Dovanos klausytojams

Gruodžio 1-osios vakarą Filharmonijoje Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas. Pastaraisiais metais jis diriguoja Lietuvos, Latvijos, Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein“, Varšuvos ir Maskvos Didžiuosiuose, Kelno, Helsinkio operos teatruose. Yra Sankt Galeno operos vyriausiasis dirigentas. Formuojamuose skirtingų programų deriniuose randa laiko su Lietuvos orkestru parengti ir niekada neatliktas partitūras. Tai intriguoja. Šiame koncerte skambėjo vengrų kompozitoriaus Zoltáno Kodály „Galantos šokiai“ (1933). Kompozitorius domėjosi etnosu: rinko, užrašinėjo liaudies dainas. Turime prisiminti tris Z. Kodály veiklas: etnomuzikologo, kompozitoriaus, savitą muzikinio ugdymo sistemą kūrusio pedagogo. „Galantos šokiai“ – vengrų, čigonų melodijų ir ritmų verpetas. Jie atspindi Galantos, nedidelio kompozitoriaus vaikystės miestelio tarp Vienos ir Budapešto, dvasią, verbunkošą, vyraujančią XIX a. stilistiką.

M. Pitrėnas ne tik dirigavo su įkvėpimu, bet ir išlygino orkestro grupes – pašėlusios energijos sraute raiškiomis solo partijomis išsiskyrė sodria kantilena grojusi violončelių grupė, puikiai muzikavo klarnetininkas Antanas Taločka. Pagrindinė jo tema formavo rondo, kurio epizoduose ryškiai skambėjo fleitos, obojaus solo. Antroje kompozicijos pusėje žaismingai viena kitą keitė šokių ritmų ir melodijų pynės. Orkestras gerai intonavo, žaižaravo gera, dirigento įkvėpta emocija.

Piotro Čaikovskio Pirmoji simfonija g-moll („Žiemos svajos“) – vienas ankstyvųjų jo kūrinių. Pirmoji ir Antroji simfonijos sukurtos apie 1868 ir 1873 metus. Scenoje pasirodė jau gerokai redaguotos. Autorius graibstė Michailo Glinkos, prancūzų, italų kūrėjų stilistikos trupinius. Skambėjo neįdomūs viena su kita kontrastuojančių instrumentų grupių deriniai. Šokiravo netalentingai kompozitoriaus panaudotų keturių valtornų soli. Lėtojoje dalyje minkšto styginių akompanimento fone valtornos ir kiti pučiamieji solo grojo pernelyg tiesmukai. Pynėsi valso ritmas, tarsi ir kompozitorius būtų nematęs gilesnės simfonijos prasmės. Jos nejausdamas orkestras tarsi atsipalaidavo, palikdamas prastokai intonuojamų epizodų, akordų.

Ferencas Lisztas pianistės Mūzos Rubackytės kūrybos kelyje užima ypatingą vietą: 1981 m. prestižiniame tarptautiniame Liszto–Bartóko pianistų konkurse Budapešte M. Rubackytė pelnė Grand prix. „Viena geriausių gyvųjų Liszto atlikėjų“ (kaip teigiama žurnale „Fanfare“) yra tarptautinių F. Liszto asociacijų (ILA) biuro narė, F. Liszto draugijos Lietuvoje „LiSZtuania“ prezidentė, F. Liszto pianistų konkursų Veimare, Parmoje ir Utrechte žiuri narė. Pianistė veda meistriškumo kursus Veimaro ir Budapešto Liszto akademijose. Repertuare – daug sudėtingų Liszto kūrinių.

Imponuoja M. Rubackytės mokėjimas girdėti orkestrą ir tapti ne savo partiją atliekančia pianiste, o veikliuoju visumos elementu. Orkestrinės įžangos Adagio sostenuto assai nuskambėjo blankiai: klarneto, fleitos, fagoto ir prisijungusio obojaus ansambliui pristigo raiškos. M. Rubackytės interpretacinis sumanymas ir jo įgyvendinimas buvo ryškus, pavydėtinai gero mąstymo, emocijų ir manualinės technikos sandrauga. Fortepijonas dainavo, plačioje dinamikos amplitudėje blizgėjo perlų vėriniais, dramatinių akordų konstrukcijos pasireiškė emocijų pliūpsniais. Jautriai skambėjo duetas su violončele.

Liszto kūryboje svarbią vietą užima transkripcijos. Tai simfoninių, instrumentams solo sukurtų pjesių, vokalinės muzikos perdirbiniai fortepijonui. Virtuozinės fantazijos operų temomis buvo paplitusios koncertų estradoje, ypač mėgstamos Paryžiuje. XIX a. žymūs pianistai Sigismondas Thalbergas, Friedrichas Kalkbrenneris, daug kitų virtuozų patys kūrė muziką ir ją grojo. Neatsiliko ir Lisztas. Tačiau tarp minėtų virtuozų ir Liszto kūrinių buvo didžiulis skirtumas. Pirmųjų autorių kompozicijos paviršutiniškos, kupinos žavaus, bet vienalaikio blizgesio. O Liszto kūriniai tapo savitomis draminėmis poemomis. Visais virtuoziškumo būdais kompozitorius ir pianistas siekė sukurti konkretų įvaizdį, charakteristiką, draminę situaciją. Ko vertas „Don Žuano“, „Rigoleto“, „Trubadūro“, „Hugenotų“ ir kitų operų herojų gyvenimas fortepijono kuriamame pasaulyje! Tai ne bravūriški popuri, bet daugiasluoksnės, vientisą koncepciją įprasminančios kompozicijos.

Kitos, mažesnės apimties transkripcijos originalą perteikia galbūt tiksliau. Ne perdaromas kūrinys fortepijonui, bet pasirinktiems kitų autorių kūrinių fragmentams, dainoms suteikiama savita filosofinė ir garsinė interpretacija. Fortepijonu naujai perskaitomas jų turinys, prasmė. Viena iš tokių genialių transkripcijų – Franzo Schuberto baladė „Girių karalius“, kurį M. Rubackytė paskambino bisui ir kuris koncertui suteikė ypatingos prasmės ir estetinio pasigėrėjimo. Pianistė meistriškai kūrė Schuberto–Liszto baladėje perteikiamą tėvo ir sūnaus dialogą, nuspalvintą kiekvienam balsui skirtingu, charakteringu koloritu. Vidurinės dalies, kurioje kalba Kalnų karalius, muzika tapo viltinga svaja („Du liebes Kind, komm, geh mit mir!“). Tačiau net pasikeitusi akompanimento faktūra neprarado vidinės ekspresijos, vaizdingo žirgo lėkimo įvaizdžio. Epizodas ppp misterioso buvo kupinas vidinės įtampos, kaip ir Kalnų karaliaus kreipinys, pagrotas leggiero, tačiau ne paviršutiniškai, o prasmingai vedant vokalinę liniją  (tokioje sunkioje atlikėjui faktūroje nepiktnaudžiaujant parašytais staccatto). Tikras con animé (jausmingai), tokiam dainingam jausmingumui priešpriešinant lemties triolių kuriamą įtampą. Aktyvus „Girių karaliaus“ triolių judėjimas, repeticijos, oktaviniai šuoliai, kelių tembrinių planų deriniai, išlaikant skaidrią, ryškių charakterių vokalinę liniją, dar kartą atskleidė didelę M. Rubackytės meistrystę ir talentą.