Muzika
Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Karališkosios Londono muzikos akademijos absolventė, pastarojoje įgijusi daktaro laipsnį. Visa tai – patirtys, auginančios kūrėją, tačiau esama prigimties duotybių, kurios nulemia asmeninį kelią, savasties kalbą. R. Vitkauskaitės muzikoje ryškus pirmapradiškumas, bendruomeniniai, kolektyviniai patyrimai kaip sąskambiai, lyg atliepiantys būties ritmus, jos virpesį. Kompozitorė noriai ir aktyviai dalijasi įgytomis žiniomis, sukaupta patirtimi, asmeninėmis įžvalgomis dirbdama pedagoge, taip pat reiškiasi kaip įvairių muzikos projektų, dirbtuvių, festivalių organizatorė bei dalyvė, dirbusi prie festivalio „Druskomanija“ (2006–2013), bendradarbiavusi su Martinu Q Larssonu kuriant Naujos muzikos inkubatorių Šiaurės ir Baltijos šalyse (2012–2017), dabar jau veikiantį visoje Europoje. Pokalbyje pabandysiu atidžiau pažvelgti į R. Vitkauskaitės kūrybą, jos muzikos sampratą ir pajautą.
Papasakokite, kas ir kaip augino Jus kaip muzikę?
Muzikalumas atėjo iš vaikystės. Mano tėtis Vidmantas Jonas Vitkauskas jaunystėje studijavo Vilniaus konservatorijoje smuiko specialybę, nors vėliau profesiją pakeitė į statybų inžineriją, dar vėliau – į žurnalistiką. Mama Frida Vitkauskienė jaunystėje grojo pianinu. Nors pasirinko fiziką, muzikantų profesiją, kaip man sakydavo vaikystėje, ji laikė „aukščiau visų kitų“.
Besimokinant M.K. Čiurlionio menų mokykloje, muzika mane supo nuo ryto iki vakaro, kaip ir be perstojo kartojama mintis, kad siekdami tikslo turime daug dirbi. Prasidėjus ankstyvai paauglystei, idealai pradėjo svyruoti ir griūti – ėmiau suprasti, kad valandų valandas griežti smuiku, ir taip visą gyvenimą, tikrai nenoriu. Be to, visuomet norėjau groti pianinu, o ne smuiku. Ir apskritai – norėjau pažinti pasaulį.
Man labai gerai sekėsi tikslieji mokslai. Laisvalaikiu skaitydavau knygas apie astronomiją, domėjausi žvaigždynais, lankiausi Molėtų observatorijoje. Ten gidas rodė meteoritus, sakė, kad 2000-aisiais JAV planuoja ekskursiją į Marsą, ir kad jam jau per vėlu, tačiau kuris nors iš mūsų, jeigu sunkiai dirbs, galėtų pasiruošti ir į tą skrydį patekti. Taip užsidegiau ta idėja, kad net nusprendžiau mesti „čiurlionkę“, stoti į Vilniaus licėjų, studijuoti astronomiją ir galų gale tapti kosmonaute. Tačiau viskas pasisuko kitaip. Mokykloje įsteigė muzikos teorijos skyrių, tad mane prikalbino pasilikti. Tapau „teoretike“, bet tos teorijos negalėjau pakęsti – norėjosi ieškoti gyvenimo prasmės, suprasti pasaulį. Vėl pradėjau maištauti, kol tvarkaraštyje pamačiau naują pamoką – kompoziciją.
Kad ir kaip skambėtų keistai, tačiau mokydamasi kompozitorių biografijas niekada nesupratau, kad kompozicijos, kaip ir bet kokio kito amato, galima išmokti. Pamenu pirmą pamoką. Mokytojas – Bronius Kutavičius, kuriam mokytojavimas, kiek supratau, irgi buvo naujas dalykas. Prisipažinsiu, Kutavičius yra vienas mano mėgiamiausių lietuvių kompozitorių – žaviuosi jo muzika, klausausi ir iš jos mokausi iki šiol. Tada žengiau į klasę kupina entuziazmo, nešdama aštuonių taktų kompoziciją, kuria tada labai didžiavausi. Parodžiau savo kūrinėlį ir pasakiau, kad labai noriu išmokti kurti muziką. Profesorius visai nebuvo sužavėtas mano kūrinėlio. Liepė sėsti prie fortepijono ir improvizuoti. Išlemenau, kad improvizuoti nemoku. Jis paklausė, ar moku groti. „Moku“, – atsakiau. „Tai ir grok, kas į galvą ateina.“ Tai buvo išbandymas, juk nuo aštuonerių metų buvau „muštruojama“ groti tiksliai, kas parašyta, be klaidų, be nukrypimų. Tiesa, kartais grodavau „iš galvos“, bet tik tuomet, kai niekas negirdėjo.
Prašau pasidalyti mintimis apie savo mokytojus – autoritetus muzikos pasaulyje, apskritai gyvenime.
Pirmoji, kuri „atrakino“ mano kūrybinį varžtelį, buvo kūrinių analizės mokytoja Nailia Galiamova. Vėliau – kompozitorius Vytautas Barkauskas. Pas jį mokiausi net šešerius metus, juo tikėjau kaip savo filosofiniu muzikos tėvu. Dar vėliau buvo Philipas Cashianas, pas kurį taip pat studijavau šešerius metus, jau rašydama daktaro disertaciją Londone, ir kuris mane tiesiog privertė užrašyti kūrinius nuo pradžios iki galo (iki tol dažnai atlikėjams atnešdavau neužbaigtus rankraščius).
Vis dėlto vienas reikšmingiausių vėlesnių studijų metų autoritetų buvo Ari Ben-Shabetai – jis dėsto Jeruzalės muzikos ir šokio akademijoje, kur metus studijavau. Iki tol ir vėliau mano kompozicijos pamokos buvo gana abstrakčios, konkrečių kompozicinių priemonių man labai trūko. Anglijoje visos filosofijos buvo atidėtos į šalį ir dėmesys sutelktas į notaciją, harmoniją, ritmą. Tačiau pasigedau gilinimosi į muzikinę idėją. Dažnai jausdavau, kad dėstytojai ne visai supranta mano muziką, bando ją įstatyti į kažkokį jiems priimtiną rėmą, o ne padėti išsiugdyti individualų kūrybinį talentą. Ben-Shabetai pamokos buvo ypatingos. Bemaž valandą jis intensyviai analizuodavo mano parašytą kūrinį. Dažniausiai tyloje arba klausydamasis įrašo, kartais keliskart. Pamokai baigiantis, per likusias 10 minučių pateikdavo viso kūrinio analizę, kas jame veikia ir kodėl, kas neveikia ir kokias priemones turėčiau naudoti, kad jį patobulinčiau. Jo komentarai būdavo itin tikslūs, lyg būtų „įlindęs“ į mano mąstyseną, supratęs, ką norėjau pasakyti.
Pradėjusi pati dėstyti kompoziciją, ieškojau (ir iki šiol ieškau) tinkamiausios pamokos struktūros. Labai svarbus psichologinis momentas, mokinio mentaliteto supratimas. Visada sau primenu, jog mano tikslas – padėti jaunam kompozitoriui išgryninti idėjas, o ne primesti savo kūrybinį modelį. Be to, ypač pradedantiesiems, ne tik stengiuosi padėti išgryninti galutinę kūrinio viziją, bet ir pasiūlau konkrečius žingsnius, kaip tą tikslą pasiekti.
Kas dabar Jus įkvepia, kur link stiebiatės?
Rašydama doktorantūros darbą, skaičiau daug neuromokslo literatūros ir lyginau mokslinius atradimus su muzikologų tyrimais. Viena vis pasikartojanti mintis, kurią atradau, buvo ta, kad visi turi įgimtą muzikalumą, t.y. visi mokame mėgautis muzika, pasąmoningai suprasti jos prasmę. Muzikinis išsilavinimas gali suteikti muzikos suvokimui kertinių atspirties taškų, gylio, bet iš esmės jis nėra sąlyga mėgti arba nemėgti muzikos. Taigi, išmokau būti paprasta klausytoja ir visų pirma jausti muziką savimi – arba ji mane veikia, turi prasmę, arba ne. Tik po to muziką analizuoju. Todėl neturiu specifinio žanro, kurį mėgčiau – mane gali įkvėpti ir pop, ir filmų muzika, ir klasikinė, ir liaudies, ir ritualinė, ir eksperimentinė, o kartais ir visai atsitiktiniai garsai, kurie skamba kaip muzika. Be to, labai mėgstu tylą.
2015 m. sukurta Jūsų erdvinė opera „Confessions“ pelnė tarptautinį pripažinimą. Papasakokite apie ją plačiau. Ką apskritai reiškia „erdvinė opera“?
Su operos „Confessions“ bendrakūrėjais susipažinome 2010 m. vasarą, prieš man išsikraustant į Angliją. Iki tol su lietuviškomis kūrėjų komandomis bendradarbiavome labai glaudžiai, tačiau man išvykus tos grupės subyrėjo. Vis dėlto ši nauja kūrybinė draugystė su Åsa Nordgren ir Jensu Hedmanu išlaikė visus gyvenimo pokyčius.
Operą kūrėme net šešerius metus – susitikdavome tik tris ar keturis kartus per metus. Šiaip kiekvienas skirdavome laiko kitiems projektams ir darbams, o ne šiai operai. Tad per šešerius metus mūsų visų trijų gyvenime labai daug kas įvyko – ir maži, ir labai dideli pakitimai, meilės, traumos, net, deja, ir mirtys... Tad operos kūrybinis procesas laviravo tarp mūsų patirčių, infiltravo asmeninius išgyvenimus. Vis dėlto išlaikėme tai, kas buvo svarbu nuo pat pradžių, – idėją sukurti erdvinę operą tamsoje, kur ir akustinis, ir elektroninis garsas keliautų po tamsą, vaizduotėje kurdamas scenarijus ir scenografiją. Klausytojams turėjo būti unikali patirtis, įmanoma tik čia ir dabar. To siekėme per visą kūrybos procesą.
Esate sakiusi, jog šiuo kūriniu tyrėte, ką reiškia nuodėmė. Pasidalykite savuoju nuodėmės suvokimu. Koks jausmas patirti nuodėmę – būti suterštam, būti suteršusiam?
Iš pradžių septynių mirtinų nuodėmių siužetą inspiravo daugybė Vilniuje stovinčių bažnyčių. Pasirinkome šią koncepciją, o tada pradėjome gilintis. Nė vienas iš mūsų nėra praktikuojantis krikščionis, tad pradėjome skaityti, domėtis, ką nuodėmės reiškia, kaip jos išperkamos. Net plaukai piestu stojosi galvojant apie tai, kokiomis baisiomis bausmėmis inkvizicijos laikais bausta už paprasčiausią pavydą, pyktį, geismą. Taigi, viena vertus, naudojome bažnytinius tekstus, kita vertus, nusprendėme visas tas nuodėmės idėjas perleisti per savo asmeninį „filtrą“. Mano nuodėmės suvokimas keitėsi su metais. Manau, kad nedoras, neteisingas, nuodėmingas gyvenimas žlugdo patį žmogų, kaip ir jo aplinkinius. Tačiau pačiam nuodėmingajam ne visuomet pavyksta suvokti savo nuodėmes. Pasaulyje yra daug taisyklių, dogmų – religinių ar socialinių, kurios apibrėžia, kaip teisingai gyventi. Kiekvienas žmogus pasirenka, kuo sekti, kuo vadovautis, juk dauguma mūsų nori gyventi teisingą gyvenimą ir būti laimingi. Tų taisyklių rinkiniai gali būti kardinaliai skirtingi ir visiškai prieštarauti vienas kitam. Aš nesu nė vienos religijos šalininkė, bet nevadinčiau savęs ir nereligingu žmogumi. Mano gyvenimo etiką sudaro taisyklės iš įvairiausių religijų, etikų, praktikų – iš jų pasiėmiau tai, kas man atrodė teisinga, prasminga, kas padarė mane geresniu žmogumi. Vienas dalykas man buvo aiškus nuo pat vaikystės:kaskart neteisingai pasielgusi, akimirksniu pajuntu savo nuodėmę, žinau, jog tai, ką padariau, yra negerai. Taip gimė „Confessions“. Mes kviečiame auditoriją užsimerkti ir pažvelgti į save – į tas susikaupusias nuodėmes, kurios „ėda“ mus iš vidaus. Pripažinti jas, nepabijoti ir atsiprašyti visų pirma savęs už tai, kad save taip įskaudinome. Tai mūsų operoje ir yra išganymas.
Jūsų kūryba pasižymi bendrakultūrinėmis patirtimis, ritualinių apeigų aidais. Esate prisipažinusi, jog itin vertinate Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, jo poemą „Miške“, Fugą b-moll. Tad kaip Jums skamba lietuviškumas, Lietuvos muzikos esmė?
Taip, Čiurlionio muziką labai myliu, ji mane labai giliai palietė dar vaikystėje ir yra svarbi iki šiol. Klausausi „Miške“, kai pasiilgstu tikros ramybės. Išties, to kūrinio pradžia man asocijuojasi su pušų viršūnėmis, kvepia Lietuvos miškais, kaip Čiurlionis ir norėjo. Manau, kad Čiurlionio kūryba toli peržengia nacionalumo sąvoką ir ribas, žengia kur kas giliau į tai, kas muzikoje yra universalu.
Muzika – universali kalba, kurią visi pasąmoningai mokame. Galbūt tik įsivaizduoju, bet man atrodo, kad kai kurie kūriniai yra paveikūs mažesnėms bendruomenėms, galbūt vietovės, tautos mastu, nes juose žmonės girdi kažką atpažįstamo, suprantamo. O kiti kūriniai, nors iš esmės artimi pirmiesiems, peržengia teritorijų ribas ir paveikia net tuos, kurie neturi nieko bendro su tos muzikos kūrėjais. Lyg toje muzikoje naudojamasi kažkokia kita, kur kas senesne muzikos „prokalbe“, kurios kodą visi nešiojamės genuose.
Labai domiuosi archajiška, senąja muzika, folkloru, ritualine muzika. Taip pat kalbomis. Vis labiau suprantu, kokia vertinga, sena ir unikali yra lietuvių kalba. Jos gramatika ir garsynas formuoja mūsų mentalitetą nuo mažumės, brėžia tam tikras mūsų mąstymo trajektorijas, gaires, kuriomis vadovaujamės gyvenime. Taip ir mūsų senoji muzika, ypač sutartinės, turi ypatingą prasmę – bet tik tuomet, jeigu patys jas dainuojame, jose dalyvaujame, jomis gyvename. Tuomet jos mus paveikia ir pakeičia, įpučia senojo baltiškumo į mūsų modernų lietuviškumą.
Taip yra ir su kitų šalių senosiomis ritualinėmis dainomis – kad jas patirtume, turime jose sudalyvauti, leisti tai muzikai mus pakeisti. Taigi, mano pažintis su bet kokia kitos kultūros muzika visų pirma yra praktinė – jeigu ne aktyviai atlieku, tai aktyviai klausausi, įsitraukiu, tampu lyg membrana, per kurią ta muzika pereina nuo galvos iki kojų. Tą patirtį stengiuosi panaudoti savo kūriniuose.
Kas šiuo metu Jus labiausiai įkvepia? Kokie garsai skamba Jums dabar?
Šiuo metu kraustausi iš Londono į Škotiją, tad mane labiausiai įkvėpia tai, kad būsiu arčiau gamtos ir nebereikės kasdien važinėti prigrūstais metro (kuriuose, beje, garso lygis visuomet gerokai viršija man priimtiną ribą, dažnai tenka užsidengti ausis delnais). Labai laukiu to meto, kai atsidursiu toliau nuo triukšmo. Pastaraisiais mėnesiais važinėju tarp Glazgo ir Londono. Tokie ir garsai manyje – triukšmas, kuomet esu Londone, ir vis daugiau tylos, kuomet artėju link Škotijos.
Kokia Jūsų muzikinė svajonė be ribų – kas, kaip, kur skambėtų, aidėtų ar...?
Oho! Tokia svajonė keičiasi, kaip ir aš keičiuosi. Kartais susikuriu labai didelių kūrinių vizijas, tokių kaip Aleksandro Skriabino misterijos, kurios užlieja visą pasaulį. O kartais įsivaizduoju tokius mažyčius garsus, kurie, atrodo, telpa delnuose, kaip sėklos – tik čia ir dabar, ir niekas, išskyrus mane, jų negirdi, o ir nereikia kitiems jų girdėti.
Muzika nepriklauso nuo nieko ir niekam nepriklauso: galiu mintyse susikurti didžiausią simfoniją, ja pasimėgauti, o tuomet ji išsisklaido kaip debesis. Talentą kažką sugalvoti (nebūtinai muzikinio), svajoti, įsivaizduoti turbū, turime kiekvienas. Kitas dalykas, kai tomis vizijomis nori pasidalyti – o tai jau sunkus ir varginantis darbas.
Ar galite save apibūdinti kaip muziką? Koks yra Rūtos Vitkauskaitės skambesys, melodija, partitūra?
Muzika, kažkuria prasme, visuomet yra ekspresija to, kas esu tuomet, kai ją kuriu, įskaitant mano mintis, įžvalgas, patirtį, esmę ir būtį. Kaip man pavyksta tai išrašyti – tai jau profesinės patirties ir meistriškumo klausimas. Be to, priklauso, kokį mediumą ir kokį išraiškos modelį pasirinksiu: jų yra daug ir mėgstu išbandyti vis naujus. Neseniai pradėjau naują projektą, kuriame naudoju visiškai anksčiau nepatirtus kūrybinius metodus. Rezultatas – skamba šiek tiek juokingai, keistai. Bet negaliu net nusakyti, kiek man svarbi ir prasminga yra ta muzika, nors jos niekas, išskyrus mane, kol kas negirdi.
Kažkada vaikystėje labai mėgau piešti. Darželyje, būdama gal ketverių ar penkerių metukų, įsivaizdavau, kaip nupiešti tobulą ožką. Galvojau apie tai eidama namo visą kelią. Grįžusi išdidžiai tariau, kad piešiu ožką. Ir nupiešiau tiesiog tobulai, tokią, kokią ir įsivaizdavau: didelį pailgą snukį, akis, ragus, visą kūną. Mama pasakė, kad ožka atrodo kaip tikra, ir įdėjo į mano piešinių aplanką. Po dviejų dienų prisiminusi savo „tobulą ožką“, paprašiau mamos ją surasti. Mama ištraukė popieriaus lapą su kažkokia raizgalyne, kampuotu patepliojimu. „Čia ne mano ožka“, – susierzinau ir savosios išieškojau po tą aplanką ir visus namus. Ožkos nebuvo. Grįžau prie to popieriaus lapo ir ilgai į jį žiūrėjau. Ir tikrai, tuose patepliojimuose buvo kažkoks ožkos kontūras, tik viskas kažkaip suraizgyta, sulieta. Ir man nušvito supratimas, jog tai ir yra mano tobuloji ožka. Kol piešiau, viskas atrodė kitaip, o rezultatas – šit koks. Tik vieno dalyko negalėjau suprasti – kaipgi mano mamai ši raizgalynė pasirodė tokia įtikinama?
Kai pasirinkau kompozicijos kelią, jis buvo panašus į tą ožką: iš pradžių kūriniai buvo tokie suraizgyti, kampuoti, „apteplioti“. Artimieji, kas gero norėdami, kas gal įžvelgdami kažkokį potencialą, jais džiaugdavosi. Aš vis tobulinau savo techniką, mokiausi ir dirbau, dirbau... Ir pamažu mano muzika pradėjo paveikti ne tik man artimus žmones, bet ir tuos, kurie manęs nepažįsta. Taigi, ilgainiui mano kūryba įgavo vis universalesnį pavidalą. Vis labiau tikiu savimi, kad mano žinutė bus perskaityta, suprasta, išjausta. Nors kartkartėmis vis nusprendžiu įžengti į man dar nežinomas teritorijas, lyg iš naujo mokydamasi naujo amato ir žinodama, kad pirmieji bandymai bus kampuoti ir suraizgyti. Bet kaip būtų nuobodu, jeigu visą gyvenimą pieščiau vis tą pačią ožką!..
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė
