Istorinės Amerikos muzikos klostės

Iškilus klausimams dėl identiteto dažniausiai kreipiamas dėmesys į istoriją ir ieškoma, kas labiausiai apibrėžia tikrąjį savitumą. Kalbant apie „amerikietiškumą“, identiteto klausimas ir šiandien lieka atviras. Bandydami jį spręsti, du kūrybiniai kolektyvai sukūrė oratorijas „Ar esu gimęs“ („Am I Born“) ir „Svajonės apie Naująjį pasaulį“ („Dreams of the New World“), reflektuojančias amerikietiškumo idėją bei lokalesnį – niujorkiečio – identiteto klausimą. Kūriniai sausį buvo pristatyti septintajame „Prototype“ festivalyje.

Prieš atlikimą apie oratorijas trumpai papasakojo dirigentas Julianas Wachneris, pakalbindamas ir kūrėjus. Koncertui pasirinkta itin simboliška vieta – Šv. Pauliaus koplyčia, viena seniausių Niujorke, pastatyta 1766 m. ir išlikusi po kone kitapus gatvės stovėjusių dangoraižių „dvynių“ griūties. Koplyčia istoriškai itin svarbi miesto ir šalies tapatybei, mat čia buvo daugelio žymių žmonių, tarp kurių ir pirmasis JAV prezidentas George’as Washingtonas, pagrindinė parapija. Koplyčia priklauso Švč. Trejybės bažnyčios parapijai, turinčiai „Trinity Church Wall Street“ chorą. Abu premjerinius kūrinius atliko šis choras bei NOVUS NY orkestras.

Oratorija „Ar esu gimęs“ tematiškai orientuota į santykį, mistinį bedravimą su praeitimi ir apmąstymą, kas buvo prarasta dėl progreso. Kūrinys parašytas remiantis 1820 m. sukurto Franciso Guy paveikslu „Žiemos scena Brukline“ („Winter Scene in Brooklyn“), kuris vaizduoja Bruklino tilto prieigas – vietovę, šalia kurios stovi Šv. Pauliaus koplyčia, tik prieš maždaug du šimtus metų. Kitas įkvėpimo šaltinis, davęs pavadinimą kūriniui, buvo Ananiaso Davissono himnas „Idumea“, sukurtas 1820 m., prasidedantis žodžiais „Ar gimiau, kad mirčiau?“ (Am I born to die?). Oratoriją pradedanti solistė įgarsina paveikslą pirmaisiais himno žodžiais. Dainuojama tarsi pasakojant, kaip paveikslas buvo sukurtas. Choras atstoja 1820 m. dvasias ir tarsi veda klausytoją už rankos per paveiksle vaizduojamą vietovę bei per istoriją, nutiesdamas kelią iki šių dienų. Pabaigoje choras dainuoja, kad jam baisu eiti tuo keliu, baisu būti svečiu savo paties namuose, mieste. Viskas pasikeitę ir dvasios nebeatpažįsta tos pačios vietos, o solistė baigia kūrinį klausimu: „Ar esu gimęs (-usi)? Ar esu...“ (Am I born? Am I...). Siužetas atskleidžia idėjas, kurias kūrėjai kontempliuoja oratorijoje. Kūrinio skambesys atveria ir kitą lygmenį – varinių pučiamųjų dundėjimas ir kone vagneriškas valtornų skambesys sukuria legendą apie kintantį Brukliną, kuris perteikiamas solistės pasakojime. Muzika alsuoja romantizmu ir, jei prieš kūrinį maždaug trisdešimtmetis kompozitorius nebūtų pasirodęs žiūrovams, tikrai įsivaizduotume vyrą, kūrusį muziką „Žiedų valdovo“ trilogijai ar „Narnijos kronikoms“. Vaizdingumu muzika primena kino filmo garso takelį, tad prieš akis tiesiog natūraliai kyla judantys paveikslai. Kompozitoriui Davidui T. Little’ui pavyko suderinti epinės muzikos didingumą ir plevenantį lengvumą. Muzika užlieja, bet ne prislegia, o gaivina lyg pavasario vėjelis. Tamsesnės muzikinės scenos byloja apie nerimą dėl ateities ir patiriamus nedžiuginančius dalykus dabar. Tai perteikiama naudojant emocinį styginių paveikumą, tercijų seką aukštyn ir žemyn. Net keliose vietose labai ryškiai girdimi pagrindiniai dermės laipsniai, lyg užtikrinantys, kad istorija yra tvirtas pamatas. Ateities nežinomybei pasitelkiami didesnės apimties intervalai, pavyzdžiui, kvintos. Nesileidžiama į garsų eksperimentus ir liekama prie pažįstamo skambesio. Oratorija atrodo gana konservatyvi, nors skamba puikiai, epiškai.

Antrasis kūrinys pasakoja apie amerikietiškąją svajonę ir tris miestus, kur ši svajonė atrodė ranka pasiekiama. Kaip rašoma programoje, pasirinkti miestai simbolizuoja svarbiausias vertybes. Memfis ir kova už juodaodžių laisvę bei žmonių teises (pasakojama apie kovos pradžią bei pažadą, kad situacija gerės nuo 1890 m.; grįžtama prie šios temos jau 1950-aisiais, kai valstybė nusavina pagrindinio kovotojo už žmonių teises Roberto Churcho namą; persikeliama į 2016 m., kai šio žmogaus palikimas buvo beveik visiškai užmirštas, ir librete pasakotojas ginasi, jog „nedirbo valstijos merui, kuris likvidavo namą“); Hjustonas simbolizuoja klestėjimą, atėjusį su naftos išteklių atradimu (vaizduojami 1970 m.), o per Los Andželą kalbama apie plėtrą į kosmosą, ieškant išteklių ir naujų gyvenamų plotų (aprašomi 2018 m. ir tolimesnė ateitis).

Oratorijos dalys išlaiko tęstinumą – galima suprasti, kad tai vientisas kūrinys, tačiau visos trys dalys išties labai skirtingos, atspindi tam tikram laikotarpiui būdingus elementus – muzikines įtakas bei socialines realijas. Pirmoje dalyje pasakojama apie vergovės laikus, juodaodžių darbo dainas bei R. Churcho svajonę, kad visi žmonės galėtų gyventi laisvėje. Muzika lyrinė, melodinga, vokalui akompanuoja styginiai ir truputį primena sakralinį giedojimą, choralo tradiciją. Solistai išsiskiria iš choro tik trumpiems intarpams, o paskui choro banga, įtraukdama solistus, vėl užlieja klausytojus. Penki solistai parinkti pagal etninę kilmę. Tokį sprendimą kompozitorė Ellen Reid grindžia temos jautrumu, esą baltaodžiui solistui būtų sunku įsijausti į vergovės temą, neturint tokio paveldo savo kraujyje ir kultūroje.

Hjustonas ir 1970-ieji vaizduojami kaip pagaliau pasiektos laisvės bei pirmosios klestėjimo bangos miestas. Juodadarbiai pagaliau išgali nusipirkti namus su baltomis tvoromis, prabangius automobilius, uždirbti pinigų ir juos pralošti. Šis laikotarpis Amerikos istorijoje juodžiausias (dėl naftos), bet vadinamas auksiniu. Plaktukai, geležies kalimo skambesys atskleidžia pramoninę to meto pusę, o brass band stiliaus muzika primena šokių aikšteles ir diskotekų kultūrą.

Galiausiai šiuolaikinis Los Andželas bei keliavimas kosmoso kryptimi perteikiami drąsiu instrumentų bei balsų derinimu. Tam pasitelkiami labai įvairūs intervalai, akordai; fleita, styginiai ir fortepijonas skirti kosmoso vaizdiniui nupiešti, o būgnai muša greitėjantį ritmą didėjančiam gyvenimo ir atradimų tempui pavaizduoti. Vien Mėnulio ar Marso tyrinėjimu neapsiribojama. Ateitis veda į Jupiterį, Plutoną, naują pasaulį, kurio dar nesame atradę. Kosminė svajonė tuo ir baigiasi.

Filosofiškas, epiškas ir reflektyvus pirmasis kūrinys „Ar esu gimęs“ kontrastuoja su dinamišku ir į ateitį orientuotu antruoju opusu „Svajonės apie naująjį pasaulį“, tačiau kartu yra lyg dvi to paties obuolio pusės. Abu kūriniai padeda geriau pažinti amerikietišką identitetą ir tai, kaip vietiniai gyventojai šią sąvoką supranta. Per anksčiau sukurtų meno kūrinių ar istorijos liudininkų atsiminimus ir žmonių pasakojimus interpretuojamas dabartinis laikas ir vieta, todėl koncertas pavadintas „Apie laiką ir vietą“ („Of Time And Place“).

Šis oratorijų diptikas buvo viena iš vienuolikos šiemet pristatytų festivalio „Prototype“ premjerų. Jų tematika įvairavo nuo žmogiškų išgyvenimų kamuojant klinikinei depresijai („4.48 Psichozė“) ar pasakojant siurrealistinius įsivaizduojamus savo gyvenimo epizodus („Traukinys, neturintis vidurnakčio“) iki išryškinančių globalias problemas („Stinney: amerikietiška egzekucija“) ar pasakojančių Indijos guru gyvenimo ir nušvitimo istoriją („Mila, didysis žynys“). Šiųmetiniame festivalyje visas temas jungė bendras vardiklis – kokybė. Matyti darbai turėjo savų stiprių bei silpnų vietų, tačiau parodyti savo meną į festivalį susirinko tikrai amatą išmanantys atlikėjai. Kūrėjų gretos taip pat pasižymėjo įdirbiu ir pristatomos idėjos užtikrintumu. Festivalis „Prototype“ – tai galimybė pamatyti naujas operos ir muzikinio teatro tendencijas bei kūrėjus, aktualius ir Lietuvoje, nes šiuolaikinės operos festivalis NOA sėkmingai plaukia toje pačioje muzikos žanrų upėje.