kolektyvu. Profesorius buvo Senato pirmininkas ir turėjo dar įvairiausių įsipareigojimų. Tačiau kalbant apie ekrane matomą nuotrauką, noriu paklausti: koks Jūsų ūgis?

Nežinau... Dviejų metrų tai tikrai nėra. Gal koks 1,87 m...

 

Atkreipiu dėmesį, kad nuotraukose profesorių visada lengva rasti, nes jis yra labai aukštas ir dažniausiai stovi kur nors gale. Turime dar vieną klausimą, kuris susijęs su vaizdu. Nuotraukoje už profesoriaus matėme spintą. Tai ne šiaip sau spinta. Ji stovi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kuriam profesorius keletą metų vadovavo. Ar sunku būti direktoriumi?

Kažkodėl man liepė būti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriumi. Buvo labai nelengvas persikraustymo iš vienų patalpų į kitas laikas. Aš kartą aprašiau, kad to muziejaus darbuotojai yra visiškai išskirtinė žmonių rūšis. Jei stogas kris ant galvos, jie gelbės ne galvą, o kokį nors muziejinį popierytį. Tad dirbti sudėtinga nebuvo. Visada žavėjausi muziejaus darbuotojų atsidavimu darbui.

 

Pabaigai. Visi esame girdėję mitą, jog muzikologai nesiklauso muzikos. Tai yra netiesa. Tad pasakykite, profesoriau, kokie trys kūriniai Jums patinka labiausiai?

Na, užklupote mane baisingai... Tik trijų kūrinių niekaip negalėčiau išrinkti. Turbūt tai yra Beethoveno 9-oji simfonija, visas Mozartas ir be galo mėgstu Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“.

 

Ačiū, profesoriau, kad esate su mumis.

 

Kalbino Judita Žukienė

Parengė Lukrecija Stonkutė

Jonas Bruveris
Jonas Bruveris
Jonas Bruveris ir Judita Žukienė.LMTA nuotr.
Jonas Bruveris ir Judita Žukienė.LMTA nuotr.
Jonas Bruveris ir Judita Žukienė.LMTA nuotr.
Jonas Bruveris ir Judita Žukienė.LMTA nuotr.