Paskutinė šaka giminės medyje

Šiuolaikinės operos ir muzikinio teatro festivalyje „Prototype“ Niujorke atliktas kūrinys „ThisTree“ („Šis medis“) yra autobiografinis pasirodymas. Pagrindinė jo veikėja, autorė ir kompozitorė Leah Coloff – violončelininkė ir dainininkė. Su moterų muzikine grupe L. Coloff dalyvavo HERE menų centro (HERE Arts Center) organizuojamoje rezidentų menininkų programoje (sutrumpintai HARP), kurios metu gimė pirminis kūrinio „ThisTree“ variantas. Beje, festivalinio kūrinio idėjos gimimas ir medžiagos gvildenimas rezidencijose yra būdingas ir kitiems šiuolaikinės operos bei teatro festivaliams. Kūrybines dirbtuves ar rezidencijas rengia festivaliai „Tête à Tête“ (Didžioji Britanija) ir NOA (Lietuva). „ThisTree“ pasirodymą kūrė vien moterys, prisidėdamos prie rezidencijos organizatorių kampanijos, skatinančios lyčių lygybę. Kiek modifikuotas, išgrynintas kūrinys šiais metais pristatytas „Prototype“ festivalyje.

Pasirodymo pasakojimas nukelia kelis dešimtmečius į praeitį, bet nepristato jokio iškilaus žmogaus autobiografijos. Kaip tik priešingai, violončelininkė yra individualios, savitos istorijos pasakotoja, jai priklauso visas istorijos turinys, emocijos, pasakojimo forma – viskas autentiška, natūralu. Ieškodama tinkamiausio būdo pasakoti apie savo ir artimųjų gyvenimą, atlikėja išbandė įvairiausius griežimo violončele būdus, bet tik suderinusi dainavimą ir griežimą pasijuto natūraliausiai.

L. Coloff, kaip ir daugelis mūsų, pamena ar gali papasakoti istoriją, tesiekiančią iki prosenelių. Pasakoti pradedama nuo vaikystės, tada prijungiamos istorijos apie tėvų vaikystę, jų kilmę, šaknis kitose šalyse, senelių gyvenimą, nelengvą prosenelių apsisprendimą, lėmusį tolesnę šeimos istoriją. Greičiausiai kiekvienas savo genealoginį medį galėtume apibūdinti panašiai. L. Coloff darbas žavi paprastumu, žiūrovų skatinimu susitapatinti su jos istorija. Atlikėja išsiskiria ir drąsa: nelengva kalbėti apie šeimos istoriją, savo išgyvenimus bandant pastoti ir susitaikymą su mintimi, kad ji bus paskutinė savo giminės medžio šaka, nepaliksianti atžalų. Be to, autentiškumas, kūrybiškas muzikinės išraiškos ir pasakojimo būdas išskiria ją iš knygose užrašytų ar žodžiu pasakojamų autobiografijų.

Teatrališkumu dvelkia muzikančių įėjimas į sceną. Pirmiausia, užsivožusi didžiulę senovinę raudoną skrybėlaitę, apsigobusi ilgu apsiaustu, pasiūtu iš džinsų atraižų, į sceną žengia pasakotoja. Apsiaustą tarsi nuometą neša kitos atlikėjos. Violončelininkė nusimeta skrybėlaitę, apsiaustą ir lieka scenoje blizgančiu klasikiniu kostiumu, paprastai, kasdieniškai kalbėdama apie savo praeitį ir pradėdama pasirodymą. Pasakojimą lydi įvairiais stiliais – nuo kantri, bliuzo iki roko ar improvizacijų – grojama muzika. Ją keičiant kalbamiems intarpams pasirodymas darėsi panašesnis į koncertą nei į teatro spektaklį. Vienintelė papildoma vaizdo detalė – įrašai iš L. Coloff vaikystės, projektuojami ant įstrižai komponuotų baltų atraižų už atlikėjų. Vaizdai padėjo kurti atmosferą, ne konkrečią veiksmo vietą ar aplinkybę. Vaizdinė medžiaga malonino akį, tačiau didelės vertės kūriniui nepridėjo. Kur kas įdomesnė kūrinio muzikinė dalis. Įspūdingas violončelininkės instrumento valdymas ir griežimas visokiais įmanomais būdais (smarkiu pizzicato; trenkiant į stygas delnu ir taip jas nutildant, su įvairiausiais stygų užgavimo ir kabinimo variantais ir kt.) buvo derinamas su lūžtančiu, kartais šiurkščiu ir nešlifuotu balsu. Dainavimas čia tik papildo muziką verbaliais akustiniais sąskambiais, o dainuojant žodžiai kartojami, kol netenka prasmės ir tampa aukščių ir vibracijų elementais. Šios detalės suteikia natūralumo, o kartu rodo nenuginčijamą atlikėjos talentą ir grojimo meistrystę.

Moterų grupė – taip pat profesionalių rinktinė: būgnais, prisitaikydama prie visų pasakotojos judesių, grojo Bernice Brooks; bosine gitara būgnų ritmui pritarė Jennifer Maidman, turėjusi porą savo solo vietų ir parodžiusi, kaip giliai jaučia muziką; trombonu pritarė Annie Whitehead; multiinstrumentininkės Jessica Lurie (fleita ir saksofonas), Christina Courtin (smuikas ir pritariamasis vokalas) bei Hilary Hawke (bandža, klarnetas ir pritariamasis vokalas) padėjo kurti tokią turtingą faktūrą, kad skambesiu labiau priminė mažą orkestrą nei šešių moterų grupę. L. Coloff sukurta muzika ir žodžiai apėmė visą puokštę muzikinių stilių (kantri muzikos, pietietiškų akcentų pridėjo bandža ir pritariamieji balsai; roko muzikos prieskonių – būgnai ir bosinė gitara; klasikinės muzikos atspalvį – klarnetas su smuiku, fleita netikėtai tiko popmuzikos žanrui, o bliuzo nuotaiką kūrė saksofonas, būgnai ir violončelė).

Maloniai nustebinusi muzikinė įvairovė ir neįprastos sudėties grupė tapo šio projekto sėkmės garantu. Dar daugiau įtaigumo jam pridėjo turinio intymumas, tikra gyvo žmogaus, sėdinčio priešais žiūrovą, išpažintis apie gyvenimo džiaugsmus ir nesėkmes, užkoduotas genuose, atsineštas iš praeities, ir atvirą pabaigą, nes niekas nebaigta. Ši giminės medžio šaka perduos istoriją kitiems, ji keliaus iš lūpų į lūpas, galiausiai bus užrašyta ir taip taps nemirtinga. Kūrinys pradedamas ir baigiamas žodžiais, apibūdinančiais visą nupasakotą istoriją: „Nepalieku nieko, tik pirštų atspaudus ant tėčio įrašų kolekcijos“ („Leaving nothing but my fingerprints on my dad’s record collection“).