7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Noras pažinti kaip variklis pirmyn

Pokalbis su jaunuoju dirigentu Martynu Stakioniu

Elvina Baužaitė
Nr. 37 (1274), 2018-11-16
Muzika
Martynas Stakionis. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis. D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje neseniai įvyko Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos (EMCY) ir partnerių kasmet organizuojamas jaunųjų talentų pasirodymas, transliuojamas Euroradijo. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo jaunas, kupinas garsų aistros ir ja trykšte trykštantis Martynas Stakionis. Su dirigentu kalbėjomės prieš šį koncertą, paskutinį spalio vakarą, jam iškart po repeticijos traukiniu atvykus į Kauną. M. Stakionio laukia ir kitas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Lapkričio 17 d. vyks jo Alma mater – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos – choro 70-mečio vakaras. Su kitais buvusiais čiurlioniukais jis vėl stos prie dirigento pulto. Dabar M. Stakionis – Hamburgo muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursis, studijuojantis prof. Ulricho Windfuhro klasėje. Nuo 2017 m. yra Hamburgo kamerinės operos antrasis dirigentas. Jo karjeroje – pasirodymai su Latvijos valstybiniu, Latvijos radijo ir „Ave Sol“, Kauno valstybiniu bei „Aidijos“ chorais; Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Latvijos muzikos akademijos simfoniniu, „Kremerata Baltica“, NIKO, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu ir kitais kolektyvais. Minėtinas ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientų muzikinis spektaklis „Užmiršta pasaka. Bebenčiukas ir Kvailutė“, skirtas mokyklos 70-mečiui, kuris pedagogų buvo įvardytas vienu brandžiausių ir kūrybos, ir atlikimo požiūriu per visą 41 metų mokyklos operų istoriją. Spektaklyje M. Stakionis reiškėsi kaip muzikos vadovas, dirigentas ir kompozitorius. Taigi įdomu pasinerti į turtingą muziko patirčių ir minčių partitūros skambesį.

 

Prašau pasidalinti pirmosiomis muzikinėmis patirtimis.

Užaugau muzikų šeimoje. Mama Sonata Stakionienė – chorvedė, choro „Kulvietukas“ įkūrėja, muzikos mokytoja. Vaikystėje mane vesdavosi į koncertus filharmonijoje, operos teatre. Tada pirmą kartą pamačiau simfoninį orkestrą ir susižavėjau muzika. Penkerių, manęs neatsiklaususi, nuvedė į muzikos mokyklą, į „Ąžuoliuką“. Tai buvo mano gimtadienio diena, gavau daug saldainių iš profesoriaus Vytauto Miškinio. Ten mokiausi dešimt metų.

 

Tėtis Dainius Stakionis – mėgėjas muzikantas, groja klarnetu ir saksofonu. Močiutė Valerija Puodžiūnienė yra daugelį metų gyvuojančio ansamblio „Sentimentai“ vadovė, vis dar aktyviai įsitraukusi į kūrybinę bei koncertinę veiklą. Brolis Justas taip pat baigė „Ąžuoliuką“, pasirinko groti saksofonu. Namie visada skambėdavo muzika, mama dažniausiai skambindavo fortepijonu, tad kai atėjo metas, šį instrumentą ir pasirinkau. Iš vaikystės atsimenu ir solo dainavimo patyrimų. Buvau diskantas, dešimties dainavau pačias aukščiausias partijas berniukų chore. Mane pakvietė dainuoti Giedriaus Kuprevičiaus ir Violetos Palčinskaitės miuzikle „Kirvirsavero sala“ pagal Astridos Lindgren pasakas, kūriau Mažojo Mijo personažą. Su tuo miuziklu daug kartų pasirodėme Vilniuje, filharmonijoje, keliavome po Lietuvą. Tada pajaučiau, ką reiškia būti didžiojoje scenoje, sulaukti dėmesio.

 

Esate dalyvavęs įvairiuose konkursuose – iš pradžių pianistų, vėliau dirigentų. Ką Jums reiškia dalyvauti konkurse, kiek tai muzikui reikalinga? Kuris konkursas jums buvo įsimintiniausias?

Konkursai yra neatsiejama atlikėjo gyvenimo dalis. Muzikantui jie būtini. Konkurse susiduri su bendraamžiais ir vyresniais konkurentais, kurie vienaip ar kitaip veikia tave, tavo muzikos atlikimą. Konkurse pamatai kitus, gauni įkvėpimo, stengiesi pademonstruoti geriausią rezultatą.

 

Ypatingiausias man – tarptautinis Jāzepo Vītolio choro dirigentų konkursas Rygoje, kuriame dalyvavau prieš ketverius metus, mokydamasis choro dirigavimo specialybę paskutinėje menų mokyklos klasėje. Konkurso programa – apie trisdešimt kūrinių. Galima sakyti, per naktį pasirengęs antram turui dalyvavau repeticijose (po dvidešimt minučių) su Latvijos radijo ir „Ave sol“ kameriniu chorais. Tai išties puikūs chorai. Latvijos radijo choras yra vienas geriausių Europoje. Ir man pasisekė! Keturi pakliuvome į paskutinį turą, kur jau teko dirbti su orkestru ir Latvijos valstybiniu bei Latvijos akademiniu chorais. Atsitiktinai iš keturių kūrinių paskutiniam turui ištraukiau tą, kurį vienintelį buvau pasiruošęs! Taigi vėl lydėjo sėkmė. Iškovojau pirmą vietą. Dabar, akademijoje studijuodamas simfoninį dirigavimą, neturiu laiko konkursams. Galbūt ateityje.

 

Kokia specifika diriguojant chorui ir diriguojant orkestrui?

Choras yra kaip vienas instrumentas, reikalaujantis savitos dirigavimo specifikos. Orkestrą sudaro daug įvairių žmonių, su kuriais bendrauju kaip su tarpininkais, nes jie išgauna garsą savo instrumentais, todėl reikia žinoti skirtingų instrumentų, jų grupių specifiką. Taigi, chore žmonės patys yra instrumentai, o orkestre jie – tarpininkai. Tai reikalauja vėlgi kitokio dirigavimo, tiesiog kitokių judesių. Be to, orkestre reikia suvaldyti kur kas didesnę masę, kitoks ir jo repertuaras. Su chorine muzika užaugau, dėl to ji man labai svarbi. Lietuva yra dainų šalis, pats dalyvavau jau penkiose ar šešiose Dainų šventėse. Jausmas – neišdildomas, dėl to labai branginu chorinę kultūrą ir stengiuosi diriguoti chorui kuo dažniau, vos tik pasitaiko galimybė.

 

Koks Jūsų asmeninis santykis su batuta?

Šį santykį stengiuosi tobulinti. Iš pradžių ji buvo lyg svetimkūnis, nes chorui diriguojama be batutos. Pradėjus orkestrui diriguoti su batuta, reikėjo laiko įprasti. Aš mielai diriguoju ir be batutos. Tačiau viskas priklauso nuo muzikos. Kai kurie dirigentai visuomet diriguoja be batutos, pavyzdžiui, Valerijus Gergijevas. Jo karjeros pradžios įrašuose matyti, kad dar diriguodavo su batuta, pamažu ji vis trumpėjo, kol galiausiai ėmė diriguoti beveik su dantų krapštuku. Naujausiuose įrašuose matau, kad didžiausius kūrinius – Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio valandines simfonijas, pusantros valandos Dmitrijaus Šostakovičiaus Septintąją – diriguoja be batutos! Kai kurie dėstytojai sako, kad diriguojant be batutos orkestras ne taip gerai skamba. Man atrodo, tai labai individualus dalykas, asmeninis dirigento pasirinkimas, kaip jis tiksliau gali parodyti, perteikti įvairias detales. Dažniausiai batuta tiesiog leidžia būti išraiškingesniam.

 

Jūsų mokytojai buvo Vytautas Miškinis, Romualdas Gražinis, Martynas Staškus, Saulius Sondeckis, dabar profesorius Ulrichas Windfuhras. Pasakykite, kas Jums yra mokytojas?

Toks, koks Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje buvo mano choro dirigavimo mokytojas Romualdas Gražinis, įskiepijęs meilę chorinei muzikai, atvėręs akis į platų muzikinį pasaulį ir, dar moksleiviui, suteikęs daugybę galimybių diriguoti profesionalams. Visada mielai leisdavo diriguoti ir čiurlioniukų chorui, taip pat skatino dalyvauti įvairiuose konkursuose. Aš jam dėkingas už visas tas galimybes, už skatinimą, meilę bei rūpestį. Ir dabar vyksta mūsų muzikinis bendradarbiavimas, jis apsilanko mano repeticijose, jo visada laukiu. Lapkričio 17-ąją filharmonijoje vyks M.K. Čiurlionio menų mokyklos choro jubiliejinis koncertas. R. Gražinis sugalvojo pakviesti kadaise joje besimokiusius dirigentus ir visus, dainavusius chore. Koncerte diriguosiu ne tik aš, ne tik jis, bet ir Robertas Šervenikas, Giedrė Šlekytė, Algirdas Biveinis, kiti.

 

Kokios, Jūsų nuomone, yra esminės mokytojo savybės?

Man atrodo, mokytojas turi įžvelgti kiekvieno moksleivio išskirtinumą. Yra mokytojų, kurie dėsto šabloniškai, vienu principu. Ir yra ieškantys kiekvienos asmenybės individualumo, tokie kaip R. Gražinis, kurį laikau puikiu pavyzdžiu. Mums, muzikams, kaip tik to ir reikia – atrasti, ką galime duoti publikai, kuo esame ypatingi ir kaip tuo dalintis su kitais. Tik tokie mokytojai gali padėti surasti unikalų kelią į meną. Atvirumas, bendradarbiavimas ir žvilgsnis į individualybę, manau, yra svarbiausios mokytojo savybės.

 

Kokias dar sektinas, įkvepiančias asmenybes matote muzikos pasaulyje?

Žvelgiant profesine prasme, mane įkvepia žinomiausi pasaulio dirigentai, pavyzdžiui, Valerijus Gergijevas, – kaip jis išmano rusų muziką, kaip apskritai suvokia muziką, kaip diriguoja, ta gelmė ir muzikinė intuicija; Gustavo Dudamelis arba Esa-Pekka Salonenas – panašūs savo atviru, nuoširdžiu bendravimu. Mane jie žavi kaip asmenybės, nors, aišku, abu yra puikūs dirigentai. Dėl to, kaip žmogus susitvarko su šimtu užduočių vienu metu, nepralenkiamas yra Yannickas Nézet-Séguinas – naujasis „Metropolitan Opera“ generalinis direktorius, kuris sugeba vadovauti trims pasauliniams orkestrams ir turėti begalę koncertų visam pasaulyje. Taigi autoritetais laikau sėkmės sulaukusius dirigentus ir stengiuosi sekti jų pavyzdžiu.

 

Dirigentas interpretuoja kūrinio partitūrą, pateikia savąją versiją ir, įtikinęs atlikėjus, ją ištransliuoja publikai. Tai nėra vien muzikinio rašto perskaitymas, tai reikalauja kur kas daugiau – asmenybės minčių, jausmų gelmės. Kaip ugdote savąją asmenybę? Kokie yra Jūsų meniniai patyrimai, kas jus įkvepia?

Labai pamėgau dailę. Pernai ji atėjo į mano gyvenimą, galbūt „atvesta“ poros draugų, turinčių kolekcijas. Ypač tapybos darbuose regiu tikrą meną, kuris įkvepia. Turint omenyje, jog dauguma mano repertuaro yra programinė muzika, aš orkestro muzikantams savo idėjas dažniausiai perteikiu tam tikrais vaizdiniais, tarsi paveikslus. Todėl dabar išties atrandu itin glaudų ryšį tarp įvairių tapybos darbų ir muzikos. Pastaruoju metu netgi ieškau bendros tematikos ir tos sąsajos padeda meniniam procesui.

 

Baletas – dar viena mane labai žavinti meno šaka. Esama labai daug gražios baleto muzikos, su kuria ateityje man tikrai teks dažnai susitikti. Hamburge reziduoja vienas stipriausių pasaulyje Johno Neumeierio baletas. Džiaugiuosi savo mieste kone kiekvieną savaitę galėdamas matyti aukščiausio lygio meistrus.

 

Naujų idėjų suteikia knygos, leidžia, įsigyvenus į tam tikrą istoriją, atsipalaiduoti. Ką tik perskaičiau Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą“, labai mėgstu Haruki Murakami kūrybą. Taip, literatūra, teatras, dailė – visa labai gražiai siejasi su mano profesija. Tikiuosi, visada rasiu laiko įvairioms meno patirtims.

 

Koks reikšmingiausias Jūsų, kaip dirigento, pasiekimas?

Tokiu iššūkiu ir didžiuliu išbandymu gali būti viena istorija. Kai prieš kelerius metus eidavau į koncertus filharmonijoje, išgirdęs Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“ pasvajodavau: „Koks tobulas kūrinys! Kaip norėčiau kuo greičiau jį padiriguoti! Ar gyvenime sulauksiu to ryto, kai eisiu į repeticiją filharmonijoje jį diriguoti orkestrui?“ Ir štai po dvejų metų staiga mane pakviečia asistuoti būtent „Šventojo pavasario“ repeticijose filharmonijoje, su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru! Repeticijų savaitės pradžioje vos galėjau patikėti. Tai iš tiesų kertinis bet kurio orkestro repertuaro kūrinys, dirigentui keliantis daug iššūkių. Tačiau įveikiau jį ir tuo labai didžiuojuosi.

 

Šiuo metu studijuojate ir gyvenate Hamburge, tačiau dažnai koncertuojate ir Lietuvoje, kaip regite muzikinę kultūrą mūsų šalyje?

Galima matyti meninio lygio ir publikos susidomėjimo augimą. Turiu omeny didžiuosius festivalius, kaip Vilniaus festivalis, ir Lietuvoje koncertuojančius pasaulinius atlikėjus, kaip Elina Garanča, „Wiener Philharmoniker“, „Concertgebouw“ orkestrai. Tai, be abejo, ugdo publikos skonį, praplečia ir mūsų muzikinį horizontą. Turime puikių muzikantų, studijuojančių ir gyvenančių svetur, ir nemanau, kad tai blogai. Žmonės semiasi profesinės patirties užsienyje ir vėliau gali ja dalintis su tautiečiais. Įžvelgiu begalę pozityvių dalykų. Bet, aišku, Lietuvai reikia koncertinių salių. Pavyzdžiui, tinkamos salės dideliam simfoniniam orkestrui dabar neturime. Todėl su didžiuliu susidomėjimu stebiu, kaip seksis statyti žadamą Kauno Čiurlionio kompleksą ar salę Vilniuje ant Tauro kalno. Labai tikiuosi, kad jos kuo greičiau bus pastatytos.

 

Kokiu muzikiniu kūriniu nusakytumėte, perteiktumėte save šiandien?

Labai gražus klausimas (šypsosi). Sergejaus Prokofjevo Pirmojo smuiko koncerto trečia dalis, kurią ką tik repeticijoje grojome, labai puikiai mane įprasmintų. Žinoma, dirigentai taip pasineria į repetuojamą kūrinį, kad paklausti „kokia jūsų mėgstamiausia muzika?“ pasako tą, kurią dabar diriguoja. Iš tiesų, kai ištisus mėnesius kiekvieną dieną praleidi su ta partitūra, ji taip giliai įsismelkia, jog su ja susitapatini.

 

Kokį kūrinį, kokioje salėje ir kam diriguoti svajojate šiuo metu?

Didžiausia svajonė?.. Labiausiai norėčiau diriguoti „Karmen“ „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke. Šiandien.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė

Martynas Stakionis. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis ir Milda Daunoraitė. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis ir Milda Daunoraitė. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis ir Uliana Zhivitckaja.M. Ambrazo nuotr.
Martynas Stakionis ir Uliana Zhivitckaja.M. Ambrazo nuotr.