Žmogus – fortepijonas

Renginys veja renginį. Atrodo, kad Lietuva, minėdama savo atkurtos valstybės 100-metį, tapo vienu didžiuliu renginiu be jokių pertraukų ir galimybių pasiruošti kitam. Ką jau kalbėti apie apmąstymus, kokius nors svarstymus, diskusijas. Koncertų, festivalių (ypač pastarųjų), parodų, filmų, literatūros popiečių skelbiama tiek, kad trijų parų neužtektų vos akies krašteliu į juos žvilgtelėti.

Akivaizdžiais renginių perviršio laikais iškyla vienas kitas, kuriam drąsiai tiktų meninio įvykio apibūdinimas. Prasmingu muzikiniu akcentu įvardyčiau pianisto Roberto Lozinskio rečitalį pavadinimu „Žmogus – fortepijonas“ Kauno valstybinėje filharmonijoje spalio 18 d. (po kelių dienų koncertas pakartotas Vilniaus rotušėje). Dvidešimt septynerių pianistą vertiname už dosnų, o drauge subtilų garso skambesį, virtuoziškumą be pastangų, romantinį požiūrį į interpretacijų suvokimo turtingumą ir turiningumą, o ir žmogiškųjų savybių dermę. Robertas – atviras ir šiltas jaunas menininkas, visad mielai sutinkantis pasikalbėti apie muzikos atlikimo subtilybes, kurias dažnai nelengva išreikšti žodžiais, rodos, geriau jas pajusti, išgirsti, paskambinti.

Dar besimokydamas Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje (mokytojos Birutės Kumpikienės klasėje) R. Lozinskis tapo gražia fortepijono viltimi. Jis yra dvidešimties (!) tarptautinių konkursų laureatas, 2015 m. tapo VII tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso nugalėtoju. Netrukus laimėjo I vietą konkurse, kuriame varžėsi pajėgiausi pianistai iš Didžiosios Britanijos aukštųjų muzikos mokyklų. Vienas svarbiausių pastarųjų metų jo pasiekimų – IV vieta prestižiniame Maria Canals konkurse Barselonoje. Pianistas šiuo metu muzikavimo įgūdžius tobulina Berlyno Hannso Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje pas profesorių Kirillą Gersteiną.

Kokią programą pasirinko Kaune paskambinti vienas tituluočiausių nūdienos jaunųjų pianistų? Įdomią, sudėtingą, atitinkančią aukščiausius interpretavimo standartus. Rečitalio ašimi tapo Modesto Musorgskio fortepijoninių pjesių ciklas „Parodos paveikslėliai“, skambėjęs antroje rečitalio dalyje. Veikalas retai atliekamas Lietuvoje (tik sutapimas – neseniai ciklą Vilniuje skambino ir legendinis Andrejus Gavrilovas). Robertas pripažino, kad „Parodos paveikslėlius“ parengė visai naujai, ką tik. Jo klausantis, to „ką tik“ visiškai nesijautė. Girdėjome ne žavią dramatiškų, lyriškų paveikslėlių dėlionę, o konceptualų ciklo atlikimą. Į vieną visumą pjeses meistriškai sujungė „Pasivaikščiojimo“ tema, kurią pianistas atliko neįtikėtinai raiškiai, kaskart kitaip pasitelkdamas spalvinių niuansų subtilybes. Na, o paskutinė pjesė „Didvyrių vartai Kijeve“ klausytojus panardino į didingų akordų skambesių sferą, atklydusią iš XIX amžiaus. 

Puiku, kad rečitalyje pianistas priminė retai girdimą litvakų kūrėją Leopoldą Godowskį – „lietuviškąjį Chopiną“, – kilusį iš Žaslių, pirmąjį savo rečitalį surengusį Vilniuje. Šio  kompozitoriaus „Elegija kairei rankai“ tapo lyriškuoju programos centru. Raiškiai suskambo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudų ciklas, dar kitaip vadinamas „Mažąja sonata“.

Diskutuočiau su Robertu dėl Johanno Sebastiano Bacho–Ferruccio Busoni Čakonos d-moll traktuotės. Manyčiau, per daug efektų ir afektų. Be to, likau nelabai supratusi, kam tokia ilga meditacija (malda?) prieš pradedant šį muzikos šedevrą. Siekta naujoviško žvilgsnio, kitokio kūrinio perskaitymo? Galbūt. Ar įtikino? Bent jau mane – nelabai...

Padėka Robertui už tai, kad puikiai skambinęs, įdomiai sudaręs programą jis savo koncertą dar ir komentavo, atlikdamas švietėjišką misiją. Šįsyk tai buvo ypač reikalinga, nes būtino rečitalio palydovo – skoningai išleistos programos – Kauno filharmonijoje nepavyko rasti.