Juodų ir baltų klavišų dialogai

Kreipiausi į profesorių Petrą Geniušą prašydama interviu. Jis sutiko atsakyti raštu. Maestro naktimis rašė atsakymus ir siuntė elektroniniu paštu. Rašė ir lėktuvuose. Jis yra Škotijos Karališkosios akademijos profesorius ir kiekvieną savaitę keliauja į Glazgą, o savaitės viduryje grįžta į Vilnių. Paklausiau ir apie naujai rengiamą jo programą „Du monologai“, kurioje skambės Ferenco Liszto Sonata h-moll ir Roberto Schumanno Fantazija C-dur, op. 17. Pasiklausyti dviejų muzikos genijų monologų P. Geniušas kviečia gruodžio 9 d. Paliesiaus dvare, gruodžio 16 d. „Vaidilos“ teatre ir gruodžio 19 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Pirmiausia prašau pasidalyti savo pirmuoju muzikiniu patyrimu.

Prisimenu Smetonos laikų modernistinį kilimą savo močiutės name Kauno Žaliakalnyje. Žaisdavau ant jo su autobusiukais, įsivaizduodamas apsisukimo žiedą Lampėdžiuose arba Kleboniškio miške. Močiutė iš sodelio atnešdavo braškių. Tėtis skambindavo Chopiną, Beethoveną ir Bachą. Viskas susiliedavo į begalinę ramią palaimingą būseną...

Šiandien Jūs turite ilgametę pedagoginę patirtį – vedate meistriškumo kursus Lietuvoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje; esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, nuo 2015 m. – ir Škotijos Karališkosios akademijos profesorius. Pasidalinkite svarbiausiomis mokymo(si) patirtimis. Nusakykite Mokytojo esatį, kaip ji išsipildo?

Kai pirmą kartą apsilankiau P. Čaikovskio konservatorijoje, profesorės Veros Gornostajevos pamokose (jos būdavo atviros klausytojams), supratau, jog tai net įdomiau už koncertus. Jos nenuilstamas, visada kūrybiškas muzikos prasmės, būdų ją interpretuoti ieškojimas, pasitelkiant asociacijas iš literatūros, poezijos, filosofijos, religijos (tuomet tai buvo politiškai rizikinga), man padarė stulbinantį įspūdį. Supratau, kaip gimsta kūrinio atlikimo menas. Tai lyg režisieriaus darbas su aktoriais kuriant spektaklį. Kitąsyk iškildavo palyginimas su talentingu gydytoju, kuris tiksliai nurodo diagnozę ir atranda geriausius gydymo būdus. Kitą kartą ji staiga pati tapdavo mokine, mielai priimdama savo mokinių kūrybines idėjas. Taip gimė svajonė ir pačiam kada nors tapti profesoriumi-menininku-gydytoju-mokiniu, jaustis reikalingam savo mokiniams, įkvėpti juos kartu ir mokantis iš jų. Mokytojui yra didžiulis džiaugsmas, kai mokinys staiga „suskamba“ arba staiga sugeneruoja naują, savarankišką muzikinę idėją.

Jūsų sūnus Lukas Geniušas – garsus pasaulyje pianistas. Koks jausmas groti drauge su sūnumi? Matyti ir girdėti jo – lyg savo, bet kito – savitą talentą?

Jau penkiolikmetis Lukas buvo pasaulinio lygio virtuozas ir subrendęs muzikantas. Kai pabandžiau apie tai pasakyti aplinkiniams, suvokiau, kad kalbėti reikia atsargiai – daug kas žiūrėjo į mane kaip į išprotėjusį ir įsimylėjusį tėvelį. Paskui atėjo kita fazė. Žmonės pradėjo klausti: „Tai ką, ar sūnus jau pralenkė tėvą?!“ Žinoma, pralenkė. Bet tėvas ir sūnus yra viena, taip parašyta (šypsosi). Skambinti su Luku labai lengva. Suprantame vienas kitą iki smulkiausių detalių. Kita vertus, Luko braižas savitas. Jis apoloniškojo plano menininkas. Niekad nesineria iš kailio. Skambina tobulai, lyg graikų filosofas. Nesivaiko efektų, meninė tiesa jam svarbesnė už trumpalaikę publikos ekstazę. Dabar jau daug ekspertų teigia, kad jo interpretacijos, užfiksuotos įrašuose, išliks ilgam. Nesakau, kad greta jo jaučiuosi paviršutiniškas, bet gal aš labiau „kaifuoju“, su visais savo pliusais ir minusais. Fortepijoninio dueto žanre su Luku vis dažniau skambina jo žmona Anna. Reikėjo nemažai laiko, kad aplinkiniai suprastų, jog „ta mergaitė“ nėra „irgi“ pianistė, o yra superpianistė, garsinanti mūsų pavardę aukščiausio lygio konkursuose, kur ji būna tarp geriausiųjų. Bet atrodo, kad aš vėl neobjektyvus...

Jūsų nuomone, talentas – nuolatiniu, nuosekliu darbu išugdyti gebėjimai ar vis dėlto Dievo dovana?

Manau, kad muzikanto talentas – tai visų pirma nenugalimas noras ir aistra muzikuoti. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Kiekvienam trūksta kokio nors „varžtelio“ arba net kelių, tačiau jeigu yra tas pastovus noras ir pastanga, kuri atsiranda ne iš prievolės, o iš meilės muzikai, tuomet trūkumai įveikiami. Kiekvienas turi savo tempą. Vieni, kaip Mozartas arba Jacobas Collier, yra greiti kaip žaibas, kiti, kaip Beethovenas, herojiškai įveikia materijos pasipriešinimą. Atlikėjas privalo išsiugdyti jausmų discipliną. Jis turi pamilti kūrinį, su kurio šiuo metu dirba. Man dabar tai padaryti labai lengva, nes skambinu Liszto Sonatą h-moll. Tai pianistinio repertuaro alfa ir omega. Grandiozinis opusas, kupinas aistros, filosofijos, dramos, palaimos, pamaldumo. Lyginčiau jį su Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustu“. Nuo jaunystės mylėjau šią sonatą, tačiau jaučiau kažkokį šventą siaubą, bijojau prie jos prisiliesti... Šią vasarą pajutau, kad nebegaliu jos negroti, paneigdamas paplitusią nuomonę, kad tokius kūrinius galima išmokti tik jaunystėje. Beje, šis opusas dar ir pakankamai „atletiškas“.

Pasidalinkite, koks jausmas apima prieš koncertą ir po jo?

Filme apie Marthą Argerich yra kadrai, kur ji nufilmuota prieš eindama į sceną. Ji blaškosi po artistinę ir vis kartoja: „Kažkas ne taip, kažkas labai negerai, baisu, baisu“, – tai natūralu, pianistas dažnai būtent taip jaučiasi prieš koncertą. Scenoje gali viskas pasikeisti, gali ateiti įkvėpimas, ekstazės būsena, lengvumas. Jei taip nutinka, po koncerto jautiesi palaimingai, euforijoje, susikaupia daug energijos. Man tai trunka apie porą valandų, kaip ir mano buvusiai profesorei Verai Gornostajevai, kuri net parašė knygą „Dvi valandos po koncerto“. Paskui viskas atslūgsta. Prieš kitą koncertą – viskas iš naujo...

Jūsų muzikinė raiška be galo plati ir įvairialypė – klasika, džiazo improvizacijos, šiuolaikinė kūryba. Kokia jums yra ypatingiausia interpretacijos patirtis kaip atrastas horizontas, kaip nauja, kita erdvė?

Žinoma, klasika man įspausta nuo vaikystės ir veikiausiai lydės iki pabaigos. Klasika gydo, guodžia, formuoja žmogų. Išmoktas arba net išklausytas klasikinis kūrinys pakeičia kūną – kaip Umberto Eco citatoje Jūsų laiškuose (iš knygos „Fuko švytuoklė“: „Keisdamas Knygą, keiti pasaulį, o, keisdamas pasaulį, keiti kūną“ – E. B. past.). Šiuolaikine muzika užsikrėčiau besimokydamas vyresnėse M.K. Čiurlionio menų mokyklos klasėse. Mūsų herojai buvo Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Vytautas Barkauskas. Pamėgau aštresnius jų sąskambius, sudėtingesnę ritmiką. Ta kalba tapo suprantama ir sava. Dabar net sunku suvokti, kodėl kai kurie kūriniai taip sunkiai „virškinami“ klausytojų – juk tai taip natūralu, arti nūdienos. 

Kitas jaunystėje pamėgtas reiškinys – džiazas. Klausydavomės jo kasdien per „Amerikos balso“ radiją. Lietuvos džiazo scena irgi buvo turtinga unikalių talentų. Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas. Net negalėjau įsivaizduoti, kad su dievinamu Čekasinu praėjus trisdešimčiai metų grosiu duetu, kursime bendrus projektus. Čekasinas paskatino giliau pasinerti į modernios improvizacijos bei „operatyvios kompozicijos“ estetiką. Išdrįsau kartu su juo, o vėliau su Liudu Mockūnu savo improvizacijos versiją pateikti scenoje – Lietuvos ir daugelio kitų šalių. Nevadinčiau to džiazu, tai daugiau susiję su XX a. ir šiuolaikine akademine muzika, perkuriama apgalvotai arba spontaniškai, pasiskolinant džiazo išraiškos priemones ir kartais pereinant į savarankišką operatyvią kompoziciją. Kita vertus, kai kurie kompozitoriai, pavyzdžiui, Šarūnas Nakas ir Gintaras Sodeika, ėmė vis dažniau kurti „atviras“ kompozicijas pasitikėdami atlikėjo kūrybiškumu. Mane tai itin džiugina. Teko koncertuoti ir su populiariosios muzikos atlikėjais. Mano studentai Glazge apstulbo sužinoję, kad groju naujame „Ten Walls“ albume – jie puikiai žino šią muziką, pagal ją šoka klubuose iki ryto. Mano trylikametė dukra Laura irgi pamėgo intelektualią alternatyvaus roko muziką. Šioje srityje jau dabar mane lenkia – dainuoja ir mikliai akompanuoja sau gitara arba fortepijonu.

Šiais metais pradėjote koncertuoti su mecosopranu Justina Gringyte. Kaip ir kodėl atsirado jūsų duetas?

Justina Gringytė yra unikali, fantastiška dainininkė. Ji turi daug talentui būdingų savybių – savitą balso tembrą, platų diapazoną, įgimtą muzikalumą, muzikinį išprusimą, puikią mokyklą, sugebėjimą nuolat tobulėti, intelektą, ekspresiją, filosofinį gylį, jautrumą tekstui ir t. t. – argi tai ne unikalu!? Kai išgirdau jos koncertą, iškart pasisiūliau akompanuoti. Vėliau prisiminėme, kaip prieš keletą metų po mano koncerto Londone priėjusi jauna, drąsi Londone studijuojanti mergina pasakė: „Norėčiau, kad kada nors man paakompanuotumėte“, – ir tai buvo Justina.

Jei sugrįžtume į 2013-uosius, prisimintume ir savito trio pradžią, kai drauge su smuikininku Vilhelmu Čepinskiu, violončelininku Vytautu Sondeckiu rengėte koncertus kaip „Lietuvos trio“, atmindami ir pagerbdami smuikininką Raimundą Katilių. Papasakokite apie šią idėją.

Jei yra „chemija“ tarp atlikėjų, muzikuoti trio yra didžiulis džiaugsmas. Taip ir buvo mūsų atveju. Tiksliau, abiem atvejais, ir su Katiliumi. Katilius ir Čepinskis – abu unikalūs labai skirtingo braižo smuikininkai. Koncertuose Katiliaus atminimui nesiekėme atkartoti panašių interpretacijų, norėjome tiesiog pagerbti didį Lietuvos atlikėją. Kai susėdome groti su Vilhelmu ir Vytautu, iš karto pajutome neįtikėtiną „sulipimą“, kažkokį nepajudinamą tvirtumą, meninį pasitikėjimą vieni kitais ir tą ypatingą muzikavimo džiaugsmą. Niekada nesinorėjo, kad repeticijos baigtųsi – atrodė, kad esame vieni kitiems kaip dopingas. Jau ilgokai kartu negrojome, tad kalbu būtuoju laiku. Priežastis organizacinė, sunku suderinti mūsų grafikus. Labai tikiuosi, kad sukoordinuosime veiksmus ir netrukus vėl kartu muzikuosime.

Pagal Jūsų muzikines patirtis, koks koncertas yra išsipildęs? Kas svarbiausia?

Jei pasakyčiau, kad man labai svarbūs koncertai žymiose salėse, paliesčiau gal tik socialinę dalyko pusę. Meniniu požiūriu svarbūs tie koncertai, kurie, pasinaudosiu Jūsų terminu, išsipildo. Tuomet patenkama lyg į vieną ir tą pačią erdvę, būseną. Ji, nors ir ta pati, tačiau nevienoda – juk ji begalinė. Kristalizuodamas patirtis suvokiu, kad tik tai ir yra svarbu. Kur fiziškai koncertas įvyksta – ar Linkolno Centre, ar Biržų pilyje – iš esmės nieko nekeičia. 

Lietuvos menininkai mini valstybės atkūrimo šimtmetį. Kas Jums asmeniškai svarbiausia Lietuvos kultūroje?

Mes – lietuviai, todėl be galo sureikšminame Lietuvą. Tai natūralu, taip ir turi būti. Pavyzdžiui, apie tai galvojant man iškyla toks vaizdinys: Smetonos laikų Kaunas, mano Tėvas, einantis gatve vakarėjant ir išgirstantis Beethoveno Sonatą, sklindančią pro langą, skambinamą genialaus Vladimiro Ružickio. Subjektyviai mane tai paveikė net labiau nei apsilankymas Beethoveno bute Vienoje, kuriame toji Sonata buvo sukurta. Atrodytų, vaizduotės klejonės, mitų kūrimas? Bet iš tos vaizduotės, iš tų mitų ir kuriama realybė, bent jau kultūrinė. Vilnius irgi sukurtas iš Gedimino sapno. Ir Lietuva kurta ir atkurta lyg iš visai nerealių, logiškai neįmanomų dalykų. Ir toliau turime ją kurti, saugoti pasitelkdami vaizduotę, kūrybą.

Jūsų dabarties partitūra yra...

Mano gyvenimas šiandien skamba kaip Liszto Sonata – ji suteikė skambesį mano vasarai. Ja skamba ir ruduo. Galbūt grįžtamuoju ryšiu mano atlikime girdėsis ir kelionės, vaizdai, kuriuos regėjau, gal jausmai. Bet tai tik fonas, tik priemonės, vienokios ar kitokios. Kad gimtų menas, neužtenka išgyvenimų ir įspūdžių, reikia juos peraugti, transformuoti į kažką kita.

Dėkoju už pokalbį.