Subjektyviai objektyvus

Regis, visi šių metų renginiai ar įvykiai vienaip ar kitaip buvo susiję su Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiu. O rudeniniai šiuolaikinės muzikos festivaliai? Turiu prisipažinti, jog gan pavydžiai sekiau informaciją, o vėliau atsiliepimus apie „Gaidos“ festivalį. Ir kantriai laukiau šiuolaikinės muzikos „atlaidų“ Kaune. Šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ man yra ir atlaidai, ir apsėdimas vienu metu – šeima nueina į antrą planą, puiki muzika supurto smegenis, įpučia gaivaus vėjo ir atneša naujų minčių. Minčių apie lietuvišką muziką. O dar – lietuviškos premjeros, naujos ir senos pažintys, užsimezgantys ryšiai.

Nors jau daugelį metų esu nuolatinė festivalio „Iš arti“ klausytoja, į jo koncertus ateinu tyčia nė nežvilgtelėjus į programą. Tai darau net ne tam, kad „neatsineščiau“ išankstinių nuostatų, o todėl, kad ateinu visiškai užtikrinta programos kokybe ir savanaudiškai noriu būti nustebinta.

Festivalį, vykusį lapkričio 9–16 d., simboliškai pradėjo (buvo jo fonu ir tęsėsi visą festivalio laiką) skulptoriaus Luko Šiupšinsko paroda „Urban flora“, jau anksčiau pristatyta meno mugėje ARTVILNIUS’18. Paroda buvo eksponuojame Kauno filharmonijos, kurioje vyko beveik visi festivalio koncertai, vestibiulyje, ją įgarsino Antano Kučinsko teatrologija „Urban drone“. Parodos kuratorė Irena Mikuličiūtė.

Pirmasis šiųmečio festivalio koncertas, pavadintas „Nuo Baltijos“, tapo tyliu reveransu Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo atkūrimo šimtmečiams. Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, koncertą pradėjo Zachary Egano kompozicija „Wanderlost“. Šis ypatingo likimo jaunas kompozitorius gimė Klaipėdoje ir ten praleido pirmuosius aštuonis gyvenimo mėnesius. Neilgas, bet kupinas polėkio kūrinys simboliškai sujungė praeities ir dabarties Lietuvą. O čia jau seniai šaknis suleidusio latvio Mārtiņo Viļumo premjerinis kūrinys „Eidolon“ pareikalavo ypatingo išradingumo ir iš autoriaus, ir iš orkestro. Buvo labai smagu „gaudyti“ smulkius, subtilius garso bei ritmo efektus, sukuriančius tarsi iš rūko iškylančius ir vėl išnykstančius pavidalus. Latvijos muzikinę praeitį pristatė vyresnės kartos kūrėjas Pēteris Plakidis su kompozicija smuikui ir orkestrui „Brīvdabas mūzika“. Tai melodingas, puikios orkestruotės, optimistiškas kūrinys, kurio solo partiją puikiai atliko Rūta Lipinaitytė. Po to skambėjo itin graži ir rami Lino Rimšos „Sarabande“ smuikui ir orkestrui.

Buvau sužavėta ir sujaudinta išgirdusi Juozo Gruodžio Siuitą Nr. 1 iš baleto „Jūratė ir Kastytis“, šio koncerto, o viso festivalio kontekste suskambusią labai lietuviškai ir šiuolaikiškai. Kodėl taip akcentuoju Gruodžio muziką? Nes noriu priminti, jog kompozitorių kūrybinis palikimas yra ne jų vardu pavadintos gatvės, konservatorijos ar muziejai. Kompozitoriaus paveldas – muzika. Ji turi skambėti. Žibuoklės Martinaitytės, gyvenančios Niujorke, „Millefleur“ premjera skambėjo tarsi tyra meditacija, o koncertą baigė esto Timo Steinerio „Song of Colors“ – optimistinė kompozicija vyrų chorui (Kauno valstybinis choras) ir simfoniniam orkestrui.

„Polifonija ir ekscentriškumas“ – taip buvo pavadintas kitas festivalio koncertas, su fleitų kvartetu „Block4“ (D. Britanija): Emily Bannister, Lucy Carr, Iainas Hallas, Rosie Land. Koncertas dėl neįprastai atrodančių „išmaniųjų“ fleitų ir kūrinių išdėstymo programoje priminė prabangių vynų degustaciją: keista fleitų įvairovė, subtiliausi sąskambiai, sudėtingi efektai tarsi įmantrūs skoniai buvo keletą kartų „nuplauti“ renesanso, baroko muzikos. Lietuviška koncerto premjera – Ramūno Motiekaičio „Squeres/Tetrachords“. Tarp daugybės šiuolaikinių kūrinių ši kompozicija, pulsuojanti lyg japonų sho, akinanti, kupina garso perviršių, nurungė visus iki tol koncerte girdėtus efektus geriau negu renesanso ir baroko kūriniai.

Lapkričio 11 d. įvykusi Vidmanto Bartulio „Rožinio“ premjera suskambo pilnoje Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Kauno vokalinio ansamblio „Acusto“ (vadovas Kęstutis Jakeliūnas) ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ konsorto (dirigavo Giedrius Vaznys) atliekamas kūrinys buvo skirtas lietuvių menininkams atminti. Paskendusi ramiame, tiesiog meditaciniame skambėjime nejučia susimąsčiau apie lietuvių menininkus, savo darbus paskyrusius Lietuvai. Ir nors kūrinio pavadinimas „Rožinis“, aš vis negalėjau atsikratyti asociacijos su litanija.

Belgų trio „Khaldei“ – Barbara Baltussen (fortepijonas), Pieteris Jansenas (smuikas), Francisas Mourey (violončelė) – programoje „Debussy ir jo spektrinis palikimas“ (lapkričio 13 d.) buvo ir lietuviška premjera. Ja tapo Jono Jurkūno „Audiodoodle #3“, kuri savo energija, skambesio pilnumu idealiai tiko atlikėjams. Kūrinį netikėtai tiko įrėminti dviem Claude’o Debussy opusais: Sonata smuikui ir Sonata violončelei. Iki dabar jaučiu tą susikaupimą, su kuriuos publika klausėsi Debussy, o vėliau dalinosi savo nuostaba. Muzikos gylis, atlikimo subtilumas pribloškė ilgam.

Nuostabiausiu festivalio koncertu pavadinčiau „Kamerinės muzikos vitriną“ (lapkričio 15 d.), kuriame grojo du kameriniai ansambliai: „Kugoni trio“ iš Belgijos – Nicolas Dupontas (smuikas), Kurtas Bertelsas (saksofonas), Bertas Kochas (fortepijonas) – ir tarptautinis trio „Agora“ – Žilvinas Brazauskas (klarnetas), Natania Hoffman (violončelė), Robertas Lozinskis (fortepijonas). Joks kitas koncertas nesulaukė tiek aplodismentų!

Charizmatiški belgų atlikėjai pristatė belgišką programą, o trio „Agora“ – labai lietuvišką. Pamečiau laiką Pieterio Schuermanso Sonatoje: nustebau, koks galingas ginklas talentingo kompozitoriaus rankose gali būti tradicinė instrumentų sudėtis ir tradicinės formos. Bendraujant po koncerto, belgų atlikėjai akcentavo, kaip jiems svarbu groti belgišką muziką ir gyvai bendrauti su kompozitoriais.

Trio „Agora“ šią savo programą jau yra atlikusi Briuselyje, Italijoje, Vilniuje. Lietuviškus kūrinius jiems sukūrė itin skirtingi autoriai: Mykolas Natalevičius „Echoes of Silence“, Jonas Jurkūnas „Audiodoodle No. 2“, Algirdas Klova „Ferihymnia“, Juta Pranulytė LADA ir Natanios tėvas Joelis Hoffmanas. Būtent jo kūrinys „Ei, jauga, jauga“ pasirodė bene labiausiai lietuviškas – ne tik dėl panaudotų sutartinių, bet ir dėl nuostabiai dainuojančio Žilvino Brazausko. Publikai pristatant kūrinius visus sužavėjo lietuviškai kalbanti Natania Hoffman. Ansamblis nustebino ir sujaudino net bisu – gražiai atliko Juozo Naujalio „Svajonę“.

Festivalį baigė daugiausiai publikos pritraukęs koncertas „Džiazas, mišios ir gitaros“ (lapkričio 16 d.), subūręs valstybinį chorą „Vilnius“, Kauno bigbendą ir Baltijos gitarų kvartetą (Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S. Lipčius, Chrisas Ruebensas). Dirigavo Giedrius Pavilionis. Skambėjo II Tarptautiniame Šv. Jokūbo festivalyje jau atliktos penkių autorių „Džiazo mišios“. Jas sukūrė Jievaras Jasinskis (Kyrie), Laimis Vilkončius (Gloria), Juozas Naujalis–Zita Bružaitė (Credo), Linas Rimša (Gloria), Antanas Jasenka (Agnus Dei).

Prie Credo iš Naujalio mišių „In honorem sacrorum vulnerum Christi“ pagarbiai prisilietė Zita Bružaitė. Tarp mišių dalių grojo Baltijos gitarų kvartetas. Slapta tikėjausi ir laukiau Ch. Rubenso „Summer dance“ – ir sulaukiau! Paskutinis festivalio koncertas buvo spalvingas, smagus, netikėtas, tikras festivalio uždarymo renginys. Tačiau ar sakralus – tesprendžia klausytojai.

Tradiciškai kartu su festivaliu vyko dailininkų Aistės Juškevičiūtės, Aušros Andziulytės, Evos Pohlke, Jolantos Galdikaitės, Jovitos Glemžaitės-Matuzienės, Gintauto Vaičio, Gvido Latako, Wieslawo Wachowskio darbų paroda „Šnabždesys X“, kuratorius Gintautas Vaičys. Šis – kompozitorių ir dailininkų – bendradarbiavimas festivalyje „Iš arti“ tapo natūralus ir tarsi neišvengiamas.

Kaip skelbiama festivalio tinklalapyje, „dabartinė festivalio IŠ ARTI idėja – iš arti pažinti bei sugretinti mūsų šalies ir pasaulio muzikos procesus, kryptis ir aktualijas“. Ir kiekviename festivalyje klausytojai tiesiog užliejami naujomis pažintimis, aktualijomis, sugretinimais, talentingai parengtomis programomis, profesionaliais atlikėjais ir – kas itin svarbu – pagarba Lietuvos muzikos klasikai ir lietuvių kompozitorių premjeromis. Zita Bružaitė jau gerą dešimtmetį vadovauja festivaliui, vairą perėmusi iš festivalio sumanytojos Dalios Kairaitytės ir Vidmanto Bartulio. Savo refleksijas publikavęs Algimantas Kubiliūnas Zitą Bružaitę pavadino festivalio siela, tad man beliko pavadinti fėja, nes be magijos, tikiu, čia neapsieinama.

Vietoj post scriptum: vienas subtiliausių Kauno kompozitorių Algimantas Kubiliūnas pirmesnis parengė tekstą apie festivalį „Iš arti“. Pamačiau, susijaudinau, perskaičiau, nurimau – „pasitikrinus“ beveik visi taškai sutapo. Nes A. Kubiliūnas yra tarsi lakmuso popierėlis – jeigu jis atėjo, vadinasi, koncertas bus geras.