7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kombinacija 2 x 2

Luko Geniušo ir Annos Geniušienės dueto koncertas „Vaidiloje“

Ieva Kananavičiūtė
Nr. 33 (1270), 2018-10-19
Muzika
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.

Spalio 10-ąją „Vaidilos“ teatre Luko ir Annos Geniušų fortepijoninis duetas pradėjo nedidelį koncertinį turą po Lietuvą (atlikėjai dar skambino Klaipėdos koncertų salėje ir Kauno valstybinėje filharmonijoje), jį pavadindami „Kombinacija 2 x 2“. Vilniaus publika liko sužavėta jausmingu pianistų skambinimu ir intelektualiai parengta itin aukšto meistriškumo reikalaujančia programa. Joje atsispindėjo skirtingi romantizmo epochos tarpsniai: pradedant ankstyvojo periodo atstovo Roberto Schumanno Šešiais kanono formos etiudais, op. 56, tęsiant prancūzų „operisto“ George’o Bizet „Vaikų žaidimais“, o antroje koncerto dalyje nuskambėjęs Claude’o Debussy preliudas „Fauno popietė“ tapo lyg tiltu į XX amžių. Vėliau išgirdome L. Geniušo itin mėgstamo šiuolaikinio kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo kūrinį „Svano pusėje“ su romantinės muzikos citatomis, o koncerto pabaigai atlikėjai pasirinko džiazo stiliaus George’o Gershwino „Kubietiškąją uvertiūrą“.

 

Lukas ir Anna, kartu muzikuojantys nuo 2008-ųjų, savo karjerą pradėjo atskirai. Kaip žinome, Lukas augo itin kultūriškai palankiomis sąlygomis, estetinį skonį ugdė remdamasis šeimos narių patarimais bei patirtimi. Didelę reikšmę pianisto talento augimui turėjo močiutė, žymi pedagogė Vera Gornostajeva ir mama, profesorės dukra Ksenija Knorre. Iš tėvo, žinomo pianisto Petro Geniušo, jis perėmė panašią atlikimo manierą, charakterį, asmenybės žavesį, laisvumą scenoje bei dėmesį garso kokybei. Luko žmona Anna – taip pat maskvietė, baigusi fortepijono studijas P. Čaikovskio konservatorijoje. Itin sėkmingi jai buvo 2017-ieji: pianistė savo biografiją papildė net trimis laimėjimais tarptautiniuose „Mauro Monopoli Piano“, „Sheepdrove“ ir „Feruccio Busoni“ konkursuose, o prieš keletą savaičių tapo „The Leeds“ – vieno svarbiausių pianistų konkursų pasaulyje – finalininke. Šiuo metu A. Geniušienė studijuoja Londono karališkojoje muzikos akademijoje pas žymų pianistą Christopherį Eltoną. Šioje akademijoje dirba ir Petras Geniušas.

 

Nors publika buvo susižavėjusi, pianistai savo pasirodymą Vilniuje vertino gana kritiškai. L. Geniušas sakė, jog „koncertus teko suplanuoti taip, kad Vilniuje pasirodė pirmiausia, o pirmasis koncertas visada pats sunkiausias“. Specialiai šiam koncertui fortepijonų salonas „Organum“ į „Vaidilos“ salę atgabeno „Yamaha“ ir „Bösendorfer“ firmų fortepijonus, kuriuos pianistas pavadino nepriekaištingais. Kita vertus, prisipažino, jog jie nėra taip gerai pažįstami ir suprantami kaip „Steinway“, kuriais duetas skambino Klaipėdos koncertų salėje.

 

Vis dėlto pianisto savikritika kiek nustebino, nes duetas buvo meistriškai „susigrojęs“, kartais suskambėdavo tarsi vienas fortepijonas, nebuvo įmanoma jų atskirti. Pirmoje koncerto dalyje duetas atliko du kontrastingus ciklinius kūrinius. Schumanno Šeši kanono formos etiudai, op. 56, kuriuos dviem fortepijonams pritaikė Debussy, pasižymi kontrapunktiniu stiliumi, originaliai opusas skirtas fortepijonui su integruotais papildomais pedalais, leidžiančiais atlikėjui bosines natas skambinti kojomis, kaip vargonuose. Koncertų salėse toks fortepijono prototipas neprigijo, todėl dažniau girdime tokių kūrinių transkripcijas. Klausantis atlikimo jautėsi abiejų pianistų pasinėrimas į „šumaniškąjį pasaulį“, kuriame svarbiausia – kūrinio charakteris. Iš romantikų Schumannas išsiskiria specifiška polifonine balsovada ir retas pianistas stilistiškai kokybiškai įveikia jo muziką. Dažniausiai kūriniai atliekami arba pernelyg ekscentriškai, arba per daug konservatyviai. Šį kartą atlikėjams pavyko pasiekti aukso vidurį ir gražiai atlikti kartais ypatingai subtilaus piano reikalaujančią muziką. Tai nenuostabu, juk L. Geniušo močiutės ir mokytojos V. Gornostajevos pagrindinis arkliukas ir buvo Schumanno kūryba.

 

George’o Bizet originalus ciklas „Vaikų žaidimai“ laikomas vienu ryškiausių kūrinių fortepijoniniam duetui. Taip pat teigiama, jog šios 12 spalvingų miniatiūrų, nors atspindi vaikų veiklas bei interesus („Sūpynės“, „Žaisliniai arkliukai“, „Badmintonas“, „Bėk į kampą“, „Akla višta“ ir kt.), yra skirtos atlikti suaugusiems. Pianistai taikliai interpretavo ir perteikė programiniame kūrinyje atsispindėjusias nuotaikas.

 

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo trys ekspresyvūs stambesnės apimties kūriniai. Claude’o Debussy Preliudas „Fauno popietė“ (autoriaus transkripcija dviem fortepijonams) originaliai sukurtas kaip poema simfoniniam orkestrui, inspiruotas Stéphane’o Mallarmé to paties pavadinimo poemos ir yra laikomas vienu ryškiausių impresionistinio stiliaus pavyzdžių. Pianistų traktuotėje buvo galima justi orkestrinį kūrinio koloritą, spalvingumą, romėnų mitologinės dievybės fauno aistringumą.

 

Vėliau duetas raiškiai paskambino Lietuvoje gerai žinomo Leonido Desiatnikovo kūrinį „Svano pusėje“ („Du côté de chez Swann“) dviem fortepijonams. Įkvėpimo kompozitorius sėmėsi iš Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“, o muzikinėje medžiagoje naudojama „Gulbės“ tema iš Camille’io Saint-Saënso „Žvėrių karnavalo“. Beje, Geniušų šeima palaiko glaudžius ryšius su kompozitoriumi, tad jo kūriniai dažnai skamba atlikėjų programose. Buvo įdomu sužinoti pianisto nuomonę apie ryškiausius Desiatnikovo kūrybos aspektus, dėl kurių jis vis papildo savo repertuarą kompozitoriaus opusais. L. Geniušas teigė, jog Desiatnikovo muzika šiuolaikinės kūrybos kontekste turi labai retą bruožą: ji net ir vadinamajai plačiajai publikai suprantama beveik iš pirmo pasiklausymo. „Tai nereiškia, kad muzikos struktūra, idėjos ar formos primityvios. Aš tai suvokiu kaip autoriaus talento savybę: išliekant itin subtiliam ir intelektualiam, sugebėti būti suprantamam visiems“, – sakė pianistas. Taip pat atlikėjas mielai pasidalino savo autorinio teksto fragmentu, skirtu jo soliniam koncertui Niujorko „Frick Collection“ muziejuje, vykusiam šiemet kovą, kuriame L. Geniušas atliko dvylika naujų Desiatnikovo preliudų iš šokių siuitos „Bukovinos dainos“: „Galima teigti, jog Desiatnikovo kūrybinį augimą bei išsilavinimą neabejotinai paveikė skirtingų srovių įtakos Sankt Peterburgo konservatorijoje (įskaitant Čaikovskį, Stravinskį, Ravelį ir vėliau amerikietiškąjį minimalizmą). Žinoma, kaip postmodernizmo eros menininkas, Desiatnikovas į savo kūrybą inkorporavo didelę stilių ir kalbų įvairovę, bet aš pabrėžčiau jo paties unikalų balsą, kuris girdimas tiek jo XX a. 8-ojo dešimtmečio darbuose (dar prieš tai, kai jis turėjo galimybę susipažinti su Steve’u Reichu, Johnu Adamsu ir kitais), tiek ir jo dabartinėje muzikoje. Grynas ir drąsus muzikalumas, kiekvieno nuskambančio niuanso jautrumas ir aštrumas – būtent tai iškyla mąstant apie abu jo kūrybos laikotarpius. Jo muzika įtraukia. Jo balsas tvirtas, originalus. Saldžiarūgštis, bet be cukraus.“

 

Koncerto pabaigoje skambėjo George’o Gershwino „Kubietiškoji uvertiūra“ (Gregory Stone’o transkripcija fortepijonui keturioms rankoms). Originaliai pavadinta „Rumba“, „Kubietiškoji uvertiūra“ buvo kompozitoriaus dviejų savaičių atostogų Havanoje 1932 m. vasarį rezultatas. Uvertiūroje dominuoja Karibų ritmai, Kubos perkusiniai instrumentai, šokio elementai, džiazo atgarsiai. Atliekant šį kūrinį, atsivėrė ir dueto meninių asmenybių skirtumai: A. Geniušienė jį skambino gan santūriai, klasikine maniera, o L. Geniušas kur kas ekspresyviau, tačiau tai netrukdė kurti bendrą smagią kūrinio nuotaiką. Nuskambėjus paskutiniams akordams publika sukėlė audringas ovacijas. Bisui Geniušų duetas atliko ekspresyviąją Ferenco Liszto „Vengriškąją rapsodiją“ Nr. 2 (fortepijonui keturioms rankoms aranžavo Franzas Bendelas). Rapsodija tapo kone viso vakaro kulminacija.  

 

Paklaustas apie muzikavimo solo ir duetu skirtumus bei panašumus, L. Geniušas sakė, kad tai dvi labai skirtingos jo, kaip atlikėjo, funkcijos, kurias lyginti ar įvertinti tiesiog neįmanoma. „Be abejo, grodamas vienas, bet kuris atlikėjas turi didesnes galimybes atsiskleisti ir įsileisti klausytoją į savo vidinį pasaulį. Grojant ansamblyje esi „priverstas“ savo asmenybę pritaikyti prie partnerio, kurdamas jau visai kitokius pasaulius, nuspalvintus ne tiek asmeniška kūrinio traktuote, kiek bendru kūrybiniu polėkiu“, – sakė L. Geniušas.

Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Anna Geniušienė ir Lukas Geniušas. A. Žukovo nuotr.
Darius Mažintas, Ieva Kananavičiūtė, Lukas Geniušas, Anna Geniušienė, Gediminas Jankus. A. Žukovo nuotr.
Darius Mažintas, Ieva Kananavičiūtė, Lukas Geniušas, Anna Geniušienė, Gediminas Jankus. A. Žukovo nuotr.