7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žvilgsnis į Austrijos muzikos sceną ir užkulisius

Pokalbis su austrų muzikologu Christianu Heindliu

Ona Jarmalavičiūtė
Nr. 6 (1285), 2019-02-08
Muzika
Christian Heindl. Viena, 2015 m. „Unison_Shot“ nuotr.
Christian Heindl. Viena, 2015 m. „Unison_Shot“ nuotr.

Muzikologas Christianas Heindlis asmeniškai pažįsta daugybę austrų kompozitorių, yra įsisukęs į šiuolaikinį Vienos muzikinį gyvenimą kaip koncertų organizatorius, nepriklausomas žurnalistas, dirbantis įvairiuose leidiniuose („ÖMZ“, „Wiener Zeitung“, „Opernwelt“, „nmz“, „das mica“ ir „die Pressburger Zeitung“), radijo „ORF“ laidų autorius („Pasticcio“, „Opernkonzert“, „Aus der Welt der Oper“, „Studio Neuer Musik“, „Zeit-Ton“, „Alles über Musik“, „Aus dem Konzertsaal“) ir paskaitų lektorius. Su tikru ekspertu kalbamės apie praeities ir dabarties muziką Austrijoje.

 

Kaip apibūdintumėte muzikinę padėtį Austrijoje?

Palyginus su Vokietija ar JAV, Austrija labiausiai susitelkusi tik į vieną miestą – Vieną. Jame gyvena du milijonai, o kitur šalyje – šeši milijonai žmonių. Tad muzikinė scena lyg skyla į dvi dalis. Vienoje gyvenantys menininkai galvoja tik apie save ir mano, kad šioje šalyje yra tik Viena. Būtent dėl tokio požiūrio kiti regionai Vienos ir nemėgsta. O tiesa yra kažkur per vidurį. Kita vertus, išties įspūdinga, kiek daug renginių vyksta sostinėje, kiek nuveikta svarbių darbų dėl modernios muzikos ir kompozitorių klestėjimo, nors, daugelio jų nuomone, turėtų būti daroma dar daugiau.

 

Kaip nusakytumėte Austrijos muzikos formavimąsi XX amžiuje?

Austrijos muzikos istoriją lėmė politiniai bei istoriniai įvykiai, ypač Antrasis pasaulinis karas ir nacių iškilimas. Kaip žinome, žydų kilmės kompozitoriai turėjo išvykti iš Austrijos, kad išvengtų žūties ir koncentracijos stovyklų. Natūralus meno ir kultūros augimas buvo sutrikdytas. Praėjus karui, jaunajai kartai teko viską pradėti iš pradžių. Man įdomiausia, kaip muzikinis Austrijos gyvenimas atsigavo per maždaug penkiasdešimt metų po Antrojo pasaulinio karo. Tuomet dar buvo likusi ir senoji kompozitorių karta, atgavusi savo darbus universitetuose. Tačiau daugumos jų kūryba, o ir vertybės, buvo labai konservatyvios. Aš nesu tas, kuris žavisi eksperimentine muzika, man labiau patinka klausytis tonalios muzikos, tačiau net man jų kūryba atrodė beviltiškai konservatyvi. Taigi, lyg ir savaime suprantama, jog jaunesnė karta jautė pareigą kurti laisvesnę ir individualesnę kompozicinę tradiciją.

 

Kas darė įtaką tiems jaunesnės kartos kūrėjams?

Pagrindinis mokytojas Vienoje tuo metu buvo Alexanderis von Zemlinskis (1871–1942). Jis laikomas postromantiniu kompozitoriumi, rašiusiu tonalią muziką, nors parašė dešimt ar dvylika dodekafoninių kompozicijų, kurios man nelabai patinka. Tačiau aš šią asmenybę vertinu dėl laisvo mąstymo ir vertybių, kurios jo mokiniams leido sukurti kažką naujo. Visi norintys komponuoti modernią muziką universitete rinkosi jo klasę. Savo studentus jis nuolat vežiodavo į festivalius ir konferencijas užsienyje, kad jie susipažintų su viskuo, kas vyksta už Austrijos ribų. Dauguma jo studentų tapo žinomais kompozitoriais, ir tai buvo „naujoji karta“, kuri gimė maždaug XX a. 4-ajame dešimtmetyje.

Vienos vaizdas, apie kurį kalbu, iš esmės pasikeitė po 1990-ųjų ar kiek vėliau. Tuo metu vienu pagrindinių festivalio „Wien Modern“ organizatorių ir autorių tapo ryškus tonalios muzikos atstovas Kurtas Schwertsikas (g. 1935). Netikėtai gana konservatyvus kompozitorius tapo modernios muzikos festivalio vedliu! Tai iš dalies lėmė, kad jauni – dvidešimties, trisdešimties metų – kūrėjai atsisakė priklausyti vienai ar kitai tradicijai.

 

Kurios dar asmenybės skatino kūrėjų individualumą?

Ypač svarbus buvo vienas iš Zemlinskio sekėjų, Heinzas Karlas Gruberis (g. 1943), kuris iš savo studentų reikalavo autentiškumo ir individualumo, ugdė asmenybes ir ryškius kūrybinius charakterius. Stipresnieji jo klasės absolventai turi savitų ypatybių, kurias neretai gali išgirsti ir atpažinti klausydamasis jų muzikos. Manau, tai įdomus ir šiuolaikinėje modernioje muzikoje retai sutinkamas bruožas. Žinoma, ne visi Gruberio studentai tapo ryškiais kompozitoriais, tačiau daugelis jų pasirinko pedagogo kelią ir prisidėjo prie dar jaunesnės kartos ugdymo. Iš šios kartos išaugo nemažai elektroninės ar grafinės muzikos kūrėjų.

 

Kas būdinga tai jauniausiai kompozitorių kartai? Kokie reiškiniai lydi ar inspiruoja jų kūrybą?

Tiems, kuriems dabar 30–40 metų, aktualu kurti muziką įvairioms medijoms – filmams, televizijai ar radijui. Daugelis kompozitorių norėtų dirbti šioje srityje. Ir, aišku, kiekvienas iš Vienoje gyvenančių ir dirbančių kompozitorių norėtų parašyti operą. Tačiau retas gauna užsakymą. Beje, opera Austrijoje – vis dar kompozitorių geidžiamas žanras. Kita vertus, tai istorinis žanras. Jei norėtumėt su Vienos gyventojais pasikalbėti apie operą, jie mielai sutiks, tačiau kalbės apie Wagnerį ir Straussą. Tikrai ne apie šiuolaikinę operą.

Iš tiesų Vienoje buvo įsikūrusios tam tikros organizacijos, kurios specializavosi statydamos vien tik modernias operas, tačiau po kurio laiko jos užsidarė, daugiausia dėl finansinių bėdų. Kai kurios dar veikia. Pavyzdžiui, per vieną „Neue Oper Wienn“ sezoną suskamba trys naujos operos, vyksta pasaulinės šiuolaikinių operų premjeros. Tačiau dažniausiai šiuolaikinė muzika Vienoje atliekama muzikos festivaliuose, tokiuose kaip „Wien Modern“. Festivaliuose kartais skamba ir operos, dažniausiai koncertinis jų atlikimas. Pastaraisiais metais „Wien Modern“ festivalyje tokiu formatu buvo pastatyta kompozitorės Olgos Neuwirth (g. 1968) opera, scenoje fone buvo rodomas filmas, kuriam ji taip pat kadaise sukūrė alternatyvią muziką.

 

Kas yra austriškas skambesys arba išskirtinis austrų muzikos bruožas?

Austrija labai ryškiai neišsiskiria iš kitų šalių. Tačiau yra vienas niuansas. Kiekvienas muzikantas ar kompozitorius jaučia tradicijos užkrautą atsakomybę. Toje „kuprinėje“ sudėti visi didieji autoritetai – Mozartas, Haydnas, Beethovenas, Schubertas, Brahmsas, Bruckneris, Mahleris, Schönbergas, Bergas, Webernas, ir visa tai viduje nešiojasi kiekvienas Austrijoje augęs ar mokęsis muzikas. Net ir šiuolaikinėje muzikos rinkoje kompozitoriai vis dar intensyviai su jais konkuruoja. Tai būtų tas aspektas, kuo Austrija išskirtinė.

Manau, dauguma Austrijos kompozitorių, kad ir kokiai kartai ar muzikinei stilistikai priklausytų, norom nenorom mokosi ir semiasi idėjų iš savo klasikų. Klausydamasis austriškos muzikos kartais išgirstu kažkiek šubertiško ar maleriško skambesio, tačiau tai tik pojūtis, kurį sunku apibūdinti. Bet juk maleriškų bruožų randame ir kitų šalių kompozitorių kūryboje. Jeigu iš tiesų turėtume „nacionalinį skambesį“, kurį turi tokios šalys kaip Rusija ar Vengrija, kai iš kelių kūrinio garsų gali atpažinti folkloro motyvus, mes taip pat turėtume remtis savo austrišku folkloru. Tuomet kyla klausimas: kas apibrėžia austrų liaudies muziką?

 

Išties, kaip muziką paveikė austrų folkloras? Kokius išskirtumėte pagrindinius to reiškinio bruožus?

Man, kaip Vienoje gimusiam ir augusiam žmogui, su Austrijos liaudies muzika ir folkloru labiausiai asocijuojasi Vienos apylinkės ir šalia esantys kaimai. Muzika, kuri skamba tokiose vietose, arba bent jau skambėjo anksčiau, iš tiesų įkvėpė austrų kompozitorius. Pavyzdžiui, Schubertas parašė „Vokiškus šokius“, – tik jie labiau austriški nei vokiški ir grįsti austrų folkloro tradicija. Arba žymieji Johanno Strausso valsai. Straussas užaugo grodamas Schuberto „Vokiškus šokius“ ir iš esmės jo aukštuomenės valsai yra grįsti ta pačia folkloro ritmine formule. Dar vienas pavyzdys būtų Mahlerio kūryba. Mahleris yra kilęs iš nedidelio kaimelio šalia Vienos. Be abejonės, savo vaikystėje jis girdėjo tradicinę ar sinagogoje skambančią žydų muziką. Ir austrų liaudies, ir sinagogos muzika yra labai paprasta, suprantama ir tonali. Jų skambesyje galima išgirsti panašių melizmų ir kitokių vokalinės muzikos atlikimo priemonių. Tas pačias melizmas ar tą patį tonalinį paprastumą mes randame ir Mahlerio muzikoje. Ypatingai austriška man Pirmosios Mahlerio simfonijos antra, lėtoji, dalis, kuri primena bohemiškame žydų kaimelyje netoli Vienos skambėjusią muziką. Taigi, savo kūriniuose jis panaudojo tai, ką girdėjo vaikystėje, juose yra ir žydų, ir austrų liaudies muzikos motyvų. Kita vertus, žydai yra Austrijos dalis, ir nereikėtų šių dviejų tradicijų atskirti.

Jei šiandien austrų kompozitoriai norėtų ieškoti nacionalinio muzikos skambesio, galbūt surastų arba bent jau kažkokiomis priemonėmis išrastų iš naujo. Bet ar tai būtų iš esmės įdomu ir naudinga Austrijai bei jos muzikiniam progresui? Manau, šiandien natūraliai nacionalinis austriškas skambesys tiesiog neegzistuoja.

 

Mes žinome tokį reiškinį kaip Vienos kompozitorių mokyklos. Kokį vaidmenį jos vaidina šiandieniniame muzikos kontekste?

Tai gana sunkus klausimas. Iš esmės visą savo muzikos istoriją mes suvokiame mokyklomis, o tiksliau – Vienos mokyklomis. Taigi, yra „pirmoji Vienos mokykla“, kuriai priklauso Haydnas, Mozartas ir Beethovenas, ir „antroji Vienos mokykla“, kuriai priskiriami Schönbergas, Bergas ir Webernas.

Tačiau problema ta, jog „pirmoji“ mokykla realiai nebuvo jokia mokykla, ir ilgą laiką „antroji“ buvo įvardinama kaip vienintelė Vienos mokykla. Aišku, toks vertinimas nėra visiškai teisingas. Be abejo, Mozartas daug ko išmoko iš Haydno, o Beethovenas mokėsi ir iš Mozarto, ir iš Haydno, jie visi vienas kitą visai neblogai pažinojo. O tai tam tikru požiūriu galėtų būti mokykla. „Antroji“ mokykla taip pat ne visiškai atitinka mokyklos apibrėžimo standartus, nes yra didelė dalis Schönbergo mokinių, kurie nerašė muzikos dodekafonine technika. Taigi visa tai negali būti nei vienaip, nei kitaip kategoriškai apibrėžta.

Vienos mokykla man asocijuojasi su tokiais didžiaisiais pedagogais kaip Heinzas Karlas Gruberis, Alexanderis von Zemlinskis, Romanas Haubenstockas-Ramati, Erichas Wolfgangas Korngoldas, jie išaugino ištisas kartas moderniosios muzikos kūrėjų. Įdomiausia, kad jau jų studentai veržiasi mokytojauti ir dabar universitete yra daugybė dėstytojų, kurie priklauso tai didžiajai mokytojų-mokinių istorinei grandinei, besitęsiančiai nuo XX a. antrosios pusės iki dabar. Galbūt stiliaus požiūriu tai būtų labiau tradicinis ar konservatyvesnis mokymas, palyginus su kitomis Europos šalimis. Tačiau visa Vienos muzikinė bendruomenė yra iš esmės išaugusi iš tos pačios pedagoginės tradicijos. Iš tiesų, gerai pagalvojus, tikrai yra kažkas bendro, kas sieja visus austrų kompozitorius. Jie yra gana bendruomeniški ir vienas kitą laiko kolegomis, o ne priešais ar konkurentais. Jie tikrai nepyksta, jeigu kolegos muzika yra atliekama, aišku, tik jeigu jų pačių muzika irgi skamba scenose.

 

Kaip šiandien Austrijoje suvokiama kompozitoriaus profesija?

Įdomiausia, kad iš tiesų žmonės neturi nė menkiausio supratimo, kas yra kompozitoriaus profesija ir kam ji reikalinga. Jie galvoja, na, Mozartas yra kompozitorius, Straussas kompozitorius, tačiau ką galėtų veikti kompozitorius šiandien? Gal po kiek laiko prisimena, kad filmuose skamba muzika, taigi reikia kompozitoriaus, kuris galėtų parašyti muziką filmams. Bet čia nekalbama apie rimtąją (akademinę) modernią muziką. Žinoma, klasikinės muzikos koncertuose publika lankosi. Tačiau retas be papildomo muzikinio išsilavinimo iš tiesų nutuokia, kas yra moderni rimtoji muzika. Ar šiuolaikinė kūryba žmonėms per daug sudėtinga? Ar kūrėjai ir šiuolaikinės muzikos bendruomenė yra per daug uždara? Galbūt mums reikėtų tiesiog pakviesti žmones ir sakyti: štai, žiūrėkite, ką mes darome, aš tuoj viską jums paaiškinsiu, papasakosiu. Galbūt tuomet modernios muzikos scena sulauktų daugiau dėmesio?

 

Ar manote, kad klasikinė muzika vis dar yra Vienos identiteto dalis?

Taip, ji tikrai svarbi kalbant apie Austrijos, o ypač Vienos, identitetą. Tačiau, deja, tai visiškai nereiškia, jog Vienos gyventojai savo kasdienybėje klausosi daug muzikos. Galiu pateikti pavyzdį su valstybine opera Vienoje. Ji yra finansuojama valstybės, o tai reiškia, jog kiekvienas mokesčius mokantis miestelėnas moka už valstybinę operą. Tačiau turbūt daugiau nei devyniasdešimt devyni procentai miesto gyventojų nesilanko valstybinėje operoje, dauguma nėra buvę ten per visą savo gyvenimą. Tačiau šie žmonės visai nesipiktina tuo, jog moka už valstybinio operos teatro išlaikymą. Kodėl? Kadangi tai yra miesto identiteto dalis ir mes turime mokėti, kad šis identitetas būtų išsaugotas. Lygiai taip pat, kaip yra mokama už universitetą ir kitas valstybines įstaigas. Jeigu atvykęs paklaustum bet kurio Vienos gyventojo, kur tau reikėtų šiame mieste apsilankyti, kiekvienas atsakytų – būtinai turi nueiti į valstybinį operos teatrą.

 

Kaip, Jūsų manymu, Vienos muzikinė situacija atrodys ateityje? Kokių turite įžvalgų šia tema?

Kartais, be abejo, apie tai galvoju, tačiau kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau matau, kokia nenuspėjama yra ateitis. Labai sunku nustatyti, kokia kryptimi muzika judės ateityje. Viskas nuolatos keičiasi. Manau, kad Vakarų muzikos tradicija, kurią mes turime nuo, ko gero, Monteverdi, išliks ir ateityje, bent jau šimtmečiui. Tačiau vis tiek man neaišku, kas nutiks po tų kelių šimtų metų, kai muzikinės tradicijos iš tiesų pasikeis, nes pasikeis ir pati žmonija. Tuomet, be abejo, įvyks ir muzikinė revoliucija.

Kai galvoju apie „muzikines revoliucijas“, manau, kad jos nebuvo tikros revoliucijos, keičiančios dalykus iš esmės. Štai atsirado kompiuterinė, elektroninė muzika – iš esmės tai nieko nepakeitė, pasikeitė tik priemonės, o kūrybiniai principai liko tie patys, kokie buvo ir Monteverdi laikais. Prisimenu, kaip prieš trisdešimt metų viename koncerte ant scenos stovėjo fortepijonas ir pats skambino, nebuvo jokio muzikanto. Ar tai iš esmės pakeitė muzikos atlikimo principus? Tikrai ne. Tai buvo gražus eksperimentas, o mes vis dar norime matyti muzikantą ant scenos, grojantį taip, kaip grojo per tuos keturis šimtus metų. Arba dabar žmonės klausosi muzikos įrašų įvairiose medijose ir internete. Ar tai iš esmės pakeitė tai, kaip žmonės kuria ir atlieka muziką? Ne, tai tik kitokia forma, bet pačios muzikos iš esmės tokie dalykai nekeičia. Net ir turėdami galimybę klausytis muzikos internete, žmonės nenustos vaikščioti į koncertus, o koncertai nepraras savo vertės. Taigi, manau, kad ši tradicija dar kurį laiką tęsis.

 

Ačiū už pokalbį!

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė

Christian Heindl. Viena, 2015 m. „Unison_Shot“ nuotr.
Christian Heindl. Viena, 2015 m. „Unison_Shot“ nuotr.
Christianas Heindlis su austrų kompozitoriais Wolfgangu Seierliu, Kurtu Schwertsiku ir Ivánu Erödu (iš kairės į dešinę). Viena, 2017 m. Alejandro del Valle-Latanzio nuotr.
Christianas Heindlis su austrų kompozitoriais Wolfgangu Seierliu, Kurtu Schwertsiku ir Ivánu Erödu (iš kairės į dešinę). Viena, 2017 m. Alejandro del Valle-Latanzio nuotr.