Giedriaus Kuprevičiaus muzika vinile

2013 m. gegužės pabaigoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“ premjera (choreografas Robertas Bondara, kartu su lenkų kūrybine grupe). Praėjus šešeriems metams ir vis kylant susidomėjimui vinilo plokštelėmis, VšĮ „Vinilo studija“ drauge su kompozitoriumi nutarė atgaivinti šio baleto muziką vinile. Taigi šiemet pasaulį išvydo baleto audioversija – dvigubas vinilo albumas. Kūrinys įrašytas per premjeras 2013-aisiais. Garso režisieriai – Aleksandra Kerienė ir Vilius Keras, įrašo suvedimas ir garso korektūra – Viliaus Kero. Groja ir dainuoja LNOBT simfoninis orkestras bei choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), balsai iš choro – Samantos Bielskytės, Dovilės Megeišytės, Kristinos Dauskurdienės, fortepijonu skambina Eglė Gabrėnaitė, dirigentas – Robertas Šervenikas. Albumo viršelį sukūrė Diana Marszalek ir Julia Skrzynecka.

G. Kuprevičius sakė, kad kuriant muziką Mikalojus Konstantinas Čiurlionis jį labiausiai domino kaip gyvas žmogus, kaip kiekvienas iš mūsų – jaučiantis ir turintis savitą pasaulėžiūrą. „Apie ką jis galvojo, ką jautė? Ko siekė, apie ką svajojo, ko tikėjosi? Ko troško, o ko baiminosi ir vengė? Pagaliau kodėl neįveikė tų slogių minčių, tos susitvenkusios savo galvoje tamsumos? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojau Čiurlionio įspaustuose pėdsakuose, prisiminimuose ir laiškuose, stengdamasis iš pageltonijusių jo fotografijų, iš ranka pieštų eskizų išskaityti jo istoriją ir taip susikurti savą jo asmenybės vaizdinį“, – sakė kompozitorius. Ir jam tikrai pavyko. Baleto pastatymo muzikinis vadovas R. Šervenikas sako, jog stiprioji G. Kuprevičiaus kūrybos dalis – muzika teatrui. Balete yra ir nemažai vokalinių epizodų: dainuoja choras, soluoja trys choro balsai – personifikuotos Čiurlionio moterys. Kartais išgirstame Čiurlionio kūrinių motyvus, pakeitusius savo spalvas ir instrumentuotę.

Dviejose plokštelėse įrašyta visa baleto muzika. Ant voko užrašytas siužetas padeda klausytis muzikos, todėl ir šiame straipsnyje pasitelksiu jo santrauką. Pirmosios plokštelės pirmoje pusėje skamba Prologas, kuriame girdėti nebylioje erdvėje aidintis moters balsas, vis kankinamas sunkių būties klausimų. Veiksmas nukelia į sanatoriją Pustelnike (netoli Varšuvos), kurioje yra Čiurlionis – esantis-nesantis, mirštantis ar prisikeliantis? Sofijos glėbio gelbstinti jėga. Varšuvoje laukia pirmoji Čiurlionio bičiulystė – Eugenijus, pirmoji meilė – jo sesuo Marija. Kūryboje slypinti jėga ir atsakymai. Susipažįstame su Marija – Čiurlionio meile! Nors visa taip laikina, trapu. Jos tėvo valia ruošiamas kitoks likimas. Ar pajėgs bičiulis Eugenijus paguosti? Ar atlaikys Čiurlionio jėgos dvasinę įtampą? Plokštelės pirmos pusės pabaigoje vėl grįžtame į Pustelniką, kur melancholijos apimta Čiurlionio siela stengiasi nepasiduoti chimeroms ir kankinamai tęsia kūrybą. Tačiau vaizduotėje vis grįžta dramatiški praeities vaizdai. Staiga pasirodo ji, Bronislava, moteris, kuri, kaip motina, jį supras, paguos ir parems.

Antra plokštelės pusė mus perkelia į Saloną, kur, norėdamas prablaškyti, Eugenijus atsiveda Čiurlionį į Varšuvos intelektualų vakarėlį. Begaliniai ginčai – apie politiką, religiją, filosofiją... Šie vakarai pamažu formavo Čiurlionio pažiūras, ideologiją, skonį. Vėliau visa tai atsispindėjo įvairiapusėje Čiurlionio kūryboje. Salone Čiurlionis vėl sutinka Bronislavą ir šurmuliuojanti salono publika tarsi išnyksta rūke. Nieko nebelieka, tik jiedu – Čiurlionis ir Bronislava. Girdime išoriškai ramų, bet vidujai dramatišką, jų neįprastus santykius ir jausmus slepiantį bei atskleidžiantį duetą. Vėliau keliamės į galeriją, kur Čiurlionis vaikšto savo darbų parodoje. Žmonės juos apžiūrinėja, vertina. Ar pripažįsta? Šlovės geidulio nuvargintas Čiurlionis ir vėl keliasi į Pustelniką: prieš akis vis bėga prieštaringi įvykiai Varšuvoje – karas, kūryba, jausmai. Sumaištyje prapuolusi ramybė. Dabar svarbu ryžtis: grįžti į Lietuvą.

Antrosios plokštelės pirmoji pusė prasideda Pustelnike. Lietuva Čiurlionio sapne, pasąmonės regėjimuose... Silpstanti Čiurlionio sveikata gimdo grėsmingus demonus, tarp kurių tyko Mirtis. Šiurpias vizijas praskaidrina tik prisiminimai apie Sofiją – jų pirmąjį susitikimą, jų sielas sujungusius jausmus. Skamba gyvenimo pilnatvės ir neįveikiamų meilės galių duetas. Mirtis visuomet pasirodo nelaukiama, bet neišvengiama. Dabar Mirtis kviečia žaisti. Ši šachmatų partija gali būti laimėta. Užstatas vienintelis – Gyvenimas. O gal Meilė? Sofija atsisveikina su Čiurlioniu. Jis išvyksta į Peterburgą. Jis laimės. Gal ten jo laukia didžioji ir tikroji kūrybinė sėkmė?

Antrosios plokštelės antroje pusėje tęsiasi II veiksmas – Peterburgas ir didmiesčio ritmas. Įtampa galutinai pažeidžia Čiurlionio jėgas ir nubloškia jį į tamsą. Suvokusi padėties rimtumą, Sofija išsiveža Čiurlionį iš Peterburgo. Visomis jėgomis stengiasi jam padėti, tačiau nesėkmingai. Likimas vėl atveda Čiurlionį į Pustelniką. Demonai jo jau nebepaleidžia. Jis vėl žaidžia su Mirtimi. Staiga Čiurlionis regi Sofiją, kuri, lygiai kaip tada, apglėbusi saugo jį nuo Mirties žaidimų. Bet ratas negailestingai užsidaro. Čiurlionis miršta... Šalia stovi mirštančiojo Antrininkas. Į paskutinį pasimatymą atėjo Marija, Bronislava, Sofija. Erdvę užpildo didžiulė raudotojų minia juodais apsiaustais... Plokštelė, kaip ir spektaklis, baigiama Epilogu. Lietus lyja ir lyja. Čiurlionio mirties ložė lėtai sklendžia į tolį, trijų jo moterų ir nutilusių raudotojų lydima. Su mumis lieka tas, kuris visuomet bus nepaguodžiamai vienišas ir amžinai tikintis, kad pasaulis – tai didelė simfonija, kupina gėrio ir vilties. Ir visi mes joje – tik žmonės...

G. Kuprevičių, kaip ir parašyta plokštelės viršelyje, pažįstu kaip itin įvairiapusę asmenybę. Jis yra kompozitorius ir puikus improvizatorius, varpininkas, pedagogas, eseistas ir polemistas, kurio didžioji gyvenimo ir veiklos dalis susijusi su Kaunu. Jo muzika saikingai moderni, daugelyje kūrinių pastebimas improvizacinio prado dominavimas bei ryškios sąsajos su literatūra ar vaizduojamuoju menu. Kompozitorius taip pat kuria muziką dramos spektakliams ir kino filmams.

1980 m. G. Kuprevičius įkūrė Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupę „Argo“, kuri gyvavo iki 1987-ųjų. Taigi ir kita, naujai „Vinilo studijoje“ išleista plokštelė, yra skirta G. Kuprevičiaus muzikai. Tai grupės „Argo“ plokštelė „Discophonia“, įrašyta Vilniaus plokštelių studijoje ir pirmą kartą pasirodžiusi 1980 m. (firma „Melodija“).
 

„Argo“ kolektyvą sudarė Kauno muzikinio teatro orkestro nariai. Grupės meno vadovas G. Kuprevičius tuomet taip apibūdino „Argo“ veiklą: „Elektronikos naudojimas grupės kūryboje paliudija mūsų norą įvaldyti ir meniškai panaudoti šiuolaikinių muzikos instrumentų galimybes. Mums patikėtas naujojo elektroninių vargonų „Vilnius-5“ modelio praktinis išbandymas. Mes esame užtikrinti šio instrumento perspektyva. Grupė dalyvauja atskiruose muzikinio teatro spektakliuose, parengė teatralizuotą koncertą „Išvysk dangų šulinio dugne“.“

Ši plokštelė pirmoji. Joje skambanti muzika sukurta specialiai šiam įrašui. Muzikai stengėsi panaudoti visas galimas modernias įrašų technikos galimybes. Šis albumas sudarytas iš dviejų muzikinių sluoksnių: disko – skirto pramogai, kurį sudaro šokių ritmai, ir ...fonijos – muzikos klausymui. Vokalo partija traktuojama instrumentiškai. Plokštelėje vyrauja G. Kuprevičiaus kompozicijos, tik trečioji A pusėje yra Juliaus Vilnonio. Be Muzikinio teatro muzikantų, grupėje groja Linas Pečiūra (gitara), Arūnas Mikuckis (mušamieji), Artūras Kuznecovas (bosinė gitara), Gintaras Kizevičius (balsas). Garso režisierius Orūnas Urbonas, įrašo garso režisierius Vilius Kondrotas.
 

Anksčiau negirdėjus, o klausantis šios muzikos dabar, ji gali pasirodyti skurdoka, tačiau tas įspūdis turėtų išnykti pasižiūrėjus į įrašymo bei išleidimo metus. Žinome, kokios tuomet buvo elektroninių instrumentų galimybės. Puikūs muzikantai, gera muzika ir visai neblogas įrašas.