7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Orkestras iš arti

Apie LNSO muzikantų solo pasirodymus pasakoja dirigentas Robertas Šervenikas ir solistai

Vitoldas Rimkus
Nr. 8 (1287), 2019-02-22
Muzika
Rūta Prusevičienė sveikina LNSO violončelininką kompozitorių Arvydą Malcį
Rūta Prusevičienė sveikina LNSO violončelininką kompozitorių Arvydą Malcį

Jau pernai rudenį Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro artistai suskato teikti paraiškas soliniams pasirodymams su orkestru. Tai puikus ženklas, rodantis, kad muzikantai palaiko profesinę formą, siekia ne tik atskleisti orkestrinio-ansamblinio muzikavimo gebėjimus, bet ir drąsiai stoti prieš kolektyvą ir publiką kaip solistai. Ilgametė patirtis atskleidžia, kad šie renginiai aktualūs ne vien orkestrui. Salės būna pilnos. Ir ne tik Vilniuje. Kol Nacionalinės filharmonijos Didžioji salė remontuojama, koncertai vyko ir Kauno filharmonijoje (vasario 3 d.), ir Utenoje (vasario 10 d.). Publika nuoširdžiai žavisi solistais iš orkestro, supranta ir audringomis ovacijomis įvertina muzikinių lyderių, dirigento ir orkestro kūrybines pastangas. Koncertuose skambėjo daug kūrinių, tad programos Kaune ir Utenoje buvo skirtingos. Koncertus kaip visada žaismingai, nuotaikingai ir informatyviai vedė muzikologas Viktoras Gerulaitis. Apie projektą „Orkestras iš arti“ pasidalyti mintimis pakvietėme šių koncertų dirigentą Robertą Šerveniką.

 

Maestro, kaip vertinate programos „Orkestras iš arti“ idėją, kai solistai yra orkestro artistai? Galbūt jų muzikavimas nedomina publikos, gal jų priedermė apsiriboja tvarkingai atlikti orkestro partijas?

Tokiems koncertams dirigavau jau ne kartą. Gerai prisimenu, pirmasis įvyko Kaune, tuomet, kai orkestro inspektoriui Mariui Balčyčiui gimė sūnus. Tai reiškia – prieš septyniolika metų. Vėliau dirigavau dar kelete tokių renginių. Orkestro artistų pasirodymai vykdavo ne kasmet, juos organizuodavome kas du tris koncertinius sezonus. Manau, kad tai puiki idėja, kurios įgyvendinimas skatina ieškoti ir atrasti naujų kūrinių, suteikia galimybę orkestro artistui jaustis lyderiu. Tai ypač sakytina apie orkestrantus, griežiančius styginiais instrumentais. Jie dažniausiai muzikuoja grupėje, o kai esi solistas, patenki į visai kitą amplua, atsiranda visai kitokių patirčių. Tai iniciatyva, išsilaisvinimas iš kasdienės rutinos. Visi atlikėjai patys nori groti solo.

 

Koncerto Utenoje programa išsiskyrė nuoseklumu. Prasidėjo jis rafinuota barokine muzika, po jos – romantinis opusas ir logiškai priartėjame prie XX ir XXI a. kūrinių. Klausantis susidarė įspūdis, kad atlikėjai siekė pademonstruoti visą individualaus meistriškumo puokštę. Pirmiausia nepriekaištingą atlikimo techniką, vėliau kantileną, o šiuos komponentus sujungia ir įprasmina kūrinio stilistikos bei atlikimo tradicijų išmanymas ir pateikimas. Kokia Jūsų nuomonė apie koncertų programą?

Manau, kiekvieno solisto uždavinys yra kūrinio interpretacija, muzikinės minties atskleidimas, ne savęs parodymas. O interpretacija priklauso nuo to, kaip kūrinį supranti, kiek jis tau artimas. Solistas – tai muzikuojantis artistas, norintis perteikti autoriaus užrašymus. Aišku, priklauso, kokį kūrinį solistas atlieka: vieni groja XIX a. muziką, kiti XX ar XXI amžiaus. Kyla labai skirtingi muzikos atlikimo uždaviniai. Bet kokiu atveju tai nėra savęs parodymas. Pasirinkdamas kūrinį atlikėjas turi žinoti, kokias užduotis sau kels: ar tai bus techniškai sudėtingas, kaip Aarono Coplando koncertas klarnetui, ar Arvydo Malcio kūrinys, kuriame dominuoja visai kitokie uždaviniai, beje, ne lengvesni. Manau, kad atlikėjas pirmiausia yra autoriaus sumanymų išpildytojas, o kaip jam tai pavyksta, priklauso nuo solisto talento.

 

Gal šiose programose sulaukėte siurprizu ar įgijote naujų patirčių?

Naujų įspūdžių patyriau diriguodamas solistams, kuriems niekada neteko akompanuoti. Tai buvo pirmasis įspūdis, vėliau nedidelis keleto repeticijų kelias, kai judame bendro tikslo link, ir galiausiai – koncertinės patirtys. Vieni solistai nuosekliai juda gerėjančia linkme, kitų kelias savitesnis, tačiau įspūdžiai labai geri. Nepasakyčiau, kad kas nors būtų nustebinęs ar nuvylęs.

 

O gal šiose programose skambėjo jums artimas kūrinys arba keletas jų?

Kūriniai labai skirtingi. Labai mėgstu Johannesą Brahmsą. Šioje programoje taip pat. Orkestrui kyla nelengvas uždavinys persijungti į skirtingų muzikos stilių atlikimą ir būti labai jautriems akompanuojant kolegoms. Manau, kad kiekvienas solistas turi skirtingų solinio grojimo patirčių. Vieni koncertuoja įvairių ansamblių sudėtyje, kiti muzikuoja solo. Visada pagirtinas noras, kai orkestro artistas nebijo, tiesiog nori atsistoti ir pagroti prieš kolegas.

 

Minėjote, kad muzikinį vyksmą formuoja lyg ir trys laipteliai: pirmasis – tai susipažinimo momentas, antrasis – repeticijų procesas ir trečiasis – koncertinis atlikimas. Ar likote patenkintas šiuo procesu, o gal kai kas galėjo būti kitaip?

Manau, kad visada galėtų būti kitaip, bet bendras rezultatas tikrai geras. Nežinau, ar patenkinti solistai. Be abejo, vieni kėlė sau vienokius reikalavimus, kiti – kitokius, vieni daugiau jaudinosi, kiti mažiau... Bet tai natūralu. Retai kada viskas praeina pačiu aukščiausiu lygiu. Gaila, kad dėl gripo bangos praradome koncertą Alytuje. Planuoti trys koncertai, tuomet visi solistai būtų pasirodę po du kartus. Tai visada smagiau nei vienas koncertas.

 

Dėkoju už turiningą pokalbį ir linkiu sėkmingų koncertų.

 

***

 

Kaip jau minėta, skambėjo dvi programos. Kaune koncertą pradėjo fleitininkų duetas su Franzo ir Karlo Dopplerių „Duo Concertant“ dviem fleitoms ir orkestrui iš „Rigoletto-Fantaisie“, op. 38, kurį nuotaikingai atliko Valentinas Gelgotas ir Raimonda Virvytienė. Nino Rotos Koncerto trombonui ir orkestrui II ir III dalys buvo atliktos ir Kaune, ir Utenoje. Dėl savo konstrukcijos trombonas nėra techniškai paslankus instrumentas, tačiau trombonininkas Albinas Gražulis įrodė, kad juo galima atlikti ir dainingas melodijas, ir virtuozinius pasažus. Johanneso Brahmso Koncerto smuikui ir orkestrui D-dur, op. 77, I d. skambėjo tik Kaune. Smuikininkė Rasa Vosyliūtė – puikiai žinoma muzikos mylėtojų pasaulyje. Ir šį kartą ji nepriekaištingai susitvarkė su Brahmso muzikos filosofinės gelmės raiška bei solistui keliamais sudėtingais techniniais reikalavimais.

 

Fagotininko solinis pasirodymas tikrai nėra dažnas reiškinys simfoniniuose koncertuose. Žinomas atlikėjas Julius Klimavičius, Kaune ir Utenoje grodamas Carlo Maria von Weberio „Vengriškąjį andante ir rondo“, šauniai atskleidė plačias technines ir dainingąsias fagoto galimybes. Mindaugas Gecevičius ilgą laiką vadovavo LNSO valtornų grupei, atliko ne vieną sudėtingą solo klasikos, romantikos ir šiuolaikinės simfoninės muzikos partitūrose. Kaune atlikdamas kontrastingą, techniškai sudėtingą Paulio Dukas „Vilanelę“, valtornininkas pasirodė kaip puikus savo instrumento meistras. Latvių kompozitoriaus Georgo Pelēcio „Flowering Jasmine“ smuikui, vibrofonui ir kameriniam orkestrui skambėjo du kartus. Romantiškų filmų epizodus primenančią muziką, kurioje, beje, netrūko ir virtuozinių pasažų, jautriai atliko orkestro smuikininkė Agnė Švagždytė ir vibrofoninikas Andrius Rekašius.

 

Koncertą Utenoje pradėjo orkestro obojų grupės koncertmeisteris Tomas Bieliauskas. Jo atliekamas Antonio Vivaldi Koncertas obojui C-dur, RV 447, pasižymėjo baroko stiliaus pajauta, išbaigtais dainingais muzikinio kūrinio epizodais ir puikiu kaprizingo instrumento valdymu. Utenoje skambėjo ir LNSO violončelininko, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato kompozitoriaus Arvydo Malcio „Izabelės sapnas“ violončelei ir styginių orkestrui, sukomponuotas 2012 metais. Kūrinyje sėkmingai panaudotas motyvas iš Schuberto sonatos „Arpegione“ pirmosios dalies. Raiškų muzikinio sapno vaizdą scenoje tapė violončelių grupės koncertmeisteris Edmundas Kulikauskas. Atlikėjai žino, kad sceninio pasirodymo pabaiga būtinai turi būti efektinga. Taigi, būtent tokią pabaigą pateikė orkestro klarnetininkas Andrius Žiūra.

 

***

 

Po koncerto Utenoje kalbiname šį ilgametį orkestro klarnetininką Andrių Žiūrą.

 

Coplando koncertas klarnetui, styginių orkestrui, arfai ir fortepijonui – tai ne tik išskirtinai efektingas, bet ir visomis prasmėmis nepaprastas kūrinys tiek solistams, tiek orkestrui.  Įdomu, kada pirmą kartą išgirdote šį opusą?

Tai  nutiko labai seniai... Šis opusas – vienas žinomiausių kūrinių, parašytų klarnetui. Galima sakyti, kai pradėjau pūsti klarnetą, jį ir išgirdau. Gal sutapimas, kad su šiuo kūriniu patyriau pirmąjį pasirodymą su orkestru – Lietuvos kameriniu „Atžalyno“ programoje 1996 metais. Jei mokaisi groti klarnetu, tai atlikti šį opusą – didžiausia kiekvieno klarnetininko svajonė. Kūrinys tikrai labai sudėtingas visiems atlikėjams, tačiau jį smagu ir groti, ir jo klausytis.

 

Kodėl programai „Orkestro DNR“ pasirinkote būtent šį kūrinį, juk klarnetui vertingus kūrinius komponavo ir romantikai, ir modernieji kompozitoriai?

Modeliuojant šias programas atsižvelgiama į daugelį faktorių. Pirmiausia norima įtraukti kuo daugiau atlikėjų. Kitas svarbus momentas – kūriniai neturi būti ilgi. Na, ir visada norima, kad muzika būtų raiški, efektinga ir dinamiška. Coplando muzika klarnetui puikiai atitiko šiuos reikalavimus. Visuomet esu už tai, kad koncerte skambėtų ne atskiros ciklo dalys, o visas išbaigtas kūrinys. Tai muzikinės idėjos prasme visada pasiteisina, smagiau yra ir groti, ir klausytis, dėliojasi pilna istorija. Coplando koncertas nėra ilgas opusas, tačiau tai puikiai išbaigtos muzikinės-koncertinės formos pavyzdys.

 

Papasakokite trumpai apie ateities planus.

Žmogus planuoja – Dievas juokiasi... Planuojame koncertus su Kristupo medinių pučiamųjų kvintetu. Ruošiamės šiuolaikinės muzikos projektams. Gausu visokio plano veiklos, ne vien kaip orkestro artisto ar solisto, dažnai muzikuojame ir ansambliuose.

 

Ar  žvalgotės į tolimesnes šalis – Lenkiją, Latviją, Ameriką?

Ne visada žinai, kur likimas nublokš... Noriu padėkoti kolektyvui už palaikymą. Skambėjo nelengvi kūriniai. Programoje tradiciškai skamba simfonija ir koncertas vienam ar keletui solistų. Šiuose koncertuose – vien tik akompanimentai. Kaip orkestrantas, žinau, kad yra labai nepaprasta vieno vakaro metu keletui solistų akompanuoti skirtingos stilistikos kūrinius. Dėkui kolektyvui, kad į šias užduotis žiūrėjo geranoriškai ir visada palaikė kolegas solistus.

 

Linkėdamas visų planų sėkmingo įgyvendinimo, dėkoju už turiningą pokalbį.

 

Improvizuotoje repeticijų erdvėje, parengtoje Filharmonijos Mažosios salės patalpose, Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė sveikino orkestro inspektorių Marių Balčytį pirmojo solidaus jubiliejaus proga, o violončelių grupės atlikėją, kompozitorių Arvydą Malcį – su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimu.

Rūta Prusevičienė sveikina LNSO violončelininką kompozitorių Arvydą Malcį
Rūta Prusevičienė sveikina LNSO violončelininką kompozitorių Arvydą Malcį
Rūta Prusevičienė jubiliejaus proga sveikina LNSO inspektorių Marių Balčytį
Rūta Prusevičienė jubiliejaus proga sveikina LNSO inspektorių Marių Balčytį