Onutė, Šv. Kotryna, Edmundas ir kiti

Šitą recenziją galėjo rašyti ir Edmundas Gedgaudas. Bet vienas iš jo tekstų apie fotografiją buvo panaudotas Onutės Narbutaitės kūrinyje „Heliografija“ („Heliography“), skambėjusiame kompozitorės autoriniame vakare Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje lapkričio 7 d. Tad, kaip „susijęs žmogus“, muzikologas nutarė nerašyti refleksijų apie visą koncertą. O kadangi mano tekstai dar nėra inspiravę nė vieno kompozitoriaus, drąsiai perėmiau iniciatyvą. Tačiau dabar, kai jau turiu ką nors rišlaus parašyti apie koncertą ir jame skambėjusią muziką, mano drąsa gerokai priblėso.

Galbūt apskritai vietoj recenzijos geriausia publikuoti pačios kompozitorės tekstus apie savo kūrinius arba iššifruoti tai, ką ji kalbėjo kūrybos vakare. Nes Narbutaitė – puiki pasakotoja. Tai, kad koncerto metu tik ji ir kalbėjo (nebuvo vakaro vedėjo), ne tik uždėjo ryškų asmeninį antspaudą autoriniam vakarui, bet ir pasiteisino – juk Narbutaitės pasakojimų labai įdomu klausytis. Ji netuščiažodžiauja, bet turi ką pasakyti ir kalba laisvai; visa tai – išties vertingas autoriaus liudijimas apie savo kūrybą.

Tačiau kompozitorė – ne Kristus, o aš – ne evangelistas, tad imuosi laisvai interpretuoti tai, ką išgirdau (muziką, ne žodžius), nors ir suvokiu, kad mano vertinimai gali būti gerokai „į lankas“, palyginus su tikrosiomis kompozitorės intencijomis. Bet čia ir prasideda kūrinio suvokimo labirintas, vadinamasis jo gyvenimas klausytojo sąmonėje. Šis žaidimas gal ir primena sugedusį telefoną, bet be jo kūrėjo meninė raiška taip ir liktų monologu. O juk „be atgarsio dvasia ar melstųsi, ar skųstųs?“ (anot V. Mykolaičio-Putino).

Koncerte nuskambėjo trys kameriniai pastarųjų metų Narbutaitės kūriniai: „Labirintas“ balsui ir fleitai (2017), „Tuštumoje“ fortepijonui (2016) ir „Heliografija“ balsui, altui, violončelei, tombakui ir rėminiam būgnui (2015). „Labirintas“ ir  „Heliografija“ Lietuvoje dar nebuvo atlikti, o „Tuštumoje“ premjera įvyko Nidoje, Thomo Manno festivalyje, tad ir šis kūrinys sostinės publikai buvo naujas.

Narbutaitės kūrybos vakaras man savaip susisiejo su prieš savaitę matytu Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Vėlinės“ pagal Adomą Mickevičių. Ne tik dėl vakarinio Vilniaus su tipiška mūsų sostinės melancholija, senamiesčio žibintais apšviestų apytuščių gatvių atmosferos, į kurią pasineri eidamas į renginį arba išeidamas iš jo. Bet visų pirma dėl tam tikro epinio muzikinio-sceninio vyksmo, kuris paradoksaliai dera su pasisakymo kameriškumu, net intymumu. Pažiūrėjus į Narbutaitės autorinio vakaro programą, galima buvo tikėtis gana „lengvos“ programos – atrodė, skambės kone miniatiūros. Bet tie trys kompozitorės kruopščiai atrinkti kūriniai, kurių estetiką turbūt galima apibūdinti vieno iš kūrinių pavadinimu „Tuštumoje“, savo vidiniu užtaisu, įtampa prilygo trims simfonijoms arba net spektakliams.

Pastarasis palyginimas gal labiausiai tiktų pirmajam koncerto kūriniui „Labirintas“ pagal Ingeborg Bachman ir Jorge’s Luiso Borgeso žodžius. Kūrinį atliko sopranas Gunta Gelgotė ir fleitininkas Giedrius Gelgotas. „Labirintas“ ir skirtas šiems atlikėjams, jie Narbutaitės muzikos kontekste pirmiausia susisieja su operos „Kornetas“ atlikėjų ansambliu. Būtent šioje operoje ryškiai suskambo skaidrus ir tikslus G. Gelgotės sopranas, šitoje operoje kaip personažai scenoje pasirodo instrumentininkai, tarp kurių ir G. Gelgotas. „Labirinte“ kompozitorė ne tik žaidžia teksto prasmėmis, savotiškais jų atspindžiais ir dualumu, bet ir tembrų spalvomis. Fleita ir sopranas kaip giminingi tembrai papildo vienas kitą, vienas iš kito perima muzikines linijas ir net apsikeičia funkcijomis. Iš pradžių solistė, kaip ir dera, dainavo tekstą (I. Bachman), fleita jai pritarė arba pratęsė mintį, bet vėliau vaidmenys apsiverčia: sopranui atliekant vokalizę, fleitininkas netikėtai ima skaityti J. L. Borgeso tekstą. Žaidžiama ir su erdve: solistei nukreipus garsą į fortepijono vidų, skambesys natūraliai atsimušdamas į instrumento deką po gerokos pauzės nuaidi erdvėje kaip tikslus visos frazės pakartojimas, be jokio elektroninio pastiprinimo. Akustikos stebuklai! Apskritai klausantis viso koncerto neapleido mintis, kad Šv. Kotrynos bažnyčia yra reikšminga vieta Narbutaitei – čia nuskambėjo ne vienas jos kūrinys ir koncertas (kad ir oratorijos „Centones meae urbi“ atlikimas anuomet dar apleistoje šventovėje) – ir labai jos muzikai tinkanti bei ją papildanti erdvė su natūralia bažnyčios apdailos „scenografija“, kurios vaizdinė polifonija atgyja vos ją nuspalvinus keliems šviesų partitūros spinduliams.

Kūrinį „Tuštumoje“ fortepijonui, pasak Narbutaitės, taip pat inspiravo tekstai – poeto Georgo Traklio ir kitų, kas, be abejo, taip pat asocijuojasi su „Korneto“ reikšmių ir poetinių inspiracijų lauku. Ką gi išgirdome? Pianistas Sergejus Okruško, atlikęs šio kūrinio premjerą prieš keletą metų Thomo Manno festivalyje, pateikė labai užtikrintą interpretaciją. Tai jo kūrinys. Iš tiesų žavėjausi atlikėjo, apie kurio programas galbūt negirdime tiek daug naujienų kaip apie kitų pianistų, meistriškumu. Koks touché, reikalingas išgauti narbutaitiškai niuansuotiems skambesio pustoniams! Koks pirštų bėglumas, būtinas „nuogo nervo“ Narbutaitės ornamentikai išvinguriuoti! Pagaliau formos pusiausvyra, tylos ir garso balansas, dinamikos gradavimas. Kūrinio „Tuštumoje“ muzikos semantika iš tiesų labai tiršta, toji pavadinimo deklaruojama tyla intensyvi ir šia prasme teatrališka, nekrošiška.

Trečiasis koncerto kūrinys „Heliografijos“ įnešė tam tikros egzotikos, nes jame naudojami rytietiški tombakas ir rėminis būgnas, nors, kaip ir visos aliuzijos Narbutaitės kūryboje, tasai „rytietiškumas“ vos juntamas kaip neišvengiamai prasimušanti instrumento spalva. Kūrinį atliko airių atlikėjo ir kompozitoriaus Gartho Knoxo suburtas trio – G. Knoxas (altas), Agnès Vesterman (violončelė), Sylvainas Lemêtre (perkusija) bei mūsų sopranas Nora Petročenko. „Heliografijos“ buvo parašytos „Louth Contemporary Music Society“ (Airija) užsakymu ir pirmą kartą atliktos Airijoje. Kūrinyje naudojami Edmundo Gedgaudo, Vaidoto Daunio ir pačios Narbutaitės tekstai, Romo Klinkos išversti į anglų kalbą, bei, kaip pasikartojantis moto, – kompozitorės greta saulės laikrodžio pastebėtas epigrafas. 

Kaip sakė pati Narbutaitė, autorinis vakaras yra bene geriausia forma kompozitoriui pristatyti savo kūrybą, savotiškai kreiptis pirmuoju asmeniu į klausytojus, labiausiai prie jų priartėti. Kompozitorės autorinis vakaras išties buvo labai asmeniškas, narbutaitiškas, ir tuo unikalus.