7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kai įtaigumas įsismelkia į odą

Kamerinės operos „4:48 Psichozė“ festivalyje „Prototype“ Niujorke įspūdžiai

Gražina Montvidaitė
Nr. 3 (1282), 2019-01-18
Muzika
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.

Šiuolaikinės operos ir muzikinio teatro festivalis „Prototype“, trinantis ir brėžiantis naujas ribas šiems žanrams apibūdinti, vyksta kasmet Niujorke pirmas porą sausio savaičių. Šiais metais jau septintas, festivalis žinovų nebestebina programos įvairumu, džiugina kokybe – pristatoma dvylika operos, muzikinio teatro, koncertų tipo ar tarpžanrinių darbų. Tarp šiųmečio festivalio nagrinėjamų temų: paveldo suvokimas, trauminės patirtys, psichinė šeimos sveikata, giminės istorija ir žmonių tarpusavio susietumas, netikėtai paneigiantis vienišumą.

 

Šis festivalis svarbus tuo, kad yra skirtas būtent šiuolaikinei operai ir muzikiniam teatrui – žanrams, kurie dažnai praleidžiami pro akis didžiosios klasikinės operos bei miuziklo ar draminio teatro kontekste. Tokio tipo festivalių pasaulyje nėra daug, tad galime didžiuotis, kad Lietuvoje turime NOA („Naujosios operos akcija“), 2018 m. atšventusią veiklos dešimtmetį.

 

Tęsiant tyrimą apie šiuolaikinę operą ir jai skirtus festivalius, prasidėjusį ėmus nagrinėti minėtąjį NOA festivalį, o šiais metais gavus Kultūros tarybos paramą, pavyko aplankyti amerikietiškąjį „Prototype“ (sausio 5–13 d.). Vienas iš festivalyje Niujorke pristatytų kūrinių – lietuviams jau pažįstamos dramaturgės Saros Kane pjesės „4:48 Psichozė“ pagrindu sukurta kamerinė opera tokiu pačiu pavadinimu.

 

Pjesė „4:48 Psichozė“ – paskutinis autorės kūrinys. Tuo jis traukia dėmesį ir dažnai tapatinamas su dramaturgės biografija. Pjesė kupina subjektyvių depresiją išgyvenančio žmogaus jausenų, tačiau ji nebūtinai yra autobiografinė. Šių dalykų sugretinimas atrodo tarsi kūrinio pritempimas prie realybėje įvykusios autorės gyvenimo baigties emociniam paveikumui pasiekti. Kūrinyje nenurodomas joks konkretus būdas, kaip veiksmas turėtų baigtis. Paskutiniai pjesės žodžiai: „Prašau atitraukti užuolaidas“ („Please open the curtains“), taigi pabaiga paliekama atvira ir tik nuo režisieriaus fantazijos priklauso, kaip jis užbaigs spektaklį.

 

Pirmame pastatyme „Royal Court“ teatre D. Britanijoje nutarta veiksmą padalinti trims aktoriams, vėliau kiekvienas režisierius sprendė šį klausimą savaip. Pjesė statyta kone visame pasaulyje: nuo Brazilijos iki Naujosios Zelandijos. Tačiau pirma muzikinė kūrinio adaptacija pristatyta tik 2016 m. „Lyric Hammersmith“ teatre D. Britanijoje. Tai bendras kompozitoriaus Philipo Venableso ir režisieriaus Tedo Huffmano darbas. Kūrinys pirmą kartą rodomas Jungtinėse Valstijose būtent „Prototype“ festivalyje Niujorke.

 

Pjesėje veikėjai ryškiau neišskiriami, tačiau keliose vietose aiškiai galima atsekti pacientės ir gydytojo dialogą, tad skaitant susidaro įspūdis, kad turėtų būti du veikėjai, nors pastatymui nėra jokių nuorodų. Kamerinio tipo operoje pagrindinę veikėją vaidina šešios solistės (Gweneth-Ann Rand, Lucy Hall, Susanna Hurrell, Samantha Price, Rachael Lloyd, Lucy Schaufer), o gydytojo vaidmenį atlieka net keli perkusiniai instrumentai, tad šiam pastatymui pasitelkti septyni veikėjai. Pagrindinės veikėjos vaidmuo padalintas taip, kad tikrasis „aš“, perteikiamas vienos solistės, yra sąmoninga asmenybės dalis, kuri stengiasi kabintis į gyvenimą arba pasiryžta pasiduoti, o kitos penkios solistės atstovauja vidiniam balsui, besistumdančiam, užgauliojančiam, kartais priešiškam, bet iš esmės rūpestingam, neleidžiančiam išeiti pagrindinei asmenybės daliai pro duris, virš kurių kabo užrašas „IŠĖJIMAS“.

 

Muzikantai – kita itin svarbi šio pastatymo dalis, įkurdinta virš minimalistinės scenos – solisčių veiksmo vietos. Orkestras kūrė atmosferą ir įkūnijo gydytojo personažą. Gydytojo ir pacientės dialogas vyksta ant galinės sienos projektuojant žodžius ir sakinius, mušant timpanais, plaktuku į metalinį stulpą, pjaunant medinę lentą pjūklu ir skimbčiojant skambučiu klausiamojo sakinio pabaigoje. Derinant dūžius su skiemenimis, jų kiekiu, žodžių pabrėžtumu ir jų emocija sukuriamas garsinis dialogas, kurį tyliai reakcijomis vaidina solistės, ramiai sėdėdamos viena prieš kitą lyg per psichoterapeuto konsultaciją. Paskutinis dialogas vienos solistės įgarsintas artikuliuojant tik sakinio pradžią ir pabaigą, turinį užpildant tęsiamomis natomis. Dialogų scenos – tai vienos geriausiai sustyguotų, sinchroniškų operos epizodų. Tačiau negalima išskirti vos kelių, nes puikiai atliktų epizodų kupina visa opera.

 

Verta paminėti, kad orkestro garsinė paletė labai įvairi ir parinkta be priekaištų – kiekvienas instrumentas girdimas atskirai ir puikiai atlieka savo vaidmenį kuriant kakofoninius, klasterinių akordų intarpus. Derinami altai, sintezatorius (pasitelkiant vargonų ir įvairius kitus garsus), akordeonas, išilginė ir piccolo fleitos, sopraniniai ir baritoniniai saksofonai bei įvairiausio tipo perkusiniai instrumentai: nuo gongo iki pjūklo, kuriuo grojama stryku, įvairių varpų ir metalofonų. Akordeono ir vargonų skambesiu kuriama slogi nuotaika; sąmonės šėlimą, suicidines mintis iliustravo pratęsiamai kartojami kone viso orkestro glissando, sukeliantys siaubo virpulį, perbėgantį nugara. Garsinį žemėlapį praplėtė įrašytas dainavimas, šnabždesys, įrašo pradžią ir pabaigą iliustruojantys mygtuko trakštelėjimai. Puikų orkestro darbą užtikrino dirigentas Williamas Cole’as, preciziškai sekdamas kiekvieną taktą ir diktuodamas viso vyksmo tempą.

 

Grįžtant prie vyksmo vietos, minimalistinė scena, trys baltos sienos, sutalpino tiek daug skausmo ir kančios, sukurtos solisčių balsais ir orkestro garsais, kad visa atmosfera tapo slegianti. Apšvietimas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį. Balta erdvė gali greitai išduoti per stiprų ar nepakankamą apšvietimą, tačiau šviesų dizainerė D.M. Wood sugebėjo taikliai ir niuansuotai perteikti bendrą kiekvieno epizodo emociją ir nustebino virtuoziškumu, puikiai parinktais šviesos ar erdvės rakursais. Solistės baltoje erdvėje kovojo už ir prieš gyvybę, atlikdamos sudėtingus balso viražus, suderindamos ir išskirdamos balsus ir tęsdamos to paties aukščio natą, nuolat judėdamos erdvėje, sąveikaudamos tarpusavyje, tačiau nevykdydamos itin ekspresyvių išorinių veiksmų. Sunku nupasakoti siužetą, tačiau opera kupina emocinio turinio, kurį sustiprina muzika, erdvė ir apšvietimas.

 

Kūrinys atlikėjams sudėtingas techniškai, papildomas iššūkis solistėms – slogus emocinis krūvis, kurį reikia išlaikyti, perduoti ir pačioms jam nepasiduoti. Dėl atlikėjų profesionalumo nekyla abejonių, bet tokio rezultato priežastis gali būti ir ilgas bei nuoseklus darbas kartu. Juk opera pastatyta dar 2016 m., tad premjerinio jaudulio jau nebuvo. Visa kūrybinė grupė veikė kaip šveicariškas laikrodis.

 

Ir pjesės skaitymas, ir jos pastatymo stebėjimas nėra lengva patirtis. Likti nepaliestam tokio kūrinio, ko gero, neįmanoma. Nesvarbu, ar tai rezonuoja su asmenine patirtimi, ar ne, muzika ir įtaigumas įsismelkia į odą, smegenis ir kurį laiką persekioja, nepalieka.

Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.
Scena iš operos „4:48 Psichozė“. P. Court nuotr.