Andrius Žlabys prie naujo fortepijono

Jaukioje, puikios akustikos Paliesiaus dvaro koncertų salėje „Pasaga“ gruodžio 2 d. įvyko įspūdingas renginys. Naują koncertinį „Steinway & Sons“ fortepijoną savo spinduliuojančia energija ir sumaniai pasirinktu repertuaru bei įdomiu žodiniu pasakojimu pristatė pianistas Andrius Žlabys. Pirmąjį nuostabiai gražaus tembro, nedidelį rankų darbo fortepijoną jis padėjo nupirkti šio dvaro puoselėtojui daktarui Juliui Ptašekui. Po daugybės įspūdingų koncertų ir padarytų įrašų abiem kilo mintis, kad reikėtų galingesnio instrumento, dar geriau tinkančio šiai istorinei erdvei. Kaip tarp atliekamų kūrinių pasakojo A. Žlabys, per gastroles Stokholme jis sutiko žmogų, kuris patarė pasidomėti fortepijonu, esančiu mažame miestelyje ties pasieniu su Norvegija. Ten nuvykęs įsitikino, kad nelabai geros būklės „Steinway & Sons“ vis dar pasižymi puikiomis tembrinėmis savybėmis, būdingomis šios firmos gaminiams. Pasirodo, instrumentas buvo intensyviai naudojamas Kopenhagos Didžiojoje simfoninėje koncertų salėje, po to – įrašų studijoje. Pakėlus plaktukėlį pasimatė ir jo pagaminimo data – 1994 m. birželio 25 d. Kaip juokavo pianistas, būtent tą dieną jis pirmąkart atvyko į JAV ir liko ten gyventi iki šiol. Buvo pakviestas puikus fortepijonų meistras Darius Narmontas, kuris apsiėmė rekonstruoti fortepijoną.

Šiame koncerte Paliesiuje atgaivintas instrumentas pirmąkart ir suskambo – su Johanno Sebastiano Bacho Vargoninio preliudo ir fugos e-moll garsais. Puikiai žinome įspūdingas šio pianisto, menininko grynuolio, Bacho kūrinių interpretacijas. Visais atžvilgiais sudėtingas, išplėtotas opusas dėl galingos atlikėjo vidinės jėgos, didžiulės dėmesio koncentracijos, tobulos traktuotės tiesiog užėmė amą. Skambindamas kitus skirtingų stilių muzikos šedevrus, A. Žlabys kiekviename jų tarsi paryškino instrumento tembrines galimybes, jo galingumą. Bacho polifonijos garsai skriejo pašėlusiu srautu, o Claude’o Debussy „Bergamo siuitoje“ atsiskleidė švelnaus, plastiško, minkšto skambesio ypatumai. Tris pirmąsias dalis menininkas tapė pastelinėmis, tarsi su vualiu, prigesintomis spalvomis, vyravo tylutėliai, ramūs, lėtai tekantys garsai. Tik paskutinėje pažiro energingi, stiprūs skambesiai.

Prieš visiškai kitokios stilistikos Albano Bergo Sonatą, op. 1, A. Žlabys įdomiai palygino tonalinės muzikos kūrinius su kosmosu, tarsi tonacija yra Saulė, o įvairių kompozitorių kūriniai lyg planetos – vieni arčiau Saulės, kiti gerokai nutolę. Tuomet Bergo opusas būtų Plutonas. Šįkart naujojo fortepijono garsai suskambo visiškai kitaip. Ypatingas A. Žlabio gebėjimas maksimaliai įsigilinti, suprasti, pajusti atliekamo kūrinio esmę, idėjas ir įspūdingomis priemonėmis – spalvomis, hipnotizuojančia įtaiga – tai perteikti, buvo stulbinantis. Mistiški skambesiai klausytojus perkėlė į kosmoso platybes.

Atrodė, jog šis grynuolis, visa savo esybe pasinėręs į perteikiamos muzikos garsus, jau atidavė viską, ir jau neįmanoma laukti dar kokių nors jo talento dovanų. Tačiau programos pabaigai jis pateikė galingą savo temperamento jėgą – Ludwigo van Beethoveno Sonatos, op. 57 f-moll („Appassionatos“), išmintingą interpretaciją. Nepaprastai įspūdingai lėtai tekančios vidurinės dalies muziką įrėmino audringi, kone uraganiniai vaizdinių gūsiai, kur net akompanuojantys pasažai buvo įprasminti, gyvybingi.

Nenuostabu, kad publika nenorėjo atlikėjo paleisti, reikalavo bisų. A. Žlabys nepagailėjo savo energijos ir, paprašęs pateikti jam kokį trumpą melodijos fragmentą (motyvą iš kelių natų paniūniavo jo dukterėčia Ieva Baranauskaitė), sėdo improvizuoti. Dar pridūrė, jog stengsis dar plačiau atskleisti naujojo Paliesiaus „Steinway & Sons“ galimybes. Įdomu buvo įsiklausyti į įvairialypę improvizaciją.