Muzikos samurajai atvyksta

Netrukus, kovo 2 d., Vilniuje, „Vaidilos“ teatro scenoje, išgirsime vieną įdomiausių Europos naujojo džiazo projektų „Nik Bärtsch’s Ronin“. Girdėsime kompozicijas iš naujausio kvarteto albumo „Awase“, išleisto 2018 m. ir įrašyto kartu su Thomy Jordi (bosinė gitara), Kasperu Rastu (būgnai) bei Sha (bosinis klarnetas ir altinis saksofonas). Albumą vinilo plokštelės bei CD formatu išleido gerai žinoma džiazo muzikos leidykla „ECM Records“. 2001 m. kompozitorius, pianistas ir prodiuseris Nikas Bärtschas subūrė grupę „Ronin“ ir netrukus muzikos kritikai pavadino ją „fenomenu Europos scenoje“.

Iš pradžių, manau, reikėtų trumpai užsiminti apie patį projekto autorių, grupės lyderį, šveicarą Niką Bärtschą, gimusį 1971 m. Ciuriche. Nuo aštuonerių metų jis lankė fortepijono ir perkusijos pamokas, vėliau su įvairiomis grupėmis grojo viską nuo fusion iki free-funk ir naujojo džiazo. N. Bärtscho susidomėjimas kompozicija išaugo ėmus studijuoti Johno Cage’o ir Mortono Feldmano muziką, potraukis prie džiazo susilpnėjo. 1997 m. jis sukūrė akustinę grupę „Mobile“, 2001 m. gimė grupė „Ronin“, pavadinta pagal Japonijos istorijoje žinomos laisvai samdomų karių grupės, samurajų be šeimininko, pavadinimą. Su šiuo kolektyvu N. Bärtschas siekė gyvai muzikuoti klubuose. Pianistas apibūdino ansamblio stilistinį veidą kaip „Zen-funk“ ir „ritual groove“: „Mūsų muzika yra kažkur tarp džiazo ir šiuolaikinės kompozicinės muzikos, progresyvios pop, ritualinės ir groove muzikos apskritai.“ Dažnai ši muzika pavadinama minimalistiniu džiazu. Kartais sunku pastebėti kūrinių improvizaciškumą, atrodo, kad muzika yra sukomponuota ir užrašyta. Gal taip ir yra? Kompozicijų frazės ir motyvai kartojasi, derinami ir sluoksniuojami, sukuriant besikeičiančius, sudėtingus ritminius ir derminius modulius, kurie ilgainiui lėtai persiformuoja, darydami didžiulį dramaturginį poveikį. Muzika beveik neplėtojama ir beveik neturi kulminacijų, ji ne tiek jausminė, kiek išmąstyta šaltu protu. Ir man tai labai primena minimalizmą, kurio esu didžiulis šalininkas.

N. Bärtscho kūrybai būdingas asketiškumas, tai atsispindi ir pavadinimuose – tarsi patvirtinant grynosios muzikos idėją, visos kompozicijos vadinamos Moduliais (keičiasi tik jų numeriai). Vis dėlto manau, kad šie moduliai yra labiau konstrukciniai, o ne derminiai, nors galima surasti ir tai. N. Bärtschui modulis yra tarsi muzikinė molekulė ir, anot jo, veikia kaip Arthuro Koestlerio holonas (dalykas, vienu metu gebantis būti ir visuma, ir kažko dalimi). Modulį gali sudaryti paprastas dviejų taktų motyvas arba jis gali apimti kelis elementus: sujungtų modulių sistemą, vidinius ritmo bei harmonijos sluoksnius, kas veda prie daugiasluoksniškumo. Moduliai taip pat gali būti sluoksniuojami arba sujungiami, gali šiek tiek kisti, priklausomai nuo instrumentuotės ar formos.

Prieš daugiau negu dešimtmetį, rašydama apie šią grupę, muzikologė Jūratė Kučinskaitė atkreipė dėmesį, kad N. Bärtschas fortepijoną dažniausiai naudoja kaip mušamąjį instrumentą, ryškindamas perkusinę garso prigimtį. Seniai sakiau, kad fortepijonas yra mušamasis instrumentas. Tas puikiai atspindi ritminę muzikos pusę ir pabrėžia jos racionalumą. „Ronino“ muzika ryškiai individuali. Ji apima skirtingų muzikinių pasaulių elementus, ar tai būtų funk, nauja klasikinė muzika, ar Japonijos ritualinės muzikos garsai. Apskritai, matyt, Rytų kultūra autorių domina labiausiai.

O ką gi reiškia naujausio albumo, kurį išgirsime gyvai, pavadinimas? „Awase“ – kovos menų terminas, reiškiantis energijų judėjimą kartu. Tai – dinamiškos precizikos, mozaikiško ritmo ir minimalizmo metafora, apibrėžianti „Nik Bärtch’s Ronin“ kolektyvo kūrybą. Grupės lyderis, kalbėdamas apie albumą, užsiminė apie iš naujo atrastą kūrybinę laisvę, lankstumą, aiškumą ir, be abejonės, vis didesnį džiaugsmą per kiekvieną pasirodymą. Palinkėkime sėkmės ir lauksime koncerto.

Albumą galima įsigyti „Rūdninkų“ knygyne Vilniuje. „Nik Bärtsch’s Ronin“ koncertas įvyks kovo 2 d. „Vaidilos“ teatre.