7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tikėti tuo, ką darai

Mintys po Giedrės Kaukaitės vakaro Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Muzika
Giedrė Kaukaitė. A. Kairio nuotr.
Giedrė Kaukaitė. A. Kairio nuotr.

Spalio 21 d. Nacionalinės filharmonijos pakviesti žmonės rinkosi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų. Neskubėdami, po dešimtojo laiptelio atsipūsdami, vieni kitus atpažindami, apsikabindami. Ėjo į savotišką draugų sambūrį: susitikti su ryškų puslapį Lietuvos meno istorijon įrašiusia artistiškiausia dainininke Giedre Kaukaite. Ta proga buvo pristatytas dokumentinis filmas-esė „Aš žinau tą smoką“ (scenarijaus autorė Ugnė Dalinkevičiūtė, režisierius Marius Siparis).

 

Svečių šurmulys. Meiliai, skoningai ir kasdieniškai visus pasitinka vakaro herojė. Pasivaikščiodami po menę galime apžiūrėti Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės, Zitos Sodeikienės, Ingos Budriuvienės sukurtus sceninius Giedrės drabužius. Kai kuriuos pamatėme ir dokumentinėje juostoje. Štai tasai įspūdingas lietuviškais paukščių ir gėlių kontūrais siuvinėtas „maišas“, derėjęs su gegužę vykusio solinio koncerto programa, kūręs archajiškų dermių ir autentiškos tradicijos vienį. Žiūriu, ir jis man primena Lietuvoje, Niujorko „Carnegie Recital Hall“, prestižinėse Maskvos, Stokholmo, Krokuvos, Miuncheno ar kitose salėse skambėjusius Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus muzikos motyvus. Dainininkė įtaigiai kūrė pirmapradžio naujo užgimimo iliuziją.

 

Tačiau Giedrė Kaukaitė visai kitokia, išsprūstanti iš plazdančių muslino klosčių, senosios muzikos ansamblio „Musica humana“ ar Sauliaus Sondeckio diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro koncerte: elegantiška, kukliai, stilingai, bet dėmesingai masinanti dabar ekspozicijos vitrinoje matomu vieno kito garsaus Lietuvos juvelyro darbu. Rugiadose, odorose, violette graziose... – atmintyje skamba gracinga Alessandro Scarlatti frazė.

 

O štai vėl aplikacijomis dėmesį patraukiantys drabužiai. Juos galėjo pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos kaimo žmonės. Juk tiek surengta įvairios stilistikos koncertų! Buvo sunku, bet ji nesibodėjo dainuoti nei Prienų rajono Kunigiškių, nei Radviliškio raj. „Draugo“ kolūkių „kultūrnamių“ salėse. Nei tose, už miškų Dieveniškėse, akompanuojant griuvenai pianinui. Akimis permečiau 8-ojo dešimtmečio koncertų maršrutus: Biržai, Rokiškis, Plungė, Telšiai, Kretinga, kadaise muzikiniais pirmadieniais garsus Panevėžys, Šiauliai, Klaipėda, Jurbarko mokyklos, Jonava, Kauno statybos kombinatas, Vilnius, Latvija, Estija, Maskva. O iš Vilniaus Baroko salės – nepamirštamos Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, Algirdo Martinaičio „Cantus ad futurum“...

 

G. Kaukaitė sukosi gyvenimo scenoje ir pedagoginėje sferoje kartu su parodoje eksponuojamose nuotraukose matomais kolegomis. Štai ji parengtos parodos nuotraukose su Virgilijumi Noreika ir Vaclovu Daunoru, vargonininku Leopoldu Digriu, pianistais Juliumi Andrejevu, Gražina Ručyte, netoliese obojininkai Juozas Rimas, Eugenijus Piličiauskas, fleitininkas Algirdas Vizgirda, keletas kompozitorių. Galėjo dar būti ir operų herojų – Dezdemonos, Margaritos, Mimi, Tatjanos, Halkos, Baterflai – portretai, gal ir ypač reikšmingos 1979 m. nufilmuotos Franciso Poulenco monooperos „Žmogaus balsas“ (premijuota už geriausią moters vaidmenį sąjunginiame TV filmų festivalyje, režisierė Jadvyga Janulevičiūtė) vaizdinė medžiaga (na, jos fragmentų matėme filme), gal daugiau stažuotės Milano teatro „La Scala“ akademijoje akimirkų.

 

Šviesos gęsta. Šurmulys rimsta. Vakaras prasideda. Pritemusiame muziejuje suskamba klavesinas (kokybišką instrumentą koncertui mielai paskolino salonas „Organum“), atverčiami dainininkės pamėgti senosios muzikos puslapiai. Balys Vaitkus akompanuoja dainininkams Renatai Dubinskaitei, Saulei Šerytei, Nerijui Masevičiui. Rodomas filmas, priminęs artistinę jaunystę, ypatingo tembro ir spalvos balsą, gebantį garsui suteikti ir intelektinių, ir emocinių prasmių.

 

G. Kaukaitės interpretacijos galia pradėta brandinti nuo žinojimo tos tiesos, kurią reikia menininkui pajusti pačiam. Gal todėl užsispyrusi žemaitė klausytojus stebino senąja liaudies daina, kuri kaip kartojama mantra prikeldavo mumyse savasties atpažinimo džiaugsmą. Artistiška dainininkės prigimtis visada žadėjo ką nors netikėto. Kaip tas paskutinis kadras rodytame filme. Gal tai prisiminę G. Kaukaitės gerbėjai vylėsi tos sceninės žiežirbos ir šį vakarą? „Pasirinkimo teisė ir galimybė – didelė moralinė vertybė, ją privalai įrodyti ir auginti“, – skamba filmo kadruose pasakyti gyvenimo esmę apibrėžiantys dainininkės žodžiai. Jai visada svarbiausia tikėti tuo, ką daro. Taip įvyko ir dabar. Dabartinis G. Kaukaitės vaidmuo – būti pasikeitusios visuomenės žmogumi, į savo gyvenimą išmokti žiūrėti iš šalies, prisiminti kolegas, reflektuoti nūdieną puikiuose publikuojamuose tekstuose. Tačiau ir naujuose pasirinkimuose ji liko talentinga artistė.

 

Užgesus ekranui, gražius žodžius apie G. Kaukaitę taria Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, buvusi studentė Renata Dubinskaitė, jaudulį sunkiai slepia atėję jos talento gerbėjai. Menininkė visiems padėkoja ir patamsyje trumpam pradingsta. Gal tai simboliška? (Tiesiog į pasąmonę brukasi Henriko Ibseno Hedos žodžiai: „Aš žinau, kad Eilertas Liovborgas drįso gyventi savu gyvenimu.... Vyliausi pamatyti apsikaišiusį galvą vynmedžio lapais... Bet aš tuo nebetikiu...“). Kultūros ministerijoje neatsirado žmogaus, galėjusio ateiti ir tą vakarą pagerbti menininkę: įteikta per kurjerį atsiųsta gėlių puokštė. Atrodo, tvyranti prietema neatsitiktinė, ją kartais skleidžia naujų laikų piliečiai. Tačiau – nuostaba: prieš susirinkusius atsistojus jau nedainuojančiai Giedrei Kaukaitei, begalinės tylos virpesy salė vėl nugrimzta tarsi stebuklo laukimo ekstazėje. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar visi paklūsta Jos magijai.

Giedrė Kaukaitė. A. Kairio nuotr.
Giedrė Kaukaitė. A. Kairio nuotr.
Giedrė Kaukaitė ir „Canto fiorito“. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė ir „Canto fiorito“. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė ir Feliksas Bajoras. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė ir Feliksas Bajoras. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė, Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė, Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė ir Romualdas Budrys. A. Rakausko nuotr.
Giedrė Kaukaitė ir Romualdas Budrys. A. Rakausko nuotr.