Nepaisant laiko riboženklių

Praėję 2018-ieji, pirmiausia suvokti kaip šimtmečio metai, išsidriekė ir kitų sukakčių, jubiliejų punktyru. Gausesnių ar pavienių renginių palydėti, jie buvo tarytum linkę suspėti ir nepavėluoti, o vėliau gal savaip ir „užsidaryti“ kalendorinėje tikrovėje. Tačiau viena – paminėti, o kita – nepamiršti, tęsti, įsipareigojant ir atsimenant, tiriant ar apmąstant, nepaisant datos riboženklio. 2018-ieji savaip dar ir dirigento Algio Žiūraičio (1928–1998) metai: jei ne prieš dvidešimtmetį pasibaigusi jo žemiškoji kelionė, būtume šventę jo 90 metų jubiliejų. Ir nors šis rašinys riboženklio atveju vėluoja, juo kaip tik norėtųsi pasvarstyti apie interpretacinio meno, kūrybos nepavaldumą konkrečių datų ribotumui.

2018-ųjų lapkričio 6 d., kaip ir dažną dieną, įsijungus Vienos radijo stotį „Radio klassik Stephansdom“ (ji irgi pernai šventė sukaktį – 20 metų), dėmesį maloniai patraukė skambantis „Orfeo d’Or“ išleistos Piotro Čaikovskio „Pikų damos“ kompaktinės plokštelės įrašas, padarytas 1984 m., dalyvaujant Bavarijos operos orkestrui, chorui bei kitiems atlikėjams. Dirigentas – Algis Shuraitis (taip rašoma šios radijo stoties programoje ir ant ten įdėto leidinio voko). Taip, tai Algis Žiūraitis, 1950 m. baigęs Lietuvos konservatoriją, Stasio Vainiūno fortepijono klasės absolventas, tapęs Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisteriu, o jau 1951 m. – dirigentu. 1958 m. jis įgijo Maskvos konservatorijos dirigento diplomą, 1960–1998 m. dirigavo Maskvos Didžiajame teatre, kuris ir tapo šio muziko kūrybinio kelio liudytoju, profesine tėvyne. 1968 m. Žiūraičio meistriškumas buvo puikiai įvertintas Tarptautiniame Šv. Cecilijos dirigentų konkurse Romoje, kur jis pelnė laureato vardą. Ir apskritai, tai būta labai ryškaus žmogaus, kuris visuose savo gyvenimo etapuose paliko įsimintiną įspaudą – apie tai yra kalbėję jo vyresnieji kolegos, bendramoksliai, o štai Maskvos konservatorijos profesoriaus Nikolajaus Anisimovo žodžiai: „Tokio mokinio kaip Algis seniai neturėjau ir negreit vėl turėsiu. Dirbti su juo vienas malonumas. Jis kas savaitę man parengdavo vieną, o kartais ir net dvi simfonijas atmintinai. Nuostabi atmintis, darbštumas, temperamentas, imlus protas.“ Beje, šiandien ypatinga verte atsiveria Žiūraičio profesinis skrydis ar jo paties svarstymai apie dirigento profesiją muzikologės Audronės Žiūraitytės parengtose knygose apie savo tėvą menininką, iš kur ir paimta ši citata.

Brandžioji Žiūraičio veikla, kaip matyti, plėtojosi Maskvos Didžiajame, kas „neinternetiniais“ laikais reiškė nemažą nuotolį. Vilniuje jis gastroliavo tik dukart – 1982 ir 1997 metais. Sovietiniais metais turbūt daugeliui įsiminė ir per televiziją transliuoti jo diriguojami baletai ar namuose turėtos vinilo plokštelės, tarkim, su Žiūraičio parengtais baletų „Žizel“, „Spartakas“ įrašais etc. Ir nors formaliai atrodytų, kad mūsų ryšys su juo, kaip dirigentu, klostėsi gana fragmentiškai, 1997 m. jo Nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguotas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje ilgam įsibuvo atmintyje estetiniu, kūrybiniu ir profesiniu matmeniu. Apie tai bylojo ir unikali to vakaro programa (Piotro Čaikovskio Ketvirtoji simfonija, Carlo Maria von Weberio „Kvietimas šokiui“, Richardo Strausso Valsų siuita iš „Rožių kavalieriaus“ bei Maurice’o Ravelio „Valsas“), kilni dirigento laikysena, nugaros ir rankų plastika, dirigavimas atmintinai, autentiškas mėgavimasis muzika, detaliai išstudijuotos partitūros. Tikra šventė? Taip, kai visi joje dalyvaujantys – grojantys ir klausantys – jaučiasi muzikos tėvynainiais. Tąsyk Žiūraitis tarytum susumavo savo patirties, prioritetų, estetinių nuostatų ir pašaukimo matmens visumą. Ir, manyčiau, ji gebėjo savaip užpildyti tą per kelis dešimtmečius susidariusį fizinį nuotolį.

Muzikos įrašais Žiūraitis tarytum gyvena ir šiais laikais. Gaila, kad tų įrašų ne tiek daug yra kompaktinių plokštelių pavidalu. Gaila, kad šio dirigento įgūdis neišsiskleidė meistriškumo pamokų pavidalais, pagaliau dažnesniais koncertais Lietuvoje. Kita vertus, jo kūrybos palikimas, kaip ir užfiksuoti įdomūs bei vertingi samprotavimai, jį leidžia dabar jau matyti pasauliniame kontekste kaip lygiavertį didžios dirigentų kartos atstovą, kartos, kuriai priklauso Carlo Maria Giulini, Claudio Abbado, Herbertas Blomstedtas, Seiji Ozawa ar kiti.

Pabaigai – autentiška Žiūraičio mintis: „Dirigentui tenka didžiulė atsakomybė – jis tarsi kompozitoriaus valios vykdytojas. Klausytojui partitūra – tik nebyli, bevertė lapų šūsnis, kelianti ne daugiau emocijų kaip senas laikraščių komplektas. Šią negyvą materiją paversti gyva, skambančia – atspėti, pajusti, išgyventi ir įkūnyti tai, kas glūdi tuose lapuose, kas įprasminta muzikos ženklais, sugeba tik profesionalus dirigentas. Tokia misionieriška dirigento paskirtis. Genijaus partitūra – tarsi miegančioji gražuolė, kuri pabunda ir pražysta, pabučiuota princo – dirigento.“