7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aleksandras Batovas: koncertmeisteris, kurio nenorėjo įleisti į teatrą

LNOBT inf.
Nr. 12 (1291), 2019-03-22
Muzika Anonsai
Aleksandras Batovas. LNOBT archyvo nuotr.
Aleksandras Batovas. LNOBT archyvo nuotr.

Kovo 22 dieną (penktadienį) prieš „Gulbių ežero“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kolegos pagerbs šviesų orkestro „pirmojo smuiko“ Aleksandro Batovo (1948–1993) atminimą: anksti į mirties sceną iškviestam muzikantui pernai būtų suėję 70 metų.

 

Piliavoje (Baltijske) gimusį ir Karaliaučiuje pas pedagogą Borisą Smirnovą, garsiojo Michailo Vaimano mokinį, smuiko studijas pradėjusį Aleksandrą Batovą į Lietuvą atviliojo noras būti garsaus smuikininko Aleksandro Livonto mokiniu tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Savo tikslą jaunasis smuikininkas pasiekė – buvo priimtas, tačiau svetimame mieste pragyventi kasdien visą dėmesį skiriant vien muzikiniam tobulėjimui atvykėliui pasirodė per sunku. Kai nepriteklių spaudžiamas pasiprašė pervedamas į neakivaizdinį skyrių, kompromisų mene nepripažįstantis profesorius A. Livontas tai priėmė kaip mokinio silpnumo ženklą ir jo atsisakė. A. Batovui tai buvo skaudus smūgis, tačiau 1972 m. jis neakivaizdiniu būdu (atvykdamas į Lietuvą atsiskaityti porą kartų per metus) baigė studijas kito pedagogo – Algimanto Griciaus klasėje. 

 

Kad jaunuolio būta išties neeilinių gabumų smuikininko, įrodo tai, jog dėstytojai nei Lietuvoje, nei Rusijoje buvusio studento nepamiršo. Po dviejų kariuomenėje praleistų metų A. Batovas sulaukė Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiojo dirigento Rimo Geniušo pasiūlymo tapti teatro simfoninio orkestro koncertmeisteriu ir mielai šį kvietimą priėmė, 1974 m. jau kartu su žmona, puikia pianiste Nina Golubeva grįždamas į spėtą pamilti Vilnių.

 

Teatras naująjį orkestro koncertmeisterį pasitiko ką tik persikėlęs į erdvius dabartinius rūmus miesto centre. Juose A. Batovas dirbo 14 metų – iki 1988-ųjų, kai perėjo dirbti į dirigento Gintaro Rinkevičiaus kuriamą Jaunimo simfoninį orkestrą (vėliau – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras). Čia ir grojo paskutiniuosius savo trumpo gyvenimo metus – A. Batovas mirė būdamas vos 45-erių. Su buvusiu savo koncertmeisteriu kolegos muzikantai ir teatralai pagarbiai atsisveikino pašarvodami jį LNOBT Raudonojoje fojė.

 

„Aš jį visada prisiminsiu kaip labai gerą žmogų, tikrą koncertmeisterį. Man, kaip dirigentui, visada buvo ramu dėl smuikų grojimo kokybės, meninių uždavinių, grupinių repeticijų. Galėčiau daug kalbėti apie šį žmogų ir mus siejusį meninį supratimą. Galima sakyti, buvome artimos dūšios – pagal tai, ką mes vertinome ir supratome muzikoje”, –  vėliau yra teigęs LVSO meno vadovas ir dirigentas G. Rinkevičius.

 

Išsamiau apie kolegišką bendravimą su Aleksandru Batovu pasakoja LNOBT simfoninio orkestro koncertmeisterio pareigas iš jo perėmusi smuikininkė Angelė Litvaitytė.

 

Kaip susipažinote su A. Batovu? Ar jis pakvietė jus dirbti teatro orkestre?

Su juo aš ir mano bendrakursė Ramunė Barisaitė susipažinome dar studijuodamos konservatorijoje ir grodamos studentiškame Operos studijos orkestre, kuriame tuo metu dirbo A. Batovas. Abi su Ramune sėdėjome pirmame pulte ir abi labai stengėmės, nes norėjome dirbti teatre. A. Batovas ilgai bandė mūsų kantrybę, bet vienąkart visgi pasikvietė mudvi, jau penktakurses, pokalbiui ir pasiūlė abiem po pusę etato. Bibliotekoje mums įteikė penkiolikos skirtingų spektaklių partitūras ir prieš kiekvieną „debiutą“ nepamiršdavo patikrinti, kaip esame jam pasiruošę. 

 

Kai tuometinis teatro koncertmeisterio pavaduotojas Algimantas Peseckas išėjo dirbti į Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, jo vietą A. Batovas pasiūlė man. Šalia jo sėdėdama orkestre jaučiausi kaip už uolos! Tai buvo muzikantų autoritetas, smuikininkas „nuo Dievo“ – stebint jį atrodydavo, kad smuiku griežti be galo paprasta... Tik štai pakartoti tai, ką grieždavo A. Batovas, orkestre pavykdavo ne kiekvienam. Ir dėl to kiti smuikininkai ant koncertmeisterio kartais pykdavo... Turėjome į ką lygiuotis, bet lengva nebuvo. Grupinėse repeticijose A. Batovas būdavo labai griežtas. Laikydavosi nuomonės, kad smuikininkas, kuris repetuoja mažiau kaip dvi valandas per dieną, apskritai neturi teisės vadinti savęs smuikininku.

 

A. Batovui 1988 m. išėjus į Jaunimo simfoninį orkestrą, aš penkerius metus atsisakinėjau oficialiai užimti jo vietą – visų pirma todėl, kad buvęs koncertmeisteris liko teatre dirbti puse etato ir vis dar grodavo spektakliuose. Tik po jo mirties R. Geniušas pasikvietė mane ir liepė pagaliau apsispręsti. Priskaičiavus tą „laikinai einančios koncertmeisterio pareigas“ laikotarpį išeitų, kad LNOBT orkestro koncertmeistere dirbu jau 31-erius metus.

 

Kokį įspūdį Jums paliko A. Batovo asmenybė?

Tai buvo „plačios širdies“, šiltas, mielas žmogus, kokius jo tėvynainiai vadina „russkaja duša“. Tačiau pykti irgi mokėjo – įskaudintas galėdavo porą metų nesileisti į pokalbius su jį nuvylusiu žmogumi. Ir su manimi, išėjęs iš teatro, pusantrų metų nesikalbėjo...

 

Prisimenu atvejį, kai teatro darbuotojo leidimą namuose palikusio koncertmeisterio prie tarnybinio įėjimo stovėjęs budėtojas prieš spektaklį neįleido į teatrą. A. Batovas budėtojo paklausė: „Jūs mane pažįstate?“ „Pažįstu“, – nemelavo tasai. „Kokia mano pavardė?“ – „Batovas“, –  pripažino budėtojas. „Tai leiskite mane į teatrą, aš dirbti atėjau!“ – „Negaliu, jūs leidimo neturit.“ – „Leidimą aš kitos striukės kišenėje palikau, prašau – įleiskite...“ – „Negaliu. Duokit leidimą.“ – „Ak, jūs negalite manęs įleisti?!..“ – pasipiktino koncertmeisteris ir apsisukęs išėjo. 

 

Kuo dar, be muzikos, domėjosi A. Batovas?

Ypatingų pomėgių neturėjo – svarbiausia jam buvo muzika. Na, nebent mėgdavo pažvejoti... O užstalėse ar kelionėse galėdavo ištisas valandas pasakoti anekdotus. Pamenu, kai dviaukščiu autobusu važiavome gastrolių į Vokietijos miestą Heilbroną, A.Batovas, dirigentas Jonas Aleksa ir solistas Gehamas Grigorianas surengė tikrą anekdotų mūšį, gerą kelio gabalą  neleisdami mums, jų klausantiems,  nuo juoko atsikvėpti. 

 

Jūs dabar griežiate smuiku, kurį anksčiau turėjo A. Batovas. Kokia šio instrumento istorija?

Smuiką koncertmeisteriui 1980 m. nupirko teatras. Jį, parduodamą, nužiūrėjo pats A. Batovas. Tuomet šis instrumentas kainavo 5 tūkst. rublių – mums atrodė „kosminė“ suma. O tikrąją smuiko „genealogiją“ išsiaiškinome vos prieš porą metų, atlikę korpuso medienos dendrologinius tyrimus. Pasirodo, jis „kilęs“ iš Pietų Prancūzijos.

 

A. Batovas, išeidamas dirbti į Jaunimo simfoninį orkestrą, šį smuiką paliko teatre ir nusipirko kitą – ne blogesnį. Bet po smuikininko mirties tas instrumentas buvo pavogtas iš jo namų. O štai teatro orkestrinėje jo rankose laikytą smuiką iki šiol visi vadiname „Batovo smuiku“. Man pasitraukus, smuikas atiteks mano „įpėdiniui“ - būsimam LNOBT simfoninio orkestro koncertmeisteriui. 

 

Kas lėmė ankstyvą garsaus smuikininko mirtį?

1993 m. pavasarį gastroliuodamas Vokietijoje su G. Rinkevičiaus vadovaujamu orkestru A. Batovas pajuto stiprius skrandžio skausmus. Kolegos atsimena, kad į Lietuvą jis, skausmų čaižomas, parvažiavo gulėdamas ant autobuso grindų... Čia buvo paguldytas į ligoninę. Ir maždaug po savaitės iš ryto sulaukėme žinios, kad A. Batovo nebėra: naktį kraujagyslėse susidariusio trombo medikai nespėjo pastebėti...

 

Mes, orkestrantai, sukėlėme didelį triukšmą, kai Operos ir baleto teatro vadovybė nenorėjo leisti buvusio koncertmeisterio šarvoti šiame teatre. Grasinome su karstu stovėti prie teatro durų tol, kol būsime įleisti. Šįkart (priešingai nei tuomet, kai buvo pamiršęs leidimą) A. Batovą į teatrą visgi įleido... Smuikininko laidotuvėse grojo net keturi sostinės orkestrai.

 

Prieš kovo 22 d. „Gulbių ežero“ spektaklį žiūrovai įraše išgirs A. Batovo atlliekamą smuiko solo (Antraktą) iš Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“, kurį išgirdę Lietuvos teatro gastrolėse Maskvoje  1986 m. smuikininką į savo gretas viliojo Didžiojo teatro orkestro atstovai.  Pasak šio orkestro senbuvių, tai buvo virtuoziškiausiai atliktas „Miegančiosios gražuolės“ smuiko solo Maskvos Didžiojo teatro istorijoje. Netrukus po šių gastrolių A. Batovui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.

A.Batovo smuiku „Gulbių ežero“ spektaklyje grieš jaunas LNOBT simfoninio orkestro smuikininkas, V tarptautinio Jashos Heifetzo smuikininkų konkurso finalininkas Bernardas Petrauskas. 

 

Žymos:
LNOBT inf.,
Aleksandras Batovas. LNOBT archyvo nuotr.
Aleksandras Batovas. LNOBT archyvo nuotr.