Muzikologo Christiano Heindlio kelias

Šis žmogus visą savo gyvenimą ir karjerą paskyrė vienam tikslui – pasauliui pristatyti Austrijos modernios muzikos sceną. Muzikologas ir žurnalistas Christianas Heindlis (Christian Heindl, g. 1964), ko gero, asmeniškai pažįsta daugiau austrų kilmės kompozitorių, nei bet kuris kitas šių dienų muzikologas. Heindlis dalina patarimus dirbantiems su šiuolaikine rimtąja muzika ir pasakoja apie savo profesinę gyvenimo patirtį.

Esate žinomas dėl to, jog užmezgėte artimą kontaktą su daugeliu įvairių kartų austrų kompozitorių. Kaip Jums kilo šio bendradarbiavimo idėja?

Na, viskas įvyko gana paprastai. Nesu kilęs iš muzikantų šeimos, taigi niekuomet nebuvau aktyvus kaip muzikantas. Tačiau domėjausi muzika ir dažnai jos klausydavausi. Viskas prasidėjo, kai man buvo dvylika metų, tuo metu aš pradėjau klausytis Beethoveno, Čaikovskio ir kitų. Daugumą jų man pristatė mano mokyklos draugai. Pradėjau pirkti muzikos įrašus, taip pat dažnai klausydavausi ir radijo. Tuomet taip pat pradėjau vaikščioti į radijo koncertų salę Vienoje, kurioje į koncertus galėdavai įeiti nemokamai. Dažnai eidavau ten klausytis modernios muzikos ir pamažu iš tiesų rimtai susidomėjau šiuolaikine muzika. Ji skambėjo kitaip nei Beethovenas, kitaip nei Schubertas, kitaip negu Mahleris ir netgi kitaip nei Schönbergas. Tačiau šitokia kitoniška muzika man buvo įdomi ir aš nesustojau bandyti išsiaiškinti, kas ji yra ir kas ją sudaro.

Kaip asmeniškai susipažinote su pirmuoju kompozitoriumi?

Vieną kartą, kai buvau septyniolikos ar aštuoniolikos metų, nuėjau į vieną tų nemokamų modernios muzikos koncertų ir tenai buvo pirmą kartą atliekama austrų kompozitoriaus Jenő Takács simfonija. Ši simfonija man priminė Prokofjevo klasikinės simfonijos naujesnę versiją. Tai nebuvo klasikinės stilistikos kūrinys, tačiau jis savyje turėjo gana nemažai klasikinių elementų. Po šio kūrinio premjeros buvo padaryta pertrauka, kurios metu kompozitorius dalino autografus ir aš nuėjau prie jo. Po koncerto dar parašiau jam laišką, kuriame pasakiau, jog jo muzika padarė man įspūdį ir likau sužavėtas jo simfonijos. Jis man parašė, jog jam yra smagu tai girdėti ir jog jis tikisi, kad mes kada nors vėl susitiksime. Tuo metu jam buvo aštuoniasdešimt metų ir mūsų draugystė truko dar dvidešimt trejus metus. Jis mirė šimto trejų, o dar po kelių metų aš tapau Takács fondo prezidentu ir dabar tvarkau jo muziką bei visus kitus su jo kūryba susijusius reikalus.

Kas sekė po pažinties?

Pirmiausia susipažinau su Jenő Takácu ir tuomet pradėjau ieškoti, kurie kompozitoriai man įdomūs kaip asmenybės ir kaip kūrėjai. Dauguma iš mano pažinotų kompozitorių yra, be abejo, austrai, tačiau taip pat ir kūrėjai iš kitų šalių – Vokietijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Ispanijos ir t. t. Deja, neužmezgiau kontakto su niekuo iš Lietuvos. Man iš tiesų patinka Čiurlionio muzika. Tačiau prisipažinsiu, man jis atrodo ryškesnis ir stipresnis kaip dailininkas.

Labai sunku spręsti apie JAV, kadangi ten yra daug labai gerų kompozitorių. Vis dėlto man asmeniškai yra sunku surasti bent vieną kompozitorių, kuris man pasirodytų esantis daugiau nei „labai geras“. Dažniausiai klausausi jų kūrinių tik vieną kartą.

Pradėjau susipažinti ir megzti kontaktą su gana nemažai tuo metu gyvenusių ir kūrusių modernios muzikos kompozitorių. Jeigu vykdavo koncertas ir jame skambėdavo man nepažįstamo kompozitoriaus muzika, kitas kompozitorius mus supažindindavo. Taip viskas ir įsisuko.

Christianas Heindlis, nuotr. M. Publig

Kas Jus labiausiai traukia būtent prie šiuolaikinių autorių?

Supratau, jog kad ir kaip norėčiau, negalėčiau paklausti Beethoveno, kaip jis norėtų jog jo muzika būtų atliekama ir ką jis norėtų, kad mes apskritai darytume su jo kūrybiniu palikimu. Tačiau tu gali to paties paklausti šiuolaikinio kompozitoriaus ir jis tau pateiks kuo smulkiausią ir detaliausią atsakymą.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduriate bendraudamas su kompozitoriais?

Pokalbis su kompozitoriais ne visuomet gali būti tikslios autentiškos informacijos šaltinis. Niekuomet nereikėtų aklai tikėti tuo, ką tau sako kompozitorius. Pavyzdžiui, prieš kokius dešimt metų su kolega dirbau prie projekto apie kompozitorių Paulą Kontą, ir mes negalėjome rasti vieno kūrinio premjeros datos. Vietoj to, kad nueitume į koncertų salę ar į archyvą, mes nusprendėme paklausti dviejų kolegų kompozitorių – Friedricho Cerhos ir Kurto Schwertsiko, – kurie taip pat buvo toje premjeroje ir bendradarbiavo atlikdami kūrinį. Nusprendėme paklausti jų, kadangi buvome tikri, kad jie žinos atsakymą. Ir jie abu teigė puikiai prisimenantys kūrinio premjeros vakarą ir visą koncertą. Vienas iš jų pasakė, jog visa tai įvyko 1952 metais, o kitas – jog 1967-aisiais. Visai nemažas skirtumas. Bibliotekoje išsiaiškinome, kad premjera iš tiesų įvyko 1952 m.

Rašiau savo disertaciją apie austrų kompozitorių Iváną Erödą. Jis man viską papasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą. Nepaisant to, per paskutiniuosius dvidešimt metų, kurie praėjo nuo disertacijos rašymo, išsiaiškinau, jog kai kurios detalės iš jo gyvenimo buvo kiek kitokios, negu jis man pasakojo. Ir netgi kai aš jam užduodu tuos pačius klausimus šiandieną, gaunu kiek kitokius atsakymus negu prieš dvidešimt metų. Laikas keičia realybę.

Šiek tiek gaila, kad dabar šis kompozitorius yra 90-ties ir vis dar komponuoja kiekvieną dieną. Jau kokius dvidešimt metų jis nesukuria nieko naujo.

Ar tai dažnai muzikos istorijoje pasitaikanti tendencija?

Iš tiesų, žvelgiant į vakarų Europos muzikos istoriją, sunku surasti kompozitorių, kuris būtų parašęs iš tiesų labai naujovišką ir stiprų, įspūdingą kūrinį, sulaukęs 80-ties ar vėliau. Vienas iš tokių kompozitorių yra Verdis, kuris parašė „Falstafą“, neįtikėtiną operą, būdamas 80-ties. Antras kompozitorius, kurį man pavyko rasti, buvo Heinrichas Schützas, kūręs XVII amžiuje. Tačiau dauguma kompozitorių tokiame amžiuje savotiškai praranda kūrybinį įkvėpimą, pradeda kartotis.  

Kas Jums pačiam yra svarbiausia, kai kalbinate kitą žmogų ar būtent kompozitorių, muziką?

Na, iš esmės tu turi tiesiog leisti žmogui kalbėti. Aš paprastai imdamas interviu vadovaujuosi trimis principais. Visų pirma tu turi gerbti žmogų, iš kurio imi interviu. Jeigu esi profesionalus žurnalistas, kartais bus taip, kad tau reikės parašyti interviu su žmogumi, kurio nemėgsti. Antra, reikia užduoti paprastus, atvirus klausimus. Tokius, kurie yra tarsi pasiūlymai kalbėti viena ar kita tema. Jeigu norisi užduoti siaurą uždarą klausimą, kadangi tau būtinai reikia tam tikros konkrečios informacijos iš žmogaus, kurį kalbini, tuomet gali pridėti papildomą klausimą pirmajam, kuris nukreiptų pokalbį tau reikiama tema. Nereikėtų piktnaudžiauti bandymu valdyti pokalbį. Turi leisti žmogui kalbėti apie tai, apie ką jis nori kalbėti. Trečias principas yra turėti bent kažkiek žinių apie tą sritį, apie kurią ketini rašyti interviu. Tarkim, jeigu imi interviu iš kompozitoriaus, turi bent jau maždaug suvokti, kas kompozitorius yra ir ką jis veikia.

Kokios pagrindinės Jūsų mokslinių tyrimų temos?

Mane domina šiuolaikinė muzika, ypatingai Austrijos. Taip pat domiuosi XIX a. tradicija, kuomet pradėjo formuotis tautų nacionalinis identitetas kultūroje. Kaip tai keitėsi ir kokias tradicijas renkasi skirtingos šalys? Štai Rusija pradėjo savo muzikoje naudoti labai daug folklorinių elementų. Dar viena tema yra muzika vaikams. Kaip reikėtų komponuoti muziką skirtą klausytis vaikams? Kaip pasikeičia komponavimo procesas ir pats galutinis išbaigtas kūrinys? Kokia muzika turėtų būti skirta vaikams atlikti?

Domiuosi prekompozicijos etapu ir veiksmais, kuriuos kompozitoriai atlieka prieš komponuodami naują kūrinį. Ką galėtumėte pakomentuoti šia tema Austrijos ar Vienos muzikiniame kontekste ir muzikos rašymo tradicijose?

Manau, kiekvienas kompozitorius viena ar kita forma kuria savo kūrinio eskizus. Įsivaizduoju, kad dauguma muzikinius eskizus vis dar rašo ant popieriaus. O eskizų gali būti įvairiausių – juose gali būti užfiksuota tik pati pirminė kūrinio idėja ar jos užuomazga, o taip pat gali būti išrašyta visa naujosios kompozicijos partitūra.

Tačiau taip pat yra kompozitoriai, kurie nenaudoja eskizų, o tiesiog pradeda komponuoti. Ypač, jeigu kalbėtume apie dabartinius laikus, kai muzika yra komponuojama kompiuteriu ir tuomet kompozitoriui atsiveria visai kitokios kūrybinės galimybės. Jie gali pradėti rašyti tiesiai į partrūrą ir nesibaiminti nesėkmių, kadangi viskas lengvai pakeičiama.

Pastaruosius dvidešimt metų kūrėjas gali daryti bet ką – rašyti tokią muziką, kokią jam norisi. Nėra jokio bendro proceso, kuriuo besiremdami visi kompozitoriai pradeda komponuoti kūrinius. Yra tokių žmonių, kurie iš viso nieko nedaro prekompozicijos metu. Yra keli tokie kompozitoriai, kiek žinau, Rachmaninovas buvo vienas iš jų, kurie visą kūrinį pilnai ir išbaigtai sukomponuoja savo galvoje. Viskas, ką jam reikia padaryti, tai atsisėsti prie stalo ir visą tai užrašyti. Aišku, tokie kompozitoriai turi nuostabią atmintį. Viskas kiek keičiasi, jeigu tu kaip kompozitorius taip pat esi pianistas virtuozas, (kalbant apie Rachmaninovo atvejį) ir taip tavo atmintis lavinama nuo mažų dienų. Jei jaunystėje  galėdavai atlikti ilgiausius muzikos kūrinius atmintinai, tai kodėl gi negali vėliau rašyti ištisus muzikos kūrinius iš atminties.

Eskizų rašymas turi iš tiesų labai daug gerų savybių. Įsivaizduokime, kad iš tiesų nutinka tokia situacija – vakar gavai užsakymą ir šiandieną nori pradėti dirbti. Tačiau galvoje negimsta jokia idėja. Tuomet visuomet gali peržvelgti savo senus eskizų sąsiuvinius, kuriuos tu vedei prieš kokius dešimt – dvidešimt metų ir pasisemti idėjų iš ten. Iš tiesų tokia situacija profesiniame kompozitoriaus gyvenime įvyksta daug dažniau, negu mes norėtumėme galvoti. Tuomet klausytojai po premjeros džiaugiasi, kokią inovatyvią idėją staiga atrado kompozitorius, būdamas šešiasdešimties metų. Tačiau šią idėją iš tiesų jis eskizo pavidalu buvo užrašęs, būdamas keturiasdešimties. Niekuomet negali žinoti.

Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip organizuojate koncertus ir kaip pasirenkate su kokiais muzikantais dirbti?

Na, jeigu nori suorganizuoti muzikos koncertą, iš esmės tau reikia dviejų dalykų – erdvės, t.y. – koncertų salės, ir pinigų. Dėl šių dviejų dalykų reikia susirasti du partnerius, kurie padėtų surasti salę ar finansavimą. Dažniausiai žinau Vienoje kelias vietas ir organizacijas, kurios dažnai padeda man suorganizuoti koncertus. Tuomet bandau toms organizacijoms pristatyti savo idėjas ir įtikinti, kad būtent toks koncertas galėtų jiems patikti. Tai gali būti ir labai paprasta, tačiau kartais – tiesiog neįmanoma. Organizuojant koncertus turi mokėti gyventi su nusivylimu. Jeigu iš dešimties tavo idėjų pasiseka įgyvendinti kelias, tuomet tai jau neblogai.

Kalbate, kad nepaprastai svarbu turėti idėją. Kaip Jūs ieškote įkvėpimo ir savo, kaip rašytojo, gyvenime generuojate idėjas?

Dabar mano rašymo procesas atrodo kiek kitaip, negu jis atrodė prieš dvidešimt metų. Šiandien dažniausiai idėjos koncertams kyla man beklausant kokio nors muzikos įrašo YouTube. Atrandu naujus įdomius man dar negirdėtus kompozitorius ir užsimanau suorganizuoti jų koncertą.

Kiek žinau, taip pat rašote libretus operoms. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šią savo karjeros sritį?

Taip, libretus rašydavau anksčiau. Tai nėra joks pragyvenimo šaltinis, ir iš libretų rašymo šiandieną nieko neuždirbsi. Tačiau mane žavi procesas, kai muzika ir žodžiai tampa viena visuma. Kai rašau libretą, aš dažnai galvoju apie tai, kaip skamba mano žodžiai ir ar jie yra pakankamai skambūs, muzikalūs. Libretą visuomet rašau pagal savo galvoje turimą melodiją. Tuomet kompozitorius pagal mano tekstą sukuria muziką, skambančią tiesiog priešingai, negu ta melodija, kurią aš turėjau savo galvoje. Tačiau naudodamas tokią techniką aš žinau, kad mano tekstas yra įmanomas muzikaliai atlikti. O tai yra svarbu.

Kaip galėtumėte nupasakoti savo tekstų rašymo stilių?

Kalbant apie mano rašymo principus, stengiuosi rašyti suprantamai skaitytojui. Nemanau, kad rašant straipsnį laikraščiui, būtina naudoti įmantrius terminus. Rašant negalima tikėtis, jog skaitytojas jau pats savaime žino tai, apie ką tu rašai. Aišku, tekstai moksliniame žurnale, muzikologiniame žurnale ir paprastame naujienų laikraštyje skiriasi.

Kaip atradote savo stilių?

Reikia bandyti ir mokytis, tai vienintelis kelias norint patobulinti savo rašymo įgūdžius. Ko gero, išmokau rašyti beskaitydamas knygas ir kitų žmonių tekstus, ypač kitus mano kolegų muzikologų tekstus.

Kaip vyksta pats rašymo procesas?

Pats ilgiausias etapas vyksta dar iki pradedant rašyti pirmąjį juodraštį. Visada džiaugiuosi, kai gaunu bent dvi ar tris savaites naujam tekstui parašyti. Pirmas dvi savaites tiesiog gyvenu su klausimu galvoje apie tai, kaip man reikėtų šį tekstą rašyti. Neturiu jokios idėjos, netgi mažėlytės užuominos. Mąstau apie tą klausimą porą savaičių, kol galiausiai, staiga į galvą ateina idėja. Tuomet skubu kuo greičiau atsidurti prie kompiuterio, kad nepamirščiau man į galvą atėjusios minties ir parašau teksto pradžią. Kai jau turiu pradžią, pradinį tašką, galiu labai lengvai iš jo išjudėti ir visas likęs tekstas susidėlioja pakankamai lengvai. Dažniausiai užbaigiu visą tekstą per dvi ar tris valandas, kadangi pradėjus visam procesui judėti, man kyla vis daugiau ir daugiau naujų idėjų. Tačiau net ir po trisdešimties metų profesinio gyvenimo man vis dar labai sunku pradėti rašyti naują tekstą ir sugalvoti pirminę šio teksto idėją.

Anksčiau vesdavote paskaitas kaip kviestinis dėstytojas. Ką buvo svarbiausia pasakyti jauniems muzikos pasaulio atstovams? Kaip norėjote juos paveikti?

Svarbu, kad žmonės suprastų, jog kalbant apie muzikos istoriją, viskas yra tarpusavyje susiję. Mes neturėtume jausti atskirties kalbėdami apie Vakarų Europos muzikos istoriją. Be to, svarbu mokyti estetikos ir filosofijos pagrindų, kadangi tai iš esmės keičia žmogaus mąstymą. Muzikologija yra savotiška pasaulio filosofijos atšaka.

Kitas man svarbus aspektas yra leisti studentams patiems susiformuoti savo nuomonę, kiekvieną kompozitorių atrasti patiems. Galbūt jie atras kažką artimo Janačeko ar Beethoveno kūryboje. Reikia, kad jie ir nesidrovėtų pasakyti, jei nemato nieko įdomaus Stravinskio ar Schoenbergo muzikoje. Vertinu, kai studentai turi savo nuomonę ir nebijo jos išsakyti.

Ačiū už pokalbį!